Apie ką mes čia…
Išsiskyrusi su Hardinu, kuris sutrypė jos garbę bei orumą, Tesa pradeda naują gyvenimo etapą įsidirbinusi labai prestižinėje įmonėje bei sutikusi savo kelyje žavų Trevorą. Tačiau viskas pasikeičia, kai į jos gyvenimą vėl pradeda belstis tas, kuriam ji vis dar jaučia labai didelius jausmus. Ar Tesos ir Hardino meilei lemta išgyventi, ar visgi jie privalo pasukti skirtingais gyvenimo keliais? Viskas priklauso tik nuo jų pačių.
Kūrinio turinys
Kai kurie (tiksliau kai kurios) mane dabar pradės kaltint, jog einu į paaugliams skirtus filmus ir bandau juos vertinti iš rimtesnės perspektyvos. Bet ar negali paaugliams orientuotos meilės kupinos istorijos būti kokybiškos, gilios ir daugiasluoksnės? Manau, kad tikrai gali. Aišku, neminėsiu tų, tokių autorinių ir labai jau gilių filmų, nes ne tai publikai yra orientuotas šis Annos Todd kūryba įkvėptas projektas.
Bet net pasiknisus tarp paprastų, šiltų ir naiviai atrodančių filmų, galima rasti puikiai savo temas išgvildenusius projektus kaip „Su meile, Saimonas“, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, „Trys žingsniai iki tavęs“, „Jokio supratimo“ ar „Užsispyrėlės sutramdymas“. Ir šie filmai yra nuostabiu pavyzdžiu, jog net iš tokių eilinių istorijų galima išspausti kažką gero, kas jaudintų ir suteiktų nemažai emocijų peržiūros metu.
Deja, tokiais projektais nėra, ar net nenori būti, „After“ serija. Prieš metus man teko neblogai suvaryti pirmą dalį, tačiau net ji, palyginus su šiuo tęsiniu, atrodo visai pakenčiamai. Kodėl? Nes pirmoje dalyje bent jau yra šioks toks siužetas, kuris turėjo neblogą potencialą ateičiai. Gaila tik, jo ta ateitis atrodo taip, kaip čia. Ir nereikia sakyti, jog tai yra lėkštų knygų ekranizacijos. Gali būti ir prasta knyga, bet jeigu prie jos prisėda talentingas kūrėjas, filmas gali atrodyti geriau už literatūrinį pamatą.
Filme, jeigu atsižvelgsime į jo siužetą ir tai, kaip buvo kuriama dramaturgija, yra blogai beveik viskas. Lėkšti ir labai jau banalūs, o kartais net gėdingai skambantys dialogai – tai tik viršūnė to, kaip vystoma yra ši istorija. O ji vystoma pakankamai paprastai – susipykusi pora galiausiai randa būdą būti kartu ir tarp kai kurių jų veiklų (susitikimai su artimiausiais žmonėmis, darbas, vakarėliai), jie karts nuo karto permiega. Ir, kad bent jau tarp jų būtų kokia nors įtikinamai pateikta aistra, kad žiūrovas galėtų nesunkiai patikėti bent tuo, tai kur gi ten. Mes gauname labai dirbtiną ir chaotiškai parodytą jaunų žmonių trauką, kuri neleidžia pasinerti į jų išgyvenimus. Ir jeigu man tektų įvardinti panašaus pobūdžio filmą, kuriame lygiai taip pat dirbtinai yra parodyta trauka, tai tuo filmu taptų lenkų juosta „365 dienos“, kuri yra pasiekiama „NETFLIX“ platformoje. Tik ten, aišku, sekso scenos yra pristatytos geriau, o ne taip paaugliškai ir naiviai kaip čia.
Jau aš nekalbu apie situacijas, į kurias šios istorijos personažai yra įsprausti. Be to, viskas čia vyksta tokiu greitu tempu, jog atrodo, kad kūrėjai norėjo kuo greičiau nufilmuoti šį tęsinį, kad tik jis kuo greičiau jiems neštų pelną, nes vis vien į jį eis apie meilę svajojančios naivios mergaitės.
Personažų filme yra nemažai, bet kaip ir pirmoje dalyje, taip ir šioje, visas dėmesys atitenka Hardinui, kuris vėl atsiskleidžia kaip asmenybė geriausiai iš visų juostoje pasirodžiusių veikėjų. Taip, primityviai ir neįdomiai yra pristatomos jo psichologinės problemos, bet visgi, jos pristatomos. To paties negaliu pasakyti apie blankią Tesą, medinį Trevorą bei pernelyg daug ekraninio laiko negavusią Triš, kuri galėjo tapti įdomiausiu šios istorijos veikėju. Ai, visai pamiršau apie banalų humorą, kuriuo buvo papuošti keli iš mano paminėtų personažų. Tai jis vienintelis, kuris kažkiek pagyvino peržiūrą, nes net ir iš tokių lėkštų juokelių kaip dūžis į stiklą po jaudinančio bučinio, buvo galima gauti daugiau naudos nei iš tokios prastos istorijos.
Apibendrinant galiu tik pasakyti, jog liūdna, kad tokios banalios ir visiškai jokio tikslo neturinčios melodramos vis dar yra kepamos, bet iš kitos pusės pagalvojus, jog yra gi ir literatūra, kurią parduoda kioskuose už kelis eurus, kad smagiau žmonėms būtų galima leisti laiką ant klozeto, pasidaro ramiau. Tikiuosi, kad neišvysime trečios knygos ekranizacijos, o jeigu ji ir pasirodys, tai viliuosi, kad ji nebus tokia prasta, kaip „After. Kai mes abejojom“.
Techninė juostos pusė
Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir čia, pernelyg skustis techniniais šio kuklaus biudžeto filmo aspektais tikrai negaliu. Bent jau man, tiek meninis apipavidalinimas su visomis dekoracijomis, kostiumais bei grimu padarė išties neblogą įspūdį. Tą patį pasakyčiau apie kameros darbą, kurio dėka buvo labai puikiai sužaista ties erotinėmis scenomis. Visgi filmas labiausiai orientuotas paaugliams, tai reikia ir laikytis tokio požiūrio iki galo. Garso montažas tvarkoje, o va su vaizdo montažu buvo bėdų, nes istorija pernelyg greitai šokinėja iš vienos vietos į kitą, kas labai trikdo. Na ir muzika. Ji kaip ir pridera tokio pobūdžio kinui – skysta ir labai jau saldi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šįkart aktoriai pasistengė pademonstruoti savo vaidybą iš dar prastesnės perspektyvos. Aktorius Hero Fiennesas Tiffinas pirmajame filme vaidino tikrai neblogai, o šiame atrodė, kad tai visai kitas aktorius, kuriam nesiseka išspausti emocijų ar natūraliai šnekėti. Ir tai vykdavo vos ne kiekvienoje scenoje apart jo išties gero pasirodymo tėvo namuose. Ten buvo labai stiprus momentas, kurį vertinu labai gerai.
Tesos vaidmenį atlikusi Josephine Langford irgi ne ką geriau pasidarbavo. Neįtikinamų momentų filme pakanka, kad suabejoti jos pasiruošimu šiam vaidmeniui. Jau aš nekalbu apie Dylaną Sprouse‘ą, kuris įkūnijo Trevorą. Ten tai visu gražumu buvo pademonstruota medinė vaidyba aka Kristen Stewart.
Filme taip pat buvo galima pamatyti Louise Lombard, Candice King, Charlie‘į Weberį, Selmą Blair, Shane‘ą Paulą McGhie‘į ir Robą Estesą. Ar jie suvaidino įdomiau už pagrindinį duetą? Ne, bet kad geriau, tai faktas.
Verdiktas
„Afrter. Kai mes abejojom“ – be galo banali savo istorija, lėkštus dialogus ir juokelius turinti bei itin prasta dramaturgija galinti pasigirti romantinė juosta, kurios peržiūros metu reikia visiškai atjungti smegenis, kad bent jau kažkas čia būtų aiškiau. Bet, kita vertus, tokie filmai irgi turi egzistuoti, nes jie yra kuriami su vienu tikslus – pamaloninti tam tikrą auditoriją.
Filmo anonsas:
