Gimęs Vienoje, šeimoje su lenkiškomis šaknimis jaunasis Otto Skorzeny buvo auklėjamas germaniškai griežtai. Kartą, pasiskundęs tėvui dėl asketiškos namų aplinkos sulaukė atsakymo, jog „Nėra blogai neturėti tam tikrų daiktų, tai pratina nepriprasti prie išplerusio gyvenimo“. Panašu, kad šis posakis formavo Otto asmenybę, tačiau ne atsisakant įdomaus gyvenimo, o visomis išgalėmis jo siekiant. Savo jėgomis.
Mokydamasis Vienos Technikos Universitete jis išgarsėjo kaip žmogus, kuris neleidžia savęs skriausti. Tiesa, per daug skriausti jo niekas ir nesiruošė – 192 centimetrų ūgio, stambaus kūno sudėjimo studentas mielai dalyvaudavo dvikovose su rapyromis, vienos iš kurių metu gavo savo „vizitinę kortelę“ – gilų randą vagojantį kairiąją veido pusę. Jau 1931-aisiais tapęs Austrijos nacių organizacijos nariu Otto įsitraukė į jos veiklą ir 1938-aisiais aktyviai dalyvavo Vokietijai prisijungiant šią šalį. Būdamas aktyvus nacistas (dalyvavo „Krištolinėje naktyje“ vykdydamas žydų pogromus) Otto elgėsi kiek dviprasmiškai ir kaip vėliau pamatysime, šios dviprasmybės lydėjo jį visą gyvenimą. Antai Austrijos Prezidentas Vilhelmas Miklasas iš paskutiniųjų priešinęsis Austrijos anšliuso planams ir privertęs nervuotis patį A. Hitlerį, vietinių nacių buvo tiesiog gyvuliškai nekenčiamas, todėl 5-ioms vokiečių divizijoms kirtus valstybės sieną pačio Prezidento gyvybė pakibo ant plauko, tačiau Otto pasakė „ne“ ir Vilhelmas Miklasas buvo tiesiog įkalintas namų arešto sąlygomis.
Po Lenkijos užpuolimo Otto bandė tapti Luftwaffe (nacių Karinių Oro Pajėgų) dalimi, bet buvo per aukštas ir per senas (1939-aisiais jam buvo 31 metai), tačiau treniruotą ir ištikimą specialistą pastebėjo – Otto pradėjo eiti pareigas asmeninėje A. Hitlerio apsaugoje.
Po invazijos į Sovietų Sąjungą, asmeniškai dalyvavęs keliuose mūšiuose Otto pagarsėjo, kaip dabar madinga sakyti, nekonvenciniu kovos veiksmų praktikavimu, dėmesiu detalėms, psichologinio karo, diversinių, sabotažo veiksmų analize ir vykdymu. Todėl nenuostabu, kad po sužeidimo Rusijoje, grįžęs gydytis tėvynėn, o vėliau nuvykęs į Berlyną Otto ten ir pasiliko. Jam buvo pavesta ruošti ir treniruoti specialųjį SS dalinį „Oranienburg“, kurio paskirtis, jau anksčiau minėtosios žvalgybinės-kovinės operacijos už šalies ribų. Otto širdis dainavo ir posakis „pasijuto savo rogėse“, matomai, labiausiai tiktų apibūdinti jo būsenai. Ir prasidėjo.
O. Skorzeny ruošia grupę diversantų ir tariasi su Irano genčių vadais dėl galimų diversijų sąjungininkų tiekimo keliuose. O. Skorzeny rengia operacijas planuodamas nužudyti J. Staliną, W. Čerčilį ir T. Ruzveltą Teherane, sugauti Jugoslavijos pasipriešinimo vadą B. Tito ir Vengrijos vadovo sūnų Miklošą Hortį. Tačiau jo „gulbės giesmė“ – operacija „Ąžuolas“, dar vadinama Gran Sasso reidu, kurios metu buvo iš nelaisvės išvaduotas Italijos diktatorius B. Mussolini. Operacija verta atskiros istorijos, juolab Otto asmeniškai joje dalyvavo. Po tokios veiklos, ypatingai paaiškėjus, kad O. Skorzeny planavo nužudyti ir Dvaitą Eizenhauerį – Sąjungininkų Pajėgų Vadą Europoje bei būsimą JAV Prezidentą, jis imtas vadinti „pavojingiausiu Europos žmogumi“.
