Amoniakas – tai lengvai vandenyje tirpstantis dujinis azoto ir vandenilio junginys žymimas NH3. Amoniakas yra lengvai atpažįstamas dėl savo aštraus kvapo ir yra naudojamas trąšoms ir net sprogmenims gaminti. Jungtinės Karalystės mokslininkai kartu su bendradarbiais iš kitų šalių nusprendė patyrinėti galimybes panaudoti amoniaką reaktyviniams lėktuvų varikliams sukti. Ir, pasirodo, jis tam puikiai tiktų.
Šiame tyrime mokslininkai išbandė amoniako ir vandenilio mišinį, kuris, pasirodo, dega panašiai kaip reaktyvinis kuras. Amoniako pranašumas tas, kad mes jo pagaminame labai daug ir labai lengvai. Jo gamybos procesas reikalauja daug energijos, tačiau tai atsiperka dėl didžiulio produkcijos kiekio. Kaip pastebėjote iš amoniako formulės, jame nėra anglies. Iš tikrųjų, amoniako ir vandenilio kurą deginantys lėktuvai neturėtų CO2 emisijų, nors, žinoma, tai ne visada reiškia, kad jie nekenktų aplinkai.
Mokslininkai ir toliau vardina amoniako degalų privalumus. Skysto amoniako tankis yra labai panašus į įprastą reaktyvinį kurą, kurį dabar naudoja lėktuvai. Taigi, bent jau teoriškai dabartinius lėktuvus būtų galima greitai pritaikyti amoniakui. Mokslininkai teigia, kad tai leistų sukurti CO2 neišmetančius lėktuvus dar gerokai prieš 2050-uosius, kuomet aviacijos pramonė tikisi naudoti švarius lėktuvus.
Kokios alternatyvos? Baterijos šiuo metu nėra tinkamos „Airbus A320“, „Boeing 737“ ar panašaus dydžio lėktuvams. Vandenilis būtų geresnė švari alternatyva, tačiau tam reikėtų milžiniškų vandenilio saugyklų, naujų saugumo standartų ir, žinoma, naujų lėktuvų. Sintetiniai degalai nėra tokie švarūs, nes jiems reikalingi milžiniški žemės plotai. Plius, jie neišsprendžia suodžių problemos.
Amoniakas irgi nėra tobuli degalai. Kaip minėta anksčiau, amoniako gamybai reikia daug energijos. Be to, saugumo standartai irgi turėtų būti gerinami, nes tiek amoniakas, tiek vandenilis kelia daugiau didesnius iššūkius nei paprastam dyzelinui artimas reaktyvinis kuras.
