Senyvo pakeleivio kino pasamdytas ne tik vairuoti, bet ir nuveikti šį tą daugiau, jis užsiėmė prabangių JAV viešbučių, priklausančių Pekine įsikūrusiam konglomeratui „Anbang“, nuosavybės teisių machinacijomis, remdamasis tūlo „Andy Bango“ vardu valdomomis „popierinėmis“ įmonėmis. Vėliau sekę įvykiai – įskaitant beveik 1 trilijono dolerių ieškinius – nuo pirmadienio bus nagrinėjami Delavero teismo rūmuose kaip viena ekscentriškiausių bylų valstijos istorijoje.
Machinacijų laikas, 2018-ieji – aiškiai ne atsitiktinumas. Kinijos vyriausybė paskelbė, kad multimilijardinė holdingo kompanija „Anbang“ yra afera, ir nuteisė jos ekstravagantišką įkūrėją Wu Xiaohui 18 metų kalėjimo, tuo pačiu ieškodama pirkėjo konfiskuotiems viešbučiams. Konkursą laimėjo Pietų Korėjos turto valdytojas „Mirae Global“, už 5,8 milijardo dolerių įsigijęs Wu Xiaohui priklausiusius viešbučius, įskaitant „Essex House“ Niujorke ir „Ritz Carlton Half Moon Bay Resort“ šiaurės Kalifornijoje.
Ko „Mirae“ nežinojo, tai kad Wu pasinaudojo Delavero įstatymais ir sudarė susitarimą su „popierinėmis“ įmonėmis, šitokiu būdu apgindamas savo interesus. Kitaip tariant, Pietų Korėjos verslininkai įsipareigojo nupirkti viešbučius, kurie „Anbang“ nebepriklausė.
Arba, kaip teigia kinai, nuosavybės perdavimas kartu su stulbinamo dydžio kompensacijomis, siekiančiomis 1 trilijoną dolerių, galėjo būti didžiulė afera – nė neverta to popieriaus, ant kurio buvo atspausdinta. Kad ir kaip ten būtų, pietų korėjiečiai nori išeiti iš susitarimo; kinai – atkurto „Anbang“, dabar žinomo kaip „Dajia Insurance Group“, forma – tvirtina, kad tai neįmanoma. Delavero teismo teisėjui Travisui Lasteriui teks nepavydėtina užduotis nuspręsti, kas teisus – taip pat ir tai, ar dėl „Covid-19“ kritusi viešbučių vertė nėra dar vienas teisinis pagrindas atsisakyti pirkinio.
Anksčiau šiais metais vykusiame teismo posėdyje T. Lasteris iškėlė klausimą, ar Andy Bangas yra tikras asmuo, ar „nusikalstamo sindikato dalis“. Jis pavadino bylą „keista“ ir „išskirtine“ ir, regis, pritarė „Dajia“ tvirtinimams, kad byloje dalyvavo „potencialiai bevertės „popierinės“ įmonės, kurios teismus naudoja negarbingais tikslais“.
Atsakydami į prašymą pakomentuoti, „Mirae“ pareiškė, kad teisme „parodys, jog „Anbang“ pastangos ginčą pateikti kaip „pirkėjo pasitraukimą dėl „Covid-19“ aplinkybių“ tėra dūmų uždanga, skirta nukreipti dėmesį nuo sukčiavimo ir slėpimo, o „Anbang“ pirkimo sutarties pažeidimas yra tikroji priežastis, kodėl šis sandoris negali būti įvykdytas.
„Dajia“ atstovai Kinijoje neatsakė į klausimus, išsiųstus rašant šį straipsnį. Tačiau kompanijos atstovas Niujorke atkreipė dėmesį į gegužės mėnesį teisme paskelbtą vieno iš advokatų Adamo Offenharto teiginį, esą „Mirae“ „iš principo slepiasi šių aferistų sukurtame debesyje – žmonių, kurių argumentus dviejų šalių teismai atmetė, nes jie atsisakė pasirodyti posėdžiuose, arba todėl, kad laiko juos sukčiais“.
