Atliekų tvarkymo bendrovė „Ecoservice“ skaičiuoja, kad, pavyzdžiui, Vilniuje mišrių komunalinių atliekų kiekis šiemet praktiškai nekito, tačiau išrūšiuotų pakuočių surinkimas antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, padidėjo apie 11 proc., stiklo – apie 5 proc.
Tokia pati tendencija buvo stebima ir ankstesniais metais. Pirmąjį šių metų pusmetį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2019-aisiais, pakuočių atliekų surinkta beveik ketvirtadaliu daugiau. Iš viso pernai surinkta net 67 proc. daugiau išrūšiuotų atliekų nei metais anksčiau.
„Kasmet surenkame vis daugiau perdirbti tinkamų pakuočių, pastebimai gerėja ir tokių atliekų kokybė. Visų pirma, tai galime sieti su gerėjančia atliekų tvarkymo infrastruktūra – daugėja konteinerių, todėl gyventojams rūšiuoti yra patogiau. Jei prieš 5 metus tik svajojome, kad kiekvienas privatus namas galėtų turėti savo rūšiavimo konteinerius, tai šiuo metu tai – taisyklė su retomis išimtimis. Be to, žmonės tampa atsakingesni, labiau rūpinasi gamta, domisi ekologija“, – sako „Ecoservice“ generalinis direktorius Saulius Budrevičius.
Perspėja apie bandymus judėti klaidinga kryptimi
Jo teigimu, pasiekti dar geresnių rezultatų šioje srityje galėtų padėti vieningas valstybės, gamintojų bei importuotojų požiūris.
„Turime ne tik teises, bet ir pareigas. Šias pareigas kartais galbūt reikėtų labiau akcentuoti. Jei gyventojas sumeta stiklinę tarą į mišrių atliekų konteinerį, ji dūžta ir tas stiklo šukes surinkti atliekų tvarkytojams yra praktiškai neįmanoma. Tiek valstybės, tiek gamintojų ir importuotojų pozicija turėtų būti vieninga ir aiški – rūšiuoti būtina“, – primena pašnekovas.
Tačiau S. Budrevičius kritiškai vertina siūlymus plėsti gėrimų taros užstato sistemą ir leisti į taromatus priduoti visų gaiviųjų ir alkoholinių gėrimų pakuotes iki 3 litrų. Jo teigimu, tai neišspręstų nei ekologinių, nei ekonominių problemų. Maža to, greičiausiai diskredituotų visuomenės pasitikėjimą atliekų rūšiavimo būtinybe.
„Jei taromatų suteikiamų paslaugų tinklas būtų plečiamas, natūralu, kad gyventojams atliekų tvarkymo sistema pabrangtų. Gyventojas tampa ne tik taros grąžintoju, bet ir saugotoju. Sumokėti už perdirbti tinkamą pakuotę jis turėtų bet kokiu atveju, tačiau depozitą atgautų tik tuomet, jei pakuotė yra nepakitusi, nesudužusi, su visais lipdukais. Tai neteisinga ir nesąžininga.
Be to, natūralu, kad ir įgyvendinus aptariamus pokyčius vis tiek nepavyks surinkti visos perdirbti tinkamos taros, ji turės būti šalinama konteineriuose. Tokių pakuočių tvarkymo kaštai išaugs labai stipriai, nes šiuo metu dirbama masto ekonomijos principu. Kai kiekiai sumenksta, apdorojimo kaštai, tenkantys vienai sutvarkytai atliekų tonai, yra daug didesni. Visa infrastruktūra, kuri sukurta ir puikiai veikia šiandien – konteineriai, automobiliai, darbuotojai, rūšiavimo įrenginiai – turėtų būti uždaroma, tad jau padarytos investicijos liktų neišnaudotos, prireiktų naujų“, – perspėja S. Budrevičius.
Papasakojo, koks yra rūšiuoti įmestos atliekos kelias
Pašnekovas pripažįsta, kad nuo sprendimo pradėti rūšiuoti gyventojus gali atbaidyti ir informacijos stoka. Pavyzdžiui, tebėra tikinčių, kad neva konteineriuose rūšiuojamos šiukšlės vis tiek galiausiai atsiduria vienoje krūvoje. Tokius skeptikus net patys mašinas valdantys atliekų vežėjai pakviečia užmesti akį į transporto priemonės vidų – viename automobilyje telpa kelios sekcijos skirtingo pobūdžio atliekoms, tarpusavyje jos atskirtos.
„Kai gyventojas išmeta stiklo pakuotę į tokioms atliekoms skirtą konteinerį, tolesniu jos likimu jam rūpintis nereikia. Nustatytu laiku atvyksta atliekų tvarkytojai, surenka rūšiuoti tinkamas atliekas į specialias automobilių talpas. Šios transporto priemonės yra automatizuotos, be jokių presų – bandome išsaugoti stiklo formą, jo nesudaužyti. Tai leidžia vėliau stiklą rūšiuoti pagal jo spalvą. Pavyzdžiui, skaidrų stiklą pagaminti iš surinktos žaliavos tik iš skaidraus stiklo atliekų. Jei apdorojamos įvairių spalvų stiklo duženos, galiausiai galime turėti tik rudos spalvos produktą. Surinktas atliekas vežame į gamybos bazes. Kai kuriose jų vyksta rūšiavimas (išrenkamos ir netinkamos atliekos, gamininiai suskirstomi pagal spalvas), kitose atliekami tik perkrovimo darbai – vėliau išvežame atliekas į stiklo perdirbimo fabrikus. Visa tai galiausiai virsta naudinga žaliava“, – aiškina S. Budrevičius.
Jo teigimu, bendrovė nuolat investuoja ne tik į rūšiavimo mašinas, specialų transportą, bet ir į kitus techninius sprendimus. Pavyzdžiui, naudojama išmanioji technika leidžia stebėti, kurie konteineriai jau yra perpildyti, šį sezoną buvo išbandytas ir naujasis aukšto spaudimo įrenginys, kuris konteinerius dezinfekuoja 150 laipsnių Celsijaus vandeniu.
Savo ruožtu pakuočių tvarkymo organizacijos jau kitąmet investuos į konteinerių sistemos plėtrą, kad iki 2022 m. perdirbimui būtų surinkta 68–70 proc. į rinką išleidžiamų stiklo pakuočių.