Apie bendrą buitį ir būtį sutiko papasakoti Jurga, kuri visą savo studentavimo periodą pragyveno bendrabutyje. Jurga studijas jau baigė, bet apie bendrabutį prisiminimai dar gyvi, tad apie jį kalba su nostalgija. Šis Jurgos papasakotas atvejis – kraštutinumas, ir taip, turbūt, būna ne visur.
– Papasakok, koks buvo pirmas įspūdis, atsikrausčius gyventi į bendrabutį.
– Įstojusi mokytis iš karto apsigyvenau bendrabutyje. Kitos išeities neturėjau: nuomotis butą buvo pernelyg brangu. Į Vilnių atvykome kartu su kita drauge. Mums davė dar vieną kambariokę. Taigi, apsigyvenome trise.
Kai pamatėme savo kambarį, kuriame turėsime gyventi ištisus metus, o gal ir daugiau, išsigandome: skurdi atmosfera. Namuose nebuvau lepūnėlė, bet vaizdas tikrai šokiravo. Ypač išsigando mano draugė, kilusi iš turtingos šeimos. „Ne, aš čia negyvensiu“, – pasakė visa perbalusi.
Tačiau tai buvo tik pirmasis šokas. Labai greit prie visko pripratom. Negąsdino nei smirdantys tualetai, nei bendri dušai, nei bendra virtuvė. Stačia galva pasinėrėm į naują gyvenimo būdą.
– Minėjai, kad kalbėsi apie merginų draugystę. Tai ar jūsų bendrabutyje vyriškoji giminė buvo deficitas?
– Panašiai. Mūsų bendrabutis buvo devynių aukštų namas. Septyniuose iš jų gyveno merginos. Tikras „bobų batalionas“. Merginos susiskirstė į grupes. Tai buvo išties nemažos „šutvės“. Mūsiškėje buvo apie 15 merginų. Visos skirtingos: įvairių pomėgių, įvairios išvaizdos, kitaip tariant „įvairaus plauko“ mergužėlės susirinko iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Pirmakursės būdavo šiek tiek nedrąsios (bent jau pirmuosius du mėnesius), vėliau niekuo nesiskirdavo nuo vyresnių.
– Kuo ypatinga ta jūsų moteriška draugystė?
– Gyvenome tarsi seserys. Ką ten seserys – daug artimesnės būdavom. Draugė tau nuo šiol – svarbiausias asmuo gyvenime. Kai palikom tėvų šeimas, norėjosi vėl turėti šeimą. Ir turėjom. Mūsų komunos merginas siedavo labai artimi saitai. Į kambario duris niekas nesibelsdavo. Kas norėdavo, tas ateidavo nors ir vidury nakties. Tarkim pavalgyti ar pasiskolinti kokį nors rūbą. Atsiklausti nereikėdavo. Tiesiog įėjai į kambarį, atsidarei šaldytuvą, pasiėmei ką nori ir valgai. Tik nevalia būdavo suvalgyti viską! Taip padariusias mes smerkdavom. O dar didesnės nemalonės susilaukdavo tos, kurios bandydavo maistą ar rūbus slėpti, nesidalinti su kitomis. Jeigu jau kartą apsigyvenai bendrabutyje, reiškia – viskas bendra. Nepatinka – eik gyventi kitur.
– Bet negi žmogus negali turėti jokio privatumo?
– Bendrabutyje joks privatumas paprasčiausiai neįmanomas! Jau pats žodis „bendrabutis“ reiškia, kad viskas bendra. Tai truputį vargindavo, bet, kai įpranti, imi jausti, kad kitaip gyventi negalėtum, jaustum vienatvę.
– Ar atsirasdavo tokių, kurios priešindavosi tokiai didelei bendrystei?
– Nieko, perauklėdavom. Krėsdavom įvairiausius pokštus, kartais netgi piktokus, ypač naujokėms. Štai pareina panelė į kambarį ir randa visus savo drabužius vienus „išdžiaustytus“, kitus – surištus jūreiviškais mazgais, o liemenukus ir kelnaites – sudėstytus kaip parodoje ant stalo. Kad didesnis efektas būtų, pasikviesdavom vaikinų, kurie pakomentuodavo tų drabužėlių švarą… Arba, dar prisimenu kaip miegančias apliedavome šaltutėliu vandeniu. Pašoka, supyksta, o mes iš juoko vos nemirštam. Jeigu mergina supykdavo, tuomet iškrėsdavom kiek tik galima visokiausių pokštų, kol ši suprasdavo, kad pykti – negražu ir kad reikia gyventi pagal visoms priimtas taisykles.
– Ir daugelis tas taisykles priimdavo?
– Taip. Jei kuri nors nesusidraugaudavo su kambariokėmis, tai jas priimdavo kita bendrabučio kompanija. Labai jau retai, kuri bendrabutyje neprisitaikydavo. Tie, kurie negyvena bendrabutyje niekada neturės tiek draugų, nedalyvaus bendruose vakarėliuose.
– O kaip bendrabučio mergaitės organizuoja vakarėlius?
– O, kaip mes paošdavom! Ypač patikdavo gimtadienių šventimai. Susirenka daug merginų. Na, vieną kitą vaikiną dėl vaizdo pakviečiam ir uliavojam. Ne tik švenčių proga, bet kažkur apie du kartus per savaitę gerdavom. Nebūtina, aišku, prisilupti iki žemės graibymo, bet išgerdavom tai tikrai reguliariai. Štai trečiadienį paskelbėm „švaros diena“. Viską susitvarkom, išsivalom, o vakare ta proga – balius. Beje, visada laikydavomės nuostatos, kad geriau vieną kartą per savaitę gerai prisigerti, o ne gurkšnoti diena iš dienos. Ir jokių narkotikų! Mums tai šlykštu.
– Ir kaip gi reikalai su vaikinais?
– Mūsų merginos, išskyrus vieną, neturėjom vaikinų. O mums jų ir nereikėjo. Buvo, aišku, draugų ar vienos nakties nuotykių, bet mums to ir pakakdavo. Ta, kuri turėjo vaikiną, beje, prasčiausiai jautėsi tarp mūsų mergaičių. Mes ją truputį pašiepdavom. „Aha, – sakydavom, – tu eini į pasimatymus, o kaip mes? Ir mes turim eiti kartu“. Nesijuokit, nesijuokit, jei kuri išdrįsdavo eiti į pasimatymą, tai turėjo vestis ir kitas drauges, bent jau tas, kurios tą vakarą yra namie, bendrabutyje ir neturi jokių kitų planų. Ir eidavom visos būriu. Vaikinas išsigąsdavo, kad reiks tokį būrį merginų bare vaišinti ir kažką numykęs sprukdavo. Ta, kuri būdavo pakviesta į pasimatymą, aišku, truputį pyktelėdavo, bet to parodyti negalėdavo, kitaip praras kitų palankumą. Neduok die, jei kuri pasakytų, kad jos santykiai su vyriškąja lytimi jai svarbiau už moterišką draugystę, neduok die… Tai būtų aukščiausio laipsnio išdavystė.
– Tai ką, jūs kraštutinės feministės ir vyrai jums nereikalingi?
– Turėdavom keletą vaikinų – bendrų draugų. Kartais su jais ir miegodavom. Būdavo taip, kad vieną naktį su tuo pačiu vaikinu miega viena, kitą – kita.
Prisimenu, grįžtu namo į bendrabutį vėlokai, o ten – vakarėlis. Buvo švenčiamas vienos iš merginų gimtadienis. Visi įkaušę. Prisėdau ir aš. Man išgerti tik pila, tik pila. Kai taip greit gėriau, labai greit prisigėriau. Tuomet nuėjom miegoti su Tomu. Su juo tame pačiame kambaryje prieš keletą dienų miegojo mano draugė. Tarp mūsų jokio pavydo nėra. Bet tarp mūsų su Tomu nieko neįvyko. Šiaip kartu miegojom, dėl juoko, linksmumo. Šiek tiek nutarėm pavaidinti.
– Tik vaidindavot? Nepatikės niekas.
– Aišku, vaidindavom ne visada. Labai daug turėjom vienos nakties nuotykių. Tai dažniausiai būdavo vaikinai, „nusikabinti“ iš baro.
– Papasakok apie tuos savo vienkartinius nuotykius plačiau. Kodėl tau to reikia?
– Prisimenu, mūsų viena kambariokė vis pasakodavo, ką ji veikdavo su vienu ar kitu vaikinu. Pasakodavo viską detaliai, su visomis smulkmenomis. Mes dvi dar nekaltos merginos sėdėdavom ir ausimis karpydavom. Viena apie kitą žinodavom viską iki smulkmenų. Juk sakiau, kad labai artimos buvom. Po nuotykių nakties visos viską pasipasakodavo. Kalbos užtenka visą savaitę. Taigi, ir aš nenorėjau būti balta varna. Ir aš norėjau pamėginti.
Taigi, vieną kartą „pasikabinau“ klube vaikiną, nieko, simpatišką tokį, parsivedžiau jį į bendrabutį. Kitos merginos tą vakarą taip pat buvo parsivedusios. Tuomet ir buvo mano pirmoji naktis, pirmas kartas. Nieko tokio ypatingo neprisimenu. Po to vargšelis vis užeidavo, norėdavo pažintį pratęsti, bet aš nesutikau. Sakiau, aš tik pabandyti norėjau, nieko rimta negalvojau. O tas vos ne venas pjovėsi. Gal ir būčiau norėjusi rimčiau draugauti, bet, kaip minėjau, mūsų merginų kompanijoje tai labai nepageidaujama. O ir poreikio jokio nėra, juk mes dar jaunos.
– Tai gal jūs – lesbietės?
– Oi, ne ne, tikrai ne (juokiasi). Tokias tik vaidindavom. Kartu susikibusios vaikščiodavom, panašiai rengdavomės, šukuodavomės, netgi kartais eidavom į dušą ir darydavom masažus viena kitai. Turim ir nuotrauką, kur visos tik su pėdkelnėm sukritusios į lovą. Bet tai tik vaidyba, linksmas žaidimas. Ir noras šokiruoti.
Turėjom netgi savo himną (truputį necenzūrinių žodžių yra, taigi, jo nesakysiu). Kai ateidavo į vakarėlį koks nors vaikinas arba svetimas žmogus, tai jį kad užtraukdavom lygiai dvyliktą vietoj „Ilgiausių metų“ ir stebėdavom, kaip tas pašalinis reaguos. Jeigu sutrikdavo – mums dar linksmiau.
Šokame taip pat dažniausiai ne su vaikinais, o mergina su mergina. Man taip daug labiau patinka. Su mergina gali jaustis laisvai, o vaikinas šoka dažniausiai susikaustęs, negrabūs judesiai. Aišku, su geru šokėju vaikinu šokti taip pat smagu.
Ir iš viso manau, kad merginą suprasti gali tik mergina. Nežinau, ką daryčiau, jeigu neturėčiau draugių – tų, likusių iš bendrabučio laikų… Tik gaila, kad mūsų ratelis siaurėja. Kelios išvažiavo į kitą miestą, o viena – netgi į užsienį. Tačiau likusios visada susieinam ir mes tokios pačios artimos, kaip ir anksčiau.
– O ar toks gyvenimo būdas neįtakojo tolimesnio gyvenimo, vertybių supratimo? Ar ir toliau tenkiniesi retais atsitiktiniais santykiais? Ar nenorėtum turėti pastovų draugą arba šeimą?
– Klausiate, ar keli metai, praleisti bendrabutyje, neuždėjo antspaudo? Na, taip… Pripratau prie tokio gyvenimo būdo, nenoriu net pagalvoti apie rimtesnius santykius su vyriškiu. Tai įpareigoja, o įsipareigoti nenoriu niekam, nebent draugams. Ilgalaikiai santykiai – tai tik gražus idealas, siekiamybė. Norėčiau turėti vyrą, porą vaikučių. Labai myliu vaikus, o kokio vyro jie bus – nesvarbu. Ilgalaikius santykius reikia puoselėti. Ypač skaudu, jei kas nors nepavyksta, jei reikia nusivilti. Ilgiausiai su vyriškiu draugavau tris mėnesius, ir tai, kai jis susirado kitą ir santykius nutraukė, išgyvenau širdies skausmą. O kam man to reikia? Aš ieškau lengvesnio kelio. Taigi, kol esu jauna, man visiškai užtenka vienkartinių nuotykių, kaip sakiau jokio didesnio poreikio nei meilei, nei seksui nėra. Mano draugės sako, kad nemoku įsimylėti.
– O ko gera išmokė gyvenimas komunoje?
– Manau, kad merginoms gyvenimas bendrabutyje – tai kaip karinė tarnyba vaikinams. Jis užgrūdina ir išmoko prisitaikyti. Pagyvenęs bendrabutyje, visuomet vėliau mokėsi pritapti kolektyve.
Na, tai štai, kaip kartais būna...