Vienos iš Delavero kompanijų atstovas Zhao Yanas interviu telefonu sakė, kad firmos nėra fiktyvios ir dirba ne Wu, o sau, „gindamos privačią nuosavybę nuo neteisėto Kinijos vyriausybės perėmimo“. Buvęs „The New York Times“ žurnalistas Zhao, trejus metus praleidęs Kinijos kalėjime už tai, kas buvo plačiai laikoma suklastotais kaltinimais sukčiavimu, prieš 15 metų buvo laikomas bebaimiu tyrimų žurnalistu.
„Waldorf Astoria“
Istorija prasideda nuo Wu, buvusio automobilių pardavėjo, kurio trečioji žmona yra ankstesniojo lyderio Dengo Xiaopingo anūkė. 2004 m. Wu įsteigė draudimo bendrovę, orientuotą į augančią Kinijos viduriniąją klasę. Plaukiant draudimo įmokoms, Wu pajuto pirkinių troškulį ir nuo 2014 m. įsigijo 18 milijardų dolerių vertės turto. Už beveik 2 milijardus dolerių jis nusipirko Niujorko viešbutį „Waldorf Astoria“ ir olandų draudimo bendrovę „Vivat“.
2016 m. Wu įsigijo „Blackstone Group“ strateginių viešbučių ir kurortų padalinį už 6,5 milijardų dolerių – įskaitant San Fransisko „Westin St. Francis“, „Four Seasons Resort“ Džekson Houle, Vajominge, ir jau minėtą „Half Moon Bay“. (Jis taip pat pradėjo derybas dėl prezidento Donaldo Trumpo žento Jaredo Kushnerio šeimai priklausančio dangoraižio „666 Fifth Avenue“ įsigijimo.)
Tačiau 2017 m., likus kelioms savaitėms iki arešto, Wu pasirašė susitarimą, įgaliojantį Delavero ribotos atsakomybės „popierines“ įmones veikti jo vardu. Pagal Delavero įstatymus tokių įmonių savininkai nėra minimi viešuose įrašuose.
Paktas, parašytas mandarinų kalba ir teismo dokumentuose vadinamas „DRAA bendruoju susitarimu“, remiasi Delavero greitojo arbitražo aktu, sukurtu 2015 m., siekiant greituoju būdu pripažinti ir apmokėti arbitražo sprendimus.
Šis susitarimas „pripažįsta dotacijos aktus, perduodančius nuosavybės teises į „Anbang“ valdomą turtą“, įskaitant viešbučius, bankus ir bankų poskyrius. Tai suteikia Wu šeimai ir kitiems sutarties pasirašytojams teises į viešbučius, įskaitant „Waldorf Astoria“.
15 puslapių susitarime taip pat nurodoma, kad jei Kinijos reguliuotojai konfiskuotų „Anbang“ turtą, Delavero įmonės gali kreiptis į teismą. Jei Kinijos valdžios institucijos sužinos apie pakto egzistavimą, teigia pasirašiusieji, jų gyvybei gali iškilti pavojus, o arbitražo komisijos gali pareikalauti šioms įmonėms sumokėti milžiniškas kompensacijas.
Viena pasirašiusioji pusė – Wu ir Chenas Xiaolu, buvęs Kinijos karininkas ir buvusio Šanchajaus mero sūnus, kita – „Amer Group“ (viena iš „popierinių“ įmonių) ir Andy Bangas. Po dvejų metų valdžios institucijų apklausiamas apie „Anbang“ Chenas mirė nuo širdies smūgio.
Zhao rašė, kad pagal papildomą susitarimą „Anbang“ sutiko pastatyti 16 viešbučių ir keturis kitus nekilnojamojo turto objektus, kurių vertė būtų mažiausiai 9 milijardai dolerių, ir pažadėjo 1 milijardą dolerių grynaisiais pinigais kaip „susitarimo garantiją“.
„Amer Group“ priklauso JAV prekės ženklas „An Bang“ ir ji jau seniai bylinėjasi (tiek JAV, tiek Kinijoje) dėl jo su „Anbang“, nors kai kas įtaria, kad „Amer“ kartu su Wu ir sukūrė minėtąją aferą. Wu advokatas Chenas Youxi atsisakė komentuoti bet ką, kas susiję su „Anbang“.
Pasisavinimas
Praėjus trims savaitėms po susitarimo pasirašymo Wu buvo areštuotas. Dar po metų jis buvo nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme už sukčiavimą ir neteisėtą daugiau kaip 12 milijardų dolerių pasisavinimą. Iš jo taip pat buvo konfiskuotas turtas, kurio vertė 10,5 milijardų juanių (1,65 milijardo dolerių), įskaitant keturias vilas.
Kol Wu buvo už grotų, Kinijos vyriausybė perėmė „Anbang“ ir įnešė 60,8 milijardų juanių (8,8 milijardo dolerių) mokumui užtikrinti.
Po keturių mėnesių „Uber“ vairuotojas Daniilas Belitskis išėjo iš San Mateo apygardos dokumentų registravimo biuro su „Half Moon Bay“ nuosavybės dokumentais kišenėje. Per ateinančius tris mėnesius jis padarė tą patį su dar penkiais Kalifornijos kurortais: „Four Seasons Silicon Valley“, „Montage Laguna Beach“, „Ritz Carlton Laguna Nigel“, „Westin St. Francis“ San Fransiske ir „Lowes Santa Monica Beach Hotel“. Visi viešbučiai buvo perduoti Delavero „popierinėms“ įmonėms.
Vienas su byla susipažinęs asmuo teigė, kad į skambučius neatsakantis D. Belitskis į nuosavybės teisių perdavimo reikalus įsitraukė po to, kai pavėžėjo vieną tokį „Uber“ pakeleivį, vardu Andy Bangas.
Vienas iš labiau gluminančių klausimų: kas tas Andy Bangas? Kai kurie byloje dalyvaujantys asmenys sako, kad jis yra vietinis aferos prižiūrėtojas, pasinaudojęs D. Belitskiu ir siekęs užsidirbti iš nuosavybės teisių. Jie taip pat sako, kad bendraudamas su Delavero kompanijų teisininkais ir kitais asmenimis, jis naudojasi slapyvardžiais Mike’as Martinas, Joe Martinas ir Boss Chou. Jo tikrasis vardas gali būti Hai Bin Chou, teigia „Anbang“.
„Mes tikime, kad už visų šių fiktyvių įmonių stovi realus asmuo“, – sausio mėnesį vykusiame teismo posėdyje T. Lasteriui sakė Shireen Barday, viena iš „Anbang“ advokatų. Ji taip pat pažymėjo, kad jis yra pasirašęs kelių iš šių firmų steigimo dokumentus.
Dauguma teismo posėdyje paviešintų el. laiškų gauti ne iš Andy Bango, bet iš Mike’o Martino, kuris viename iš jų apibūdina save kaip „86-erių metų buvusį advokatą“. Kituose el. laiškuose jis apibūdinamas kaip asmuo, kurio gimtoji kalba – kinų.
Kurį laiką M. Martinas palaikė ryšius su Evanu Willifordu, Delavero advokatu, 2019 m. penkis mėnesius atstovavusiu „popierinėms“ kompanijoms. Teisėjui T. Lasteriui jis sakė, kad Andy Bangas ir abu Martinai atrodo tikri. „Kiek aš žinau, tai yra trys atskiri žmonės“, – sakė jis sausio mėnesio posėdyje. E. Willifordas neatsakė į skambučius ir el. laišką su prašymu pakomentuoti.
Paviešinti el. laiškai
Kad ir kuo jis būtų vardu, „senyvas kinas“, naudojantis Andy Bango slapyvardį, 2018 m. lapkritį lankėsi „Montage Laguna Beach Hotel“, remiantis rugpjūčio mėnesio teismo posėdyje paviešintais el. laiškais. Minėtas asmuo tvirtino, kad yra „pažįstamas su „Anbang“ iš ankstesnių susitikimų“, ir sutinka „pasidalinti savo žiniomis apie kompaniją ir jos pirmininką“, lapkričio 8 d. el. laiške rašė viešbučius valdančio „Anbang“ padalinio vadovas Matthew Hartas. Svečias taip pat prašė jam leisti peržvelgti nekilnojamojo turto finansinę informaciją, pažymėjo M. Hartas. Viešbutis atsisakė.
Remiantis viešais dokumentais, po mėnesio D. Belitskis perleido nuosavybės teises į 30 akrų kurortą, kuriame numeriai kainuoja daugiau nei 770 dolerių už naktį, vienai iš Andy Bango „popierinių“ Delavero įmonių.
Kinijos reguliuotojai tvirtina nieko apie tai nežinoję, kai pardavė aptariamą nekilnojamąjį turtą „Mirae Global“. „Mirae“ teisininkai pareiškė, kad „Dajia“, perėmusi didelę dalį „Anbang“ turto, jau 2019 m. kovo mėnesį žinojo apie Delavero susitarimą, kilus prekių ženklų ginčui tarp „Amer Group“ ir „Anbang“ Pekino intelektinės nuosavybės teisme. Jie tvirtina, kad kompanija apie tai nutylėjo, nes jai tai buvo paranku.
„Dajia“ teisininkai sako, kad apie „DRAA“ susitarimą sužinojo tik šiais metais, kai sandoris buvo beveik pasirašytas.
„Dajia“ atstovai teigia nieko nežinantys apie arbitrų komisijas, sušauktas 2019 m. liepą, lapkritį ir gruodį, siekiant nuspręsti, kokios kompensacijos nusipelnė fiktyvios įmonės už viešbučių konfiskavimą. Žmonės, pažįstami su šia byla, teigė, kad Andy Bangas pats atrinko komisijų narius.
Dauguma arbitrų yra į pensiją išėję teisėjai arba advokatai, tačiau pagal „DRAA“ šalys, jei tik susitaria, gali pasirinkti bet ką. Tarp „Anbang“ arbitrų buvo baseinų valytojų, televizijos operatorių ir vienas kinų restorano padavėjas, liudija teismo duomenys.
Trys arbitrai gyvena priekabų parke San Rafaelyje, Kalifornijoje, šalia automobilių turgaus. Vienas yra atlikęs bausmę už ginkluotą užpuolimą; keli kiti turi vienokį ar kitokį teistumą, teigiama buvusios FTB agentės Stephanie Douglas, kuri nagrinėjo „Dajia“ arbitrų kilmę, pranešime.
Netoliese esančio Tiburono kinų restorano „Ming’s“ padavėjas Guangas Hui Dai S. Douglas sakė, kad jis niekada nedalyvavo arbitražo komisijoje, tačiau padėjo savo parašą nuolatinio kliento „Boss Chou“ prašymu.
Padavėjas, sunkiai susikalbantis angliškai, interviu patvirtino, kad vyko į „jokį susitikimą“ dėl viešbučių ginčo ir šešių asmenų grupėje, kurioje tariamai atliko arbitro vaidmenį, atpažino tik vieną pavardę.
Arbitrai, kurie susitikdavo netoli San Rafaelio įsikūrusio advokato Steve’o Nielseno biure, Delavero įmonėms iš viso priteisė 810 milijardų dolerių kompensaciją už konfiskuotus viešbučius. Vėliau ši suma išaugo iki 936 milijardų dolerių, įskaitant palūkanas ir papildomas išlaidas. S. Nielsenas komentuoti atsisakė.
Pareiškime apeliaciniam teismui Zhao kritikuoja S. Douglas už tai, kad ši pabrėžia, jog arbitrų komisijos nariai yra neturtingi ir gyvena priekabų parke. Jis tvirtina, kad buvusios FTB agentės ataskaita yra paremta „išankstiniu nusistatymu“ ir įžeidžianti, ir „su akivaizdžia nepagarba rodo šališkumą ir panieką“. Zhao taip pat pažymėjo, kad arbitražo įstatymas leidžia šalims pasirinkti savo arbitrus. „Kokią reikšmę turi tai, kad arbitrai neturtingi?“
2019 m. rugpjūtį Mike’as Martinas pasamdė Delavero advokatą E. Willifordą už 20 000 dolerių ir bandė pasinaudoti „DRAA“ norėdamas gauti pinigų. E. Willifordas atkreipė jo dėmesį į įvairias problemas: „Gali būti, kad kompensacijos atneš daug nenumatytų teisminių rūpesčių ir (arba) jums bus ne tokios naudingos, kaip norėjote“, – rašė jis.
E. Willifordas patarė Mike’ui Martinui ir Andy Bangui išversti „DRAA“ susitarimą, sakydamas, kad T. Lasteris kitaip nepatvirtins jokių kompensacijų. Jie liko nepatenkinti.
„Mes negalime išversti, antraip sumokėsime 180 milijardų dolerių. Mokėsite už mus? – atrašė M. Martinas 2019 m. rugsėjo 5 d. el. laiške. – Gal Joe gali atskristi ir parodyti jums originalą, o jūs patikrinsite ir pamatysite savo akimis, kaip padarė advokatas Steve’as. Tinka?“
Spalio mėnesį E. Willifordas pajuto, kad jam jau gana, ir atsisakė toliau dirbti su M. Martinu, A. Bangu ir jų įmonėmis. Tačiau jo prašymas pasitraukti iš pareigų nebuvo patvirtintas iki pat gruodžio.
Tada M. Martinas su savo „popierinėmis“ įmonėmis kreipėsi į Stamatiosą Stamoulį, vieną iš trijų advokatų Vilmingtono advokatų kontoroje „Stamoulis & Weinblatt“, kuris sutiko perimti bylą už 35 000 dolerių atlygį. Praėjusių metų lapkritį M. Martinas išreiškė nepasitenkinimą S. Stamoulio darbo tempu ir el. laiške pabrėžė: „MES PARUOŠĖME JUMS DIDELĮ PRIEDĄ“, jei advokatas suskubs tvarkyti bylą ir gaus teismo antspaudą. „PRAŠOM TAI PADARYTI DABAR.“
S. Stamoulis ir S. Nielsenas M. Martiną perspėjo, kad arbitražo sprendimas dėl 1 trilijono dolerių gali pritraukti nereikalingą dėmesį. „Sutinku su Stamo mintimis, kad kompensacija neturėtų būti per didelė“, – rašė S. Nielsenas 2019 m. gruodžio 13 d. el. laiške. S. Stamoulis atsisakė komentuoti savo darbą su šiomis įmonėmis.
Trilijonas dolerių
Po dviejų dienų S. Stamoulis atsiuntė M. Martinui el. laišką: „Turite šešis Delavero arbitrų sprendimus dėl 1 trilijono dolerių (jei tiksliau, 936 000 000 000 dolerių).“
Balandžio mėnesį teisėjas T. Lasteris patenkino „Dajia“ prašymą pateikti „DRAA“ susitarimo kopiją. Jis taip pat davė S. Stamouliui leidimą nebeatstovauti įmonėms. S. Stamoulis atsisakė pateikti savo komentarus šiam straipsniui. Kadangi nė vienas kitas advokatas Delavero teismo posėdžiuose nepasirodė, buvo panašu, jog tai iš tiesų yra byla dėl sukčiavimo.
Tačiau vėliau viskas vėl susipainiojo. Praėjusį vasarį „DLA Piper“ partneris Johnas Reedas parašė S. Stamouliui ir pranešė, kad „popierinės“ įmonės jį pasamdė išnagrinėti „DRAA“ susitarimą.
J. Reedas pareiškė, kad jo preliminarus patikrinimas parodė, jog „jei tai tikrai afera, tuomet daugelis dalykų nesusiveda“.
Jis atkreipė dėmesį į „Anbang“ teisminius ginčus su „Amer Group“ ir tai, kad Chenas pasiūlė paktą, įgaliojantį įmones, o Wu parašas ant susitarimo „atitinka parašus ant „Anbang Insurance“ prekių ženklų ginčų dokumentų“. J. Reedas pažymėjo, kad susitarimas, regis, „buvo specialiai sukurtas kovoti su priemonėmis, susijusiomis su bendrovių ginčų dėl prekių ženklų rezultatais“. Jis taip pat pažymėjo, kad „šalys susitarė ir parengė susitarimