Ikimokyklinė įstaiga nedidelė įstaiga, kuri atiduota į savivaldybių rankas. Jos ir sprendžia visas šių įstaigų problemas.
Kita opi problema – ikimokyklinių įstaigų direktorių vadovavimo ypatumai.
Kai sostas iki gyvos galvos
Ikimokyklinių įstaigų vadovėms, suteikta vieta (kaip dauguma įsivaizduoja iki gyvos galvos) daugumai jų suteikia teisę manipuliuoti ten dirbančiomis mokytojomis vienoms suteikiant teisę lengvai siekti kvalifikacijos kėlimo, gauti pavadavimus, išeiti iš įstaigos savais reikalais, dirbti sėdit prie kompiuterio ir nepersistengiant, nereikalaujama rezultato žinoma mainais už paslaugas, apie kuris žinoma, bet vardan šventos ramybės nutylima.
Bendraujant su daugumos Lietuvos ikimokyklinių įstaigų mokytojomis, ši situacija labai dažna ir tik nedaugelis sugeba už save pakovoti reikalaujant lygių galimybių ir darbo sąlygų.
Kai nieks nežino, tai ir galvos neskauda – ministerijos link nuskrietų priekaištas iš turbūt jei ne kas antros, tai kas trečios ugdymo įstaigos. Kaip nekeista, tik profsąjungoms žinoma ši situacija ir atrodo, tik joms terūpi, kad pedagogai savose įstaigose jaustųsi vertinami, skatinami ir gerbiami.
Apie mobingą sveikatos priežiūros įstaigose prakalba tada, kad iš gyvenimo pasitraukė jaunas perspektyvus gydytojas. Tokia pati situacija be abejonės vyrauja ne vienoje ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kuriai vadovauja valdingi, nepripažįstantys lyderių ir nepriimantys jokių naujovių vadovai. Kuriose visomis išgalėmis bandoma užkirsti kelią atestacijos pakėlimui, kur jaunos perspektyvios mokytojos ieškodamos galimybių dirbti ramiai ir palieka savo darbo vietas ne dėl mažo atlyginimo, bet dėl darbo sąlygų, kurios dažnai sugadina sveikatą, kuriose tai kas priklauso teisiškai, iš tiesų priklauso tiesiogiai nuo ten dirbančios direktorės, kuriose ten dirbantys vadovai įveda savas tvarkas ir taisykles, nes niekam šių įstaigų viduje vykstantys dalykai nerūpi.
Ne tik nekontaktinėmis valandomis ar kažkur dingusiais etatais, kuriuos vis kažkas vaduoja iš pašalies (sekretorė, ūkvėdė, dietologė ar turinti prižiūrėti spec. poreikių vaikus mokytojos padėjėja),ne tik atestacijos skaičiukų (vertinimo sistema galima varijuoti vadovui leista taip pat), ne tik vidaus tvarkos taisyklės, kurias rašo pati įstaigos valdžia palankiu sau rakursu, ne tik įvairiais dar nuo sovietinių laikų likusiais papeikimais, gąsdinimais ar vieno ar kito nepalankiai pasakiusios mokytojos akivaizdžiu ignoravimu. Gerai žinomas atvejis, kad įstaigos direktorė už jai nepalankius pastebėjimus uždraudė bendrauti įstaigos mokytojoms su šia mokytoja.
Gerai žinomas atvejis, kai jauna perspektyvi mokytoja nusprendė palikti ugdymo įstaigą, nes įstaigos valdžiai nuolat kliuvo trys auginami vaikai ir aišku dažnesni biuleteniai. Kai atestuojant matėsi akivaizdus protegavimas „savoms“ ir akivaizdus priekabių ieškojimas jai, jaunai, gabiai mokytojai.
Sakysit, tai vienetiniai atvejai. Tikrai ne. Vadovas, kuris geba vertinti ir gerbti kolektyve visus be išimties, vadovas – kuris skatina ir mato gerąsias mokytojo galimybes kol kas retas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.
Vėl iš naujo iškilo nekontaktinių valandų klausimas. Prisidengiant korona (kaip negalimu kontaktavimu), vienos įstaigos vadovė nusprendė kas nekontaktines valandas mokytojoms atiduos po šešias valandas neleidžiant išeiti iš įstaigos – ryte darbas nuo septynių iki dešimtos ir po pietų nuo ketvirtos. Tuo tarpu, kai visą vasarą aptarnaujantis personalas dirbo laisvu grafiku, pedagogėms nesuteikiama galimybė dirbti bibliotekoje ar kitoje joms priimtinoje vietoje.
Ne vienoje įstaigoje ten dirbantys pedagogai yra nevertinami ir palankiai žiūrima į virtuvėje ar aptarnaujančiame lygmenyje dirbančius darbuotojus. Manau, visi aiškiai supranta kodėl taip yra, bet švietimo sistema tokiame lygyje, kad kol kas nesugeba užtikrinti darbo sąlygų, kuriose svarbiausi įstaigos dirbantieji jaustųsi ne žemesni negu virtuvėje dirbantis personalas.
„Aš jas nudėsiu“, nuskambėjo direktorės pasakymas, kai ji priėmusi prašymą išbraukti iš darželio išvykusį berniuką to nepadarė ir skaičiuojant vaikus skaičius neatitiko realybės. Ne sava, neišbraukto vaiko klaida siutino įstaigos vadovę, o tas kad berniuką sistemoje turėjusios matyti mokytojos jai to nepasakė.
Tai kasdienybė daugumos įstaigų, kai su savimi nebesusitvarkantis ir psichologinių (ir ne tik) problemų turintis vadovas įrodinėja savo galybę, kai sprendimai būna nepalankūs ir net neadekvatūs ir kai dėl to kaskart nukenčia ten dirbantys darbuotojai.
Taip ir norisi paprašyti – gerbiamas ministre Monkevičiau, atvažiuokit pas mus. Uždarykite valdžią kažkur ir išklausykite. Jei ne visas, tai bent po vieną. Jei ne artiminiu, tai bent nuotoliniu. Jei norite, kad Jus nustebintume, nustebinsim, nes realybė yra visai kitokia negu Jūs įsivaizduojate .
