Itin asmeniški prisiminimai buvo panaudoti kanalų ITV ir HBO, kuriant dokumentinį filmą „Our Mother Diana: Her Life and Legacy“, kuris buvo parodytas 2017-aisiais 20-osioms princesės Dianos mirties metinėms pažymėti. Ji žuvo per automobilio avariją Paryžiuje 1997 m. rugpjūčio 31 d. ryte.
Daugiau taip neatvirauti prižadėjęs princas Harry tada jaudinančiai papasakojo, kad paskutinis pokalbis telefonu su mama jos mirties dieną buvo labai trumpas, rašoma people.com.
Tuo metu berniukai buvo dar labai jauni (atitinkamai 12-os ir 15-os metų amžiaus) ir nekantravo toliau žaisti su savo giminaičiais Škotijoje stovinčioje Balmoralo pilyje.
„Jeigu būčiau žinojęs, kad tai yra paskutinis pokalbis su mama, kad daugiau nesusitiksime, būčiau tiek daug jai pasakęs“, – dokumentiniame filme prisipažino princas Harry.
Deja, jis teigia tiksliai nepamenantis, apie ką jiedu su mama tuomet kalbėjosi.
2017 m. Kensingtono rūmuose aptardamas dokumentinį filmą su reporteriais, įskaitant „People“ žurnalistus, princas Williamas sakė: „Tai yra Dianos sūnų duoklė jai.“ Jis pridūrė, kad stovėdamas prieš dokumentinį filmą žiūrėti susirinkusius žmones „jaudinosi kaip niekada anksčiau“.
„Dalyvauti kuriant dokumentinį filmą yra viena, bet stovėti prieš jus ir kalbėti apie nepaprastai asmeniškus dalykus – visai kas kita, – tvirtino princas. – Vis dėlto manau, kad labai svarbu, jog esu čia ir tai darau.“
Be to, Williamas, kuriam, kaip ir Harry, sunku viešai kalbėti apie savo mamą, prisiekė: „Daugiau apie ją taip atvirai ir viešai nekalbėsime. Tikimės, kad šis dokumentinis filmas parodys kitų jos artimų bičiulių, apie kuriuos tikriausiai net nenutuokiate, nuomonę. Bičiulių, kurie ją geriausiai pažinojo, kurie nori apsaugoti jos atminimą ir priminti žmonėms, kokia ji buvo: jos skleidžiamą šilumą, humoro jausmą, motiniškumą. Anksčiau apie šiuos dalykus mažai kas pasakojo.“
Princas Harry atskleidė iš sielvarto verkęs tik du kartus: prie jos kapo Altorpe 1997 m. rugsėjo 6 d. ir „galbūt, galbūt dar kartą“.
„Taigi, prisikaupė daug širdgėlos, kurią reikia išlieti, – teigė jis. – Su Williamu kasdien trokštame, kad ji tebebūtų gyva. Svarstome, kokia mama ji būtų šiandien, kokį vaidmenį visuomenėje atliktų, kokia labdaringa veikla užsiimtų.“
