Tai masių ir masėms sukurtas turizmo modelis, užsidirbantis iš pigių skrydžių, „viskas įskaičiuota“ tipo viešbučių, milžiniškų furšetų ir nesibaigiančios sangrijos.
Ispanija, antroji populiariausia atostogų vieta pasaulyje, kurioje 2019 m. apsilankė 83,7 milijonai žmonių, yra masinio turizmo magnetas (neatsitiktinai kelionių paketai buvo išrasti visai netoli tos vietos, kur tuo metu stovėjau). Bendrai paėmus, ši pramonė praėjusiais metais skraidino, apgyvendino, maitino ir linksmino didelę dalį iš 1,5 milijardo visų pasaulio turistų.
Visame pasaulyje prieš pandemiją tai buvo klestintis sektorius, kasmet paaugantis apie 4 proc., jame dirbo 10 proc. visų pasaulio darbuotojų ir jis sudarė 10 proc. viso pasaulio bendrojo vidaus produkto. Milžiniški kruiziniai laivai, iškastiniu kuru varomi lėktuvai ir viešbučiai atokiose, vandens stokojančiose vietovėse taip pat palieka nepaprastai didelį anglies pėdsaką. Manoma, kad masinio turizmo paliekamas pėdsakas sudaro apie 8 proc. visų žmogaus išmetamųjų teršalų.
Šio sektoriaus klimato rekordas prieš pandemiją jau buvo pakankamai atgrasus. Pastangos sumažinti anglies pėdsaką daugiausiai apsiribojo klimato neutralumo pažadais ir niekingai mažais (bet antraštėse išpučiamais) žingsneliais, pvz., šampūno minibuteliukų atsisakymu, plastikinių šiaudelių pakeitimu popieriniais ir tvaraus maisto tiekimu skrydžių metu.
Apskaičiuoti poveikį sunku. Į bet kokius rimtus apskaičiavimus turėtų būti įtrauktas anglies dioksidas, atsirandantis tiesiogiai iš turizmo veiklos ir iš visos tiekimo grandinės, taip pat žinomas kaip trečiojo laipsnio („Scope 3“) emisijos. Tai apimtų maistą, apgyvendinimą, transportą, degalus ir apsipirkimą.
Kadangi tik nedaugelis pagrindinių veikėjų ar pramonės organizacijų apie išmetamųjų teršalų kiekį praneša kruopščiai ir periodiškai, bet kokie apskaičiavimai turėtų būti laikomi konservatyviais.
Žurnale „Nature“ paskelbtame 2018 m. moksliniame tyrime daroma išvada, kad 2013 m. turizmo emisijos siekė 4,5 gigatonos anglies dioksido – 15 proc. daugiau nei 2009 m.
Remiantis gruodžio mėnesį paskelbta Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos ataskaita, daugiau nei du trečdalius šio pėdsako palieka oro ir automobilių transportas. Turizmo transportas 2016 m. sudarė 5 proc. visų pasaulio teršalų ir 22 proc. visų transporto emisijų tais metais.
Žinoma, šiemet turizmo emisijų tikrai sumažės. Tai tampa akivaizdu vien pažiūrėjus į paplūdimyje tvarkingai išdėstytus gultus, visiškai nepanašius į tą perpildytą, chaotišką rankšluosčių ir skėčių margumyną, kuriuo garsėja ši Viduržemio jūros pakrantės dalis.
Socialiai pagarbiu atstumu išskleisti paplūdimio gultai, kaip ir turizmo išmetamųjų teršalų mažėjimas, buvo įmanomos tik todėl, kad turistų skaičius Ispanijoje pirmąjį šių metų pusmetį sumažėjo 72 proc.
Nežinia, kaip viskas bus, kai vėl atsigaus tarptautinės kelionės. Rimtų vyriausybių reikalavimų trūkumas ir tušti aviakompanijų, viešbučių savininkų bei kruizinių laivų operatorių pranešimai verčia manyti, kad viskas prarasta, kad turizmas pražiopsojo vienintelį šansą pagaliau radikaliai transformuotis ir prisidėti prie kovos su klimato kaita.
Tačiau jau yra sprendimų, kaip sumažinti turizmo emisijų poveikį, be to, pramonė galėtų pasinaudoti precedento neturinčiais vyriausybių skelbiamais „žaliųjų“ paskatų paketais. Elektrinės transporto priemonės ir elektrą taupantys, atsinaujinančia energija aprūpinami viešbučiai šiandien yra ekonomiškai perspektyvūs. Kada nors perspektyvus bus ir maistas be plastiko. Vieną dieną realybe gali tapti ir vandeniliu varomi lėktuvai.
Pripažinkime, tik sauja žmonių gali tilpti (ir sau tai leisti) į ekologišką banglentininkų hostelį Nikaragvoje ar prabangią stovyklą atokiame Serengetyje. Ir netgi šie variantai galiausiai pasirodys ne tokie ir tvarūs.
Daugumai iš mūsų ekologiškos atostogos (tikėkimės, nelabai tolimoje ateityje) greičiausiai reikš elektrinius miesto autobusus, vakarienę vėjo energija varomomis lemputėmis apšviestose terasose ir nakvojimą viešbučio kambaryje, kuris taip gerai izoliuotas, kad oro kondicionierius nė nereikalingas.
