Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie gerai mokosi ir turi aukštesnį IQ, turi ir aukštesnį EI, tad tai nieko gero nesako apie lietuvių emocinį intelektą… Siekdami išanalizuoti lietuvių EI, pradėsime nuo kelių pavyzdžių, kuriuos mes visi galime pamatyti viešojoje erdvėje – gatvėse, parduotuvėse, viešajame ar tarpmiestiniame transporte. Lietuvos miestų gatvėse, viešose erdvėse, viešajame ar tarpmiestiniame transporte galime pamatyti įvairias situacijas, kurios daug atskleidžia apie žmonių kultūrą ir emocinį intelektą.
Neseniai teko stebėti gana komišką ir liūdnus ženklus atskleidžiančią situaciją viešajame transporte. Tuo metu, rugpjūčio mėnesį, kai lankiausi Kaune, jau buvo uždrausta nusipirkti vienkartinius bilietus iš vairuotojo daugiau nei dvi savaites, tai buvo pranešta žiniasklaidoje, o autobuso ar troleibuso priekis buvo atskirtas stop juosta. Tačiau ne visiems žmonėms tai yra akivaizdus ir suprantamas dalykas. Į troleibusą įlipo apie penkiasdešimties metų moteris ir vyras, greičiausiai sutuoktiniai. Moteris norėjo nusipirkti bilietą troleibuse, perlipo stop juostą ir pradėjo ginčytis su vairuotoju.
Negalėjusi nusipirkti bilieto, moteris tiesiog pradėjo rėkti ir netrukus pastebėjo, jog pamiršo lazdą autobuso stotelėje, dėl ko jai kilo dar didesnė isterija. Tuomet ji pradėjo ieškoti lazdos troleibuse, rėkti ant vyro, kad jis, liepdamas jai užsidėti kaukę, jai trukdė ir ji dėl to pamiršo lazdą. Vyro atsako nebuvo geresnis – jis tiesiog rėkė ant moters. Turbūt bene daugiausiai pasakanti buvo ši frazė: „ko rėki, nori į snukį gauti?“ bei gana agresyvūs rankų mostai. Taip parėkę apie penkiolika minučių troleibuse, ginčydamiesi jie išlipo Laisvės alėjos stotelėje ir susikibę toliau ėjo link savo tikslo, ginčidamiesi.
Tai yra eilinė situacija Lietuvoje – jos atsikartojimas kasdien įvairiuose Lietuvos vietose pasako daug apie žmonių emocinį intelektą, pagarbą sau ir kitiems.
Paanalizuokime šią situaciją. Moteris, nesuvokusi, kad negali nusipirkti bilieto, nesugebėjo kontroliuoti savo emocijų – pykčio. Tad ši emocija įsiveržė viešoje erdvėje, o ją dar labiau sustiprino pamesta lazda. Savo pyktį jį nutaikė į vyrą, kuris taipogi nesugebėjo kontroliuoti savo emocijų – jis faktiškai grasino moteriai ir rodė pasyvų smurtą: jam visai nerūpėjo, kad moteris neturi bilieto ir neteko lazdos, o jo fizinis mostas daug ką pasako apie buitinį gyvenimą, kuriame greičiausiai smurtas tikrai egzistuoja.
Vilniaus troleibuse taip pat teko matyti įdomią situaciją. Sena moteris paprašė merginos užleisti jai vietą. Kai mergina tai padarė ir tiesiog nuėjo šalin, moteris pradėjo rėkti ir įžeidinėti šią merginą – kad ji yra tingi, stora ir taip toliau. Prie senos moters priėjo vyras, kuris bandė ją įkalbinti nustoti lieti savo pyktį ant merginos be jokios priežasties. Tuomet moteris pradėjo įžeidinėti vyrą, rėkti, kokia Lietuva yra baisi šalis, kad visi yra „debilai ir dalbajobai, čia yra vagių šalis“ ir t.t.
Tai yra dar viena eilinė situacija, šiuo atveju ji parodo žmogaus sukauptą agresiją ir pyktį, kurį ši moteris išreiškė viešoje erdvėje, taip pati skleisdama ir perduodama pyktį kitiems bei sulaukdama dėmesio, kurio jį turbūt troško ir laukė.
Čia taip pat būtų galima paminėti dar vieną groteskišką „trūlų“ istoriją. Vėlgi, teko matyti senyvo amžiaus moterį, pilkais garbanotais plaukais ir bedante, kraupia burna, kuri įlipo į troleibusą rūkydama, atsisėdo prie daugmaž dvylikametės mergaitės bei pradėjo garsiai „pasakoti“ savo gyvenimo istoriją – koks jos gyvenimas yra baisus ir siaubingas – tačiau pokalbio klausytojams kažkodėl nusprendė pasiūlyti bulvių. Toliau ji pradėjo kalbėti, tiksliau rėkti, apie tai, jog ji buvo neva išprievartauta. Galiausiai ji išlipo, o prieš išlipdama visiems troleibuse sėdėjusiems ir jos riksmus išklausiusiems keleiviams pareiškė, kad „jai jie yra neįdomūs“. Čia irgi matome groteskišką pykčio ir narciziškos asmenybės vaizdą – vėlgi matome pyktį.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog šios situacijos nėra svarbios, bet jos parodo bendrą visuomenės emocinį intelektą. Tai, jog žmonės nuolat demonstruoja pyktį tiek namų erdvėje, tiek viešose vietose rodo, kad tai yra rimta problema. Pyktis – tai yra savotiška emocija, kuri priverčia ją jaučiantį žmogų būti kovos pozicijoje. Tai, jog tokie agresyvūs žmonės gali nevaržomai lieti savo pyktį viešumoje, o šį priepuolį stebintys žmonės beveik visada lieka abejingais, tik legitimuoja tokį elgesį. Tyliai ir pasyviai visuomenė pritaria agresijai, pykčiui ir smurtui.
Smurto kultūra Lietuvoje yra tapusi vos ne norma ar valdžios remiama „kultūrinė politika“. Smurto kultūra yra nėra susijusi su žmogaus biologija, tačiau su pačia visuomene, kuri kuria bendrą gyvenimą ir įteisina arba draudžia vienus ar kitus dalykus. Šiuo atveju Lietuvoje smurto kultūra tiesiog klesti: vis dar nėra jokių įstatymų, kurie efektyviai apgintų smurtą patiriančius asmenis, smurtas šeimoje yra vos ne „legalizuotas“, o bet kokie pokyčiai keisti šią situaciją sutinka neigiamus riksmus, ypač vyrų, kurie teigia, jog „mušimas yra auklėjimo priemonė“. Tad kodėl lietuviai taip remia ir gina smurto kultūrą?
Lietuvos kultūra ir visuomenė yra labai patriarchališka – patriarchalinė visuomenė yra laikoma tokia visuomenėje, kur dominuoja vyras, nes yra „apdovanotas“ teise dominuoti, todėl vyrai turi bet kokiomis priemonėmis (smurtu ar agresija) išlaikyti dominavimą prieš moteris ar kitas visuomenės grupes. Patriarchalinė kultūra sukuria tam tikrus vyro ir moters stereotipus, kurie perauga į vaikų ugdymą. Manoma, kad vyras turi atsisakyti emocijų, būti stiprus ir agresyvus, kad galėtų pasiekti savo tikslus ir įtvirtinti savo dominavimą. Auklėjime tai atsiskleidžia kaip berniukų jausmų nuvertinimas ir skatinimas šiuos jausmus užslėpti ar pamiršti. Dažnai vyro smurtas yra pateisinamas tuo, kad vyro biologinė prigimtis yra dominuoti ir jis turi daug energijos, kurią turi kaip nors „išleisti“. Vis dėlto, vyrai nėra biologiškai užprogramuoti būti agresyviais ir žiauriais, o nužemindami vyrą iki biologinių instinktų bei brutalumo valdomo individo šie stereotipai jį paverčia neveiksniu ir žalingu visuomenės nariu.