Tačiau vieno žmogaus pajėgomis buvo neįmanoma laimėti tai kas pralaimėta. Po visos eilės sėkmingų bei mažiau sėkmingų operacijų Otto pasiduoda sąjungininkams ir yra laikomas du metus kalėjime, iš kurio, padedamas JAV karių uniformomis persirengusių buvusių SSininkų, sugeba pabėgti. Nuo to laiko, Otto galima pamatyti įvairiuose Pasaulio kraštuose: Airijoje ir Ispanijoje jis įsigyja nekilnojamojo turto, Prancūzijoje pietauja Eliziejaus laukuose (buvo nufotografuotas), puikiai jaučiasi Generolo F. Franko Ispanijoje, bendradarbiauja su JAV ir Vakarų Vokietijos, Austrijos žvalgybomis. Tuo pačiu veda buvusio A. Hitlerio finansų ministro dukterėčią, palaiko ryšius su buvusiais aukštais nacių pareigūnais ir padeda jiems išvykti į Lotynų Ameriką.
Jeigu dar neapsisuko galva, reikia prisiminti apie dviprasmiškus Otto veiksmus ir keliauti jo gyvenimu toliau.
Taigi, Madride įkūręs nedidelį inžinerinės technikos verslą, Prancūzijoje, laikraštyje Le Figaro pradeda publikuoti savo memuarus (beje, juos išspausdinus, vietiniai komunistai sukėlė riaušes ir nusiaubė laikraščio redakciją). Vakarų Vokietijos žvalgybos siuntimu nuvyksta į Egiptą, kaip karinis šios šalies vadovo patarėjas. Kuruojamas vakarų žvalgybų, Otto nesibodi įvairios „užklasinės veiklos“ – įtraukia į savo veiklą visą būrį buvusių nacių karininkų ir sugeba rengti arabų kovotojus kovai prieš tą patį Vakarų pasaulį. Vienas žymiausių jo mokinių – būsimas Palestinos lyderis Jasiras Arafatas. Kai kurie tyrinėtojai įtaria, kad Otto puoselėja planus...įkurti savotišką IV-jį Reichą Lotynų Amerikoje. Otto dažnai lankosi Argentinoje, kur konsultuoja šios šalies Prezidentą Juaną Peroną, taip pat teikia asmeninio sargybinio paslaugas Evitai Peron.
Žinoma, panašūs planai nepatinka Izraelio žvalgybai ir po Mossad asmenų apsilankymo Otto namuose Ispanijoje...jis pradeda bendradarbiauti ir su jais. Kaip tik tuo metu „atsitiktinai“ žūna keletas buvusių nacių mokslininkų padedančių Egiptui vystyti raketinės ginkluotės programas.
Ispanijoje Otto įkuria privačią saugos kompaniją, kurios veikla mažai siejasi su iškvietimais į turtingų pietiečių namus, kai katinėlis įjungia signalizaciją. „Paladine Group“ bendrovė rengia karo samdinius ir siūlo paslaugas įvairiems užsakovams. Tuo pačiu, Otto įtariamas organizacijos ODESSA (buvusių nacistų susivienijimas kartais sutinkamas Die Spinne (vokiškai – „voras“) pavadinimu)) rėmimu, glaudžiu bendradarbiavimu su Alžyro, Prancūzijos ir Ispanijos nacionalistais ir antikomunistais.
Nežinia ko dar būtų prikrėtęs straipsnio herojus, tačiau mirė nuo plaučių vėžio 1975-aisiais Madride, būdamas 67-rių.
