Pavasarį, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka kalbėjo apie COVID-19 gydymą degtine ir žemės ūkio darbais, tai dar galėjo atrodyti kaip nelabai vykęs pokštas. Bet kai šią savaitę Minske viešėjusiam Rusijos premjerui Michailui Mišustinui jis pareiškė perėmęs Vokietijos ir Lenkijos vadovų pokalbius apie ketinimus suklastoti medikų išvadas dėl Aleksejaus Navalno apnuodijimo, darosi neramu, kaip baltarusiams toliau seksis gyventi su protu susipykusio diktatoriaus kontroliuojamoje šalyje.
Rūpintis Baltarusijos likimu turiu teisę, nes mano prosenelė iš motinos pusės Stefanija buvo tikrų tikriausia baltarusė, kilusi iš Berštų kaimo Gardino srityje. Girdėjau, ten yra gražus ežeras, bet nuvažiavęs pažiūrėti nebuvau. Palauksiu, kol galėsiu tai daryti be vizos ir nesibaimindamas, kad Baltarusijos KGB pakiš kokių uždraustų miltelių, o tada pasiūlys rinktis tarp galimybės dešimtmetį pasėdėti už grotų ir tapimo jų slaptuoju bendradarbiu.
A. Lukašenkos režimas kaip tik dabar skelbia sudarinėjantis sąrašą Lietuvos piliečių, „kurie tikrai uoliai bandė kištis į Baltarusijos valstybės vidaus reikalus, paskelbė atitinkamų nepriimtinų politinių pareiškimų ir pateikė konkrečių pasiūlymų dėl finansinės paramos valdžios oponentams“. Sako, taikys jiems kažkokias sankcijas. Ta proga oficialiai prašau Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvoje įtraukti mane į tokį sąrašą, nes atitinku nurodytus kriterijus: buvau Laisvės kelio P sektoriuje, prirašiau straipsnių ir feisbuko įrašų apie artėjantį „tarakono“ valdžios galą. Jei labai reikia kažką prisegti prie bylos, dar galiu Druskininkuose, prie „Belorus“ sanatorijos žvakutę uždegti, pasidaryti asmenukę ir jums atsiųsti.
Nedaug kas žino, kad ši gydymo ir poilsio įstaiga su nemažą kurorto pakraštį užimančia teritorija ir pusėtinai renovuotais pastatais, 3 žvaigždučių viešbučiu bei gydykla yra tiesiogiai pavaldi Baltarusijos prezidento reikalų valdybai. Jeigu Lietuva nepripažįsta A. Lukašenkos teisėtai išrinktu Baltarusijos vadovu, tai gal privalo tą sanatoriją perimti ir perduoti rinkimus galimai laimėjusiai jo varžovei Sviatlanai Cichanouskajai. Bent turės kur prisiglausti nuo represijų bėgantys protestų dalyviai.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda jau dabar prognozuoja, kad netolimoje ateityje į šią šalį atplūs pabėgėlių iš Baltarusijos banga, tai ir mums turėtų kažkiek jų tekti. OMON-o sumuštiems ir tardymo izoliatoriuose kankintiems baltarusiams gydymas ir reabilitacija neabejotinai praverstų. O užsimiršti iš kur atvyko neleistų iš Gožos poligono Druskininkuose puikiai girdimi sprogimai.
Kol A. Lukašenka klausėsi Angelos Merkel ir A. Dudos balsų savo galvoje, Vokietijos federalinė vyriausybė paskelbė „kuo griežčiausiai smerkianti“ A. Navalno apnuodijimą „Novičiok“ grupės cheminiu ginklu. Ir kas toliau? Kremlius puikiai žino, kad smerkimu tai ir pasibaigs, o jei Europos Sąjungos šalių vadovams pavyks susitarti dėl kažkokių sankcijų, tai jos bus tokios švelnios, kad netrukdytų tų pačių vokiečių verslui uždirbinėti pinigus Rusijos rinkoje.
Kodėl Vladimiras Putinas įsakė arba leido kėsintis į svarbiausią savo kritiką? Todėl, kad gali ir žino, jog už tai nebus teisiamas. Iš Leningrado tarpuvartėse plėšikaujančių paauglių išmokta logika atrodo tiesiog geležinė: o ką jūs man padarysite?
Rusija įrodė, kad bet kur pasaulyje gali panaudoti cheminį ar kitokį ginklą prieš bet kurį žmogų. Jus, jūsų kaimyną, mane, A. Merkel ar bet ką kitą. Nepanaudojo todėl, kad nenorėjo.
Kai Dalia Grybauskaitė pavadino Rusiją teroristine valstybe, daug kas purkštavo, kaip šitaip nediplomatiškai gali kalbėti valstybės vadovė. Nuo to laiko V. Putino režimas atkakliai bando įrodyti savo veiksmais, kad būtent tokia ir yra Rusija, o su tokiu jos statusu privalo taikstytis visas pasaulis.