Tuo tarpu moterų situacija yra prastesnė – manoma, kad jos yra nevisavertės visuomenės narės, kurių pagrindinė užduotis yra būti pasyvioms, paklusnioms bei gimdyti ir auginti vaikus. Toks moters nuvertinimas pastebimas visose Lietuvos (ir, deja, daugelio kitų pasaulio šalių) visuomenėse, kur moterys uždirba mažiau ir joms yra sunkiau kilti karjeros laiptais. Moteris dažnai tampa vyrų smurto aukomis, o smurtas prieš jas yra legitimuojamas pirmiau minėtu argumentu – neva vyras yra biologiškai agresyvus – ir kitu argumentu, verčiančiu kaltę aukai. Tokia lyčių hierarchija, deja, yra vis dar labai akivaizdi Lietuvoje visuomenėje, ką patvirtina smurtas prieš moteris.
Dar vienas neigiamas patriarchalinės kultūros aspektas – nėra skatinama išreikšti ar išsakyti savo emocijų, o priešingai – jas užslėpti. Tai būdinga ne tik vyrams, bet ir moterims bei visiems visuomenės nariams. Lietuviai neskatina vienas kito būti atviriems ir išsipasakoti. Moksliniai tyrimai rodo, jog užspausta emocija yra kur kas intensyvesnė. Užspaustos emocijos anksčiau ar vėliau išsilieja ir dažniausiai stipriu, galbūt, brutaliu būdu. Tad tai nestebina, kad šioje šalyje kyla tiek daug buitinių konfliktų, kur smurto aukomis tampa moterys ar vaikai. Neįsisąmoninta pykčio ir emocijų vengimo problema nė kiek negerina bendros šalies padėties.
Patriarchalinė kultūra taip pat galėtų paaiškinti, kodėl Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių. Žmonės nėra skatinami kalbėti apie savo problemas, dažnai patys nežino, kaip tai padaryti. Tačiau jei žmogus kreipiasi dėl psichologinės pagalbos, deja, tai visiškai nereiškia, kad jis bus suprastas. Dažnai žmogus gali sulaukti nejaukios tylos, kreivo žvilgsnio virš gydytojų ar aplinkinių vien todėl, kad jam reikia pagalbos. Sveikatos sistemoje vis dar egzistuoja daug patriarchalinę kultūrą puoselėjančių psichologų ir psichoterapeutų (nesvarbu, kad jos yra moterys – moterys taip pat gali remti patriachalinę kultūrą savo elgesiu ir mąstymo to nesuvokdamos), kurie pacientui irgi sako: „nieko čia rimto, puikiai gyvenate, ko čia skundžiatės?“. Nors egzistuoja įvairios institucijos, kurios padeda psichologines problemas patiriantiems, tačiau ne tiek daug žmonių žino, kad egzistuoja tokia pagalba arba jie bijo, kad visuomenė, draugai, bendradarbiai juos smerks ir laikys „psichiškai nestabiliais“.
Dar viena priežastis, kodėl tiek daug žmonių žudosi būtent Lietuvoje, yra lietuvių empatijos stoka. V. Juškienė teigė, kad lietuviai pagal pasaulyje atliekamų tyrimų rezultatus buvo paskelbti pačiais neempatiškiausiais. Tai reiškia, kad lietuviams yra sunku suvokti ir pajausti kito žmogaus patiriamas problemas ar skausmą. Lietuviai taip pat yra linkę lyginti save su kitais, taip iškeliant save kaip žmogų aukščiau kito, kuris patiria skausmą. Turbūt ne vien žmogui teko bandyti pakalbėti apie savo problemas ar sunkumus, bet dažnai, užuot išgirdus patarimą, pašnekovo balse yra girdimas džiaugsmas, kad ši nelaimė nutiko ne jam, o jums. Taip pašnekovas guodžia save, kad jo situacija nėra tokia tragiška kaip kito – tada pašnekovas ne kiek nepadeda skausmą išgyvenančiam žmogui, o priešingai, jam suteikia dar daugiau skausmo bei nepasitikėjimo jausmą kitais žmonėmis. Tokie žmonės, kurie jaučiasi geriau, kai kitiems nesiseka, dažnai turi poreikį lyginti save su kitais žmonėmis – tai parodo, kad jie giliai viduje nėra laimingi savo padėtimi, tačiau piktdžiugiškai menkindami kitus patenkina primityvius ego poreikius ir nesprendžia vidinių problemų giliau.
