Dziudo kovas laisvalaikiui praktikuojantis Vladimiras Putinas galėjo įsitikinti: senovės kinų ištobulintą meną puikiai išmano ir Europa.
Pirmiausia buvo pritaikyta Kata. Tai – iš anksto paruoštų veiksmų sistemos praktikavimas. Vėliau teko panaudoti ir Randori – veiksmų įsisavinimą per kovą.
Veikiama buvo ryžtingai ir tiksliai, išvedant varžovą iš pusiausvyros. 2020-ųjų vasarą Maskva prisimins ilgai ne tik dėl įvykių Baltarusijoje. Tai buvo metas, kai Vakarai be gailesčio draskė jos kruopščiai austą šnipų tinklą.
Labiausiai Maskvą įsiutino epizodas Austrijoje, kai rugpjūtį iš šalies buvo išprašytas senbuvis rusų verbuotojas, daugelį metų nekliudytas ir visiškai praradęs atsargumą. Atrodytų, eilinė kadrų kaita, kam nepasitaiko, bus tų naujų šnipų.
Tačiau Kremlius pratrūko – tą pačią dieną išsikvietė austrų ambasadorių, kuriam ribine leksika buvo išaiškina, kad tokie akibrokštai nebus toleruojami, todėl vienas jo pavaldinių tuojau pat turi krautis lagaminus ir dingti iš šalies.
Klasikinį Šaltojo karo „akis už akį“ veiksmą palydėjo propagandos artilerijos pabūklai. Didesni ir mažesni režimo skalikai ėmė tarpusavyje varžytis, kas skaudžiau įkąs „mažai, nuobodžiai, buvusiai fašistinės Vokietijos sąjungininkei“, leidusiai tokią išdavystę. Itin simptomišką komentarą išstenėjo „Russia Today“, prilyginusi austrų veiksmus kareivio Šveiko logikai, priminusi, kad „taikūs“ sovietų kariai pasitraukė iš šalies ne tam, kad ši taip niekingai elgtųsi ir įspėjusi, kad „Vienos valsas baigėsi“. Kodėl toks pyktis Vienos adresu?
Ogi todėl, kad šįkart operacija tikrai buvo skaudi. Austrija dėl savitų santykių su Sovietų Sąjunga išties ilgą laiką buvo šilta jauki KGB, FSB, GRU ir kitų tarnybų užuovėja. Susitikimai, sandoriai, konspiraciniai butai, įtakos ryšiai aukštuose sluoksniuose.
Ne atsitiktinai būtent Vienoje buvo sulaikytas įtariamasis Sausio 13-osios byloje Rusijos pilietis Michailas Golovatovas.
Nepraėjus nė parai jis buvo paleistas, o tai – irgi ne atsitiktinumas. Austrijos teisingumo ministerija buvusio KGB karininko ekstradicijos reikalavusiai Lietuvai suteikė neįtikėtinai trumpą terminą patikslinti Europos arešto orderį. Akivaizdu, kad taip apsispręsti jai padėjo draugai iš Rytų. Tie patys, kuriuos „fašistinės Vokietijos sąjungininkė“ dabar šitaip skaudžiai nuvylė.
Rusų propagandos ruporai netruko įvardyti ir tikruosius įvykių Vienoje kaltininkus. Tai – JAV Valstybės sekretorius M. Pompeo, neseniai apsilankęs keliose Europos šalyse.
Mat tai jo vizitui besiruošiantys „supuvusios Amerikos“ vasalai šiapus vandenyno paruošė „visą šitą viešųjų ryšių cirką“.
Pikta retorika ir skubota reakcija visų pirma rodo, kad šiam dziudo veiksmui Maskva tikrai nebuvo pasiruošusi, nes beveik visoje Europoje jai buvo leista veikti labai laisvai. Vakarams rūpėjo kiti priešai. Šį laikotarpį Rusija išnaudojo labai efektyviai. Ir efektingai. Austrija buvo tik nedidelė visų Kremliaus veiksmų scenos teritorija. Viena ilgiau nei kiti šoko pagal rusišką balalaiką, tačiau pagaliau atsikvošėta ir ten.
Pirmiausia austrai pričiupo saviškį pulkininką, 25 metus šnipinėjusį Rusijai. Tuomet įvardijo jį užverbavusį karinės žvalgybos GRU veteraną Igorį Zaicevą ir išdavė jo sulaikymui Europos arešto orderį. tai – tik gerokai didesnio proceso dalis, ir tai Kremlių labiausiai erzina. Juk Europa – silpna, suskaldyta ir suvirškinta. Taip galėjo atrodyti dairantis iš namo su raudonomis žvaigždėmis prie Maskvos upės. Tačiau taip manyti buvo didelė klaida. Kai kas buvo pražiūrėta. Todėl yra ko pykti.
Kelios savaitės prieš Austrijos antausį panašiai pasielgė kita, anot Maskvos, smulkmė. Norvegijoje demaskuotas vietinis rusų kolaborantas Harshanas Tathgaras, kuriam gresia 15 metų kalėjimo už šnipinėjimą.
Po to išaiškintas ir jo verbuotojas – Rusijos žvalgybos agentas, apsimetęs diplomatu. Nepaisant Maskvos protestų išprašytas iš šalies – pirmą kartą nuo 2018 metų, kai po Skripalių nuodijimo Londone rusų šnipai buvo masiškai mėžiami iš daugelio NATO valstybių.
Panašių nemalonumų Rusijai pateikė ir kitos šalys. Lyg iš letargo nubudusios Europos šalių vyriausybės viena po kitos vasarą skelbė išvejančios asmenis, kurių veikla „nėra suderinama su diplomatiniu statusu“.
Birželį Čekijos premjeras paskelbė, kad vadinamasis nuodijimo ricinu skandalas buvo Rusijos ambasados darbuotojų sukurpta provokacija ir ištrenkė du jos darbuotojus namo. Prie Maskvos įsiūčio prisidėjo ir Prahos savivaldybė, pervadinusi aikštę priešais Rusijos ambasadą nužudyto opozicijos veikėjo Boriso Nemcovo vardu.
Ne ką švelniau liepą pasielgė ir Slovakija, išprašiusi net tris vadinamuosius Rusijos diplomatus iš Bratislavos. Jie pateko į kontržvalgybų akiratį po išpuolio Berlyne, kur buvo nužudytas buvęs Čečėnijos sukilėlis, turėjęs Gruzijos pilietybę. Dėl to paties nusikaltimo iš Vokietijos sostinės taip pat buvo išmesti du Maskvos agentai.
Bulgarija irgi nebuvo draugiška Maskvai – išprašė pirmąjį ambasados Sofijoje sekretorių, kurio pagrindinė veiklos sritis buvo verbuoti informatorius rinkti slaptus duomenis apie NATO ir šalies nacionalines karines programas.
Žinom, kad kišimasis į Vengrijos vidaus reikalus Maskvai atrodo savaime suprantamas dalykas. Todėl kai Vengrijos karinė saugumo tarnyba KNBSZ pradėjo sekti ir demaskuoti jos šnipus, Maskva labai nusivylė savo sena partnere.
Tiesa, iki viešo santykių aiškinimosi nebuvo prieita, nes vengrai vieninteliai visoje ES ir NATO išaiškintus rusų žvalgus išspiria tyliai. Jei ne vasarą nutekėję kontržvalgybos duomenys, niekas dar ilgai nebūtų sužinojęs apie slaptas operacijas prieš GRU karininkus Vengrijoje.
Jų veikla pastaruoju metu buvo nukreipta teikiant ginklus (bei rengiant mokymus) vengrų neonacių grupuotėms bei Balkanų banditams. Parlamentinio tyrimo ataskaitoje teigiama, kad pastaruoju metu iš šalies buvo išsiųsta mažiausiai dešimt GRU kariškių. Budapešte rusai jautėsi taip atsipalaidavę, kad į kelis susitikimus su ginklų pirkėjais atėjo apsirengę Rusijos karinėmis uniformomis – tai užfiksuota KNBSZ medžiagoje.
Pastarąjį dešimtmetį Vengrija tapo vienu svarbiausių Rusijos slaptųjų tarnybų bazių Vidurio Europoje – su patikimais ryšiais kaimyninėse šalyse ir įvairių prekių tiekimo kanalais į Ukrainą bei Rumuniją. Tačiau dabar, panašu, ten jie nebegalės jaustis taip saugiai – bent jau kurį laiką.
Tad kas atsitiko, kad europiečiai ėmė taip kruopščiai mėžti rusų šnipus? Propagandistų paskviliuose įvardytas M. Pompeo, žinoma, yra tik viena Maskvos problemų dalis. Kur kas daugiau bėdų jiems žada atsikvošėjęs Londonas.
Liepą buvo išviešintas labai išsamus nacionalinio saugumo situacijos tyrimas, iš kurio aiškėja skandalingi dalykai. Pasibaigus Šaltajam karui Vakarų kontržvalgybos ir saugumo agentūros kurį laiką neturėjo akivaizdaus priešo, todėl sprendė smulkesnes problemas, kurias sukūrė sovietų imperijos žlugimas.
2001 metais po rugsėjo 11 atakų JAV toks priešas atsirado. Ilgiau nei dešimtmetį britų MI5 kartu su sąjungininkais kovojo prieš pasaulį terorizmą. Net 90 proc. jos išteklių ir energijos buvo nukreipta šiam tikslui. Rusijos, Kinijos, Irano ir kitų priešiškų šalių veiklai stebėti buvo skiriama vos 3 proc. Tai buvo šnipų aukso amžius, kurį vainikavo dar neregėtų įžūlumo išpuoliai prieš Kremliaus kritikus bei disidentus Londone, kituose pasaulio miestuose.
Atsikvošėti pradėta tik 2014 metais po Rusijos agresijos Ukrainoje, tačiau 2016 metų rusišką pėdsaką „Brexito“ kampanijoje MI5 pražiopsojo – kaip ir kitos Vakarų demokratijos, dar ilgai negalėjusios patikėti, kad Kremlius gali taip rafinuotai ir įžūliai tvarkytis jų pačių namuose. Atsipeikėti padėjo ir kiti faktoriai – visų pirma Islamo valstybės žlugimas, jos lyderio Abu Bakr al Baghdadi sunaikinimas ir stabiliai mažėjanti musulmonų teroristų grėsmė Vakarų šalyse.
Rusijos ir Kinijos priešiški veiksmai, hibridiniai kovos metodai, kibernetiniai išpuoliai – Vakarų kontržvalgybos pagaliau ėmė skirti tinkamą dėmesį ir energiją šioms grėsmėms, o šnipų išvarymai yra tik maža dalis darbo, kurį atlieka tūkstančiai vyrų ir moterų, supratusių, kad metas pagaliau išsivalyti galinį kiemą nuo piktžolių ir voratinklių.
Todėl ypač smagu regėti nuorodas į Lietuvos pasiekimus bei gerąją patirtį demaskuojant šias nacionalinio saugumo grėsmes, kurios čia buvo suvokiamos ir įvardijamos visą tą ilgą kontržvalgybinio letargo periodą.