Kitu atveju, žmogus gali sulaukti pykčio ar kritikos, sakančios „ko gi čia skundiesi, viskas tavo gyvenime yra gerai, kiti už tave blogiau gyvena“ ir taip toliau. Taip vėlgi yra sukuriama lyginimo situacija, kuri verčia žmogų jaustis prasčiau, nes tada jis jaučiasi kaltas, kad gyvena geriau nei kiti, bet nėra patenkintas savo gyvenimu. Tada žmogus gali manyti, kad jo problemos nėra rimtos, tad nėra prasmės jų spręsti – tokiu atveju žmogus nustumia šias problemas į giliausius savo pasąmonės pakraščius, kol šios problemos vėl nesugrįžta pas jį, tik šįkart – daug didesnės.
Aptarę bendrą lietuvių EI vaizdą bei kultūrines-socialines problemas, dabar trumpai pakalbėsime apie Lietuvoje atliktus EI tyrimus, kurie, beje, yra vieni iš pirmųjų Lietuvoje.
Prieš aštuonis metus docentė Dalia Antinienė ir profesorė Rosita Lekavičienė sudarė monografiją „Emocinis intelektas: Lietuvos jaunimo tyrimas“ – tai vienas pirmųjų emocinio intelekto testų Lietuvoje, o šie duomenys buvo išspausdinti knygoje, išleistoje praėjusiais metais. Tyrime buvo tirti jaunuoliai nuo septyniolikos iki dvidešimt septynerių metų įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, net ir įkalinimo įstaigose, kad duomenys paimti iš įvairų socialinį statusus turinčių jaunuolių. Šie tyrimai atskleidė, palyginus su ankstesniais, kad gyventojų EI per daugmaž penkiolika metų pablogėjo tiek kaimo, tiek miesto vietovėse.
Vis dėlto, geresnį EI turi iš darnių šeimų, tiksliuosius mokslus baigę ir jau dirbantys jaunuoliai. Įdomu tai, kad aukštesnį EI dažniausiai turi ne moterys, bet vyrai. Tai greičiausiai yra dėl kelių priežasčių. Dėl patriarchalinės kultūros įtakos jauni vyrai turi stabilias ir geras pozicijas visuomenėje, kuo moterys negali pasigirti. Be to, vyrai dažniau nustumia savo emocijas šalin arba sugeba jas racionaliai kontroliuoti, tuo tarpu moterims yra sunkiau susidoroti su savo emocijomis, tačiau jos geriau suvokia kitų žmonių emocijas.
Žmonių EI yra aukštesnis miestuose nei kad kaimuose. Tačiau pastebėta įdomi tendencija – labiau pasitikintis savimi yra Kauno, Panevėžio, Šiaulių jaunuoliai, tuo tarpu Vilniaus – daug mažiau. Taip gali būti todėl, kad į Vilnių atvyksta ypač daug jaunimo iš kitų Lietuvos vietovių, tad jiems būna sunkiau prisitaikyti naujoje aplinkoje, jie susiduria su ypač daug iššūkių – studijos, darbas, poreikis „sudurti galą su galu“, nauji santykiai ir pažintys, laisvesnė kultūrinė aplinka pažinti save ir eksperimentuoti bei kita. Pastebėta, kad aukštesniu EI pasižymi tie jaunuoliai, kurie yra augę darnioje šeimoje.
Deja, nėra sukurta universalių EI testų, tad negalime palyginti Lietuvos su kitomis šalimis. Tačiau žmonių elgesys viešojoje erdvėje, lietuvio mentaliteto bruožai bei įvairios socialinės problemos parodo, kad Lietuva turi gana žemą EI. Kitaip nei intelekto koeficientas, kuris išlieka daugmaž stabilus žmogui pasiekus brandą, EI galima tobulinti ir lavinti. Vis dėlto, pats žmogus turi norėti keistis ir tapti labiau emociškai brandžiu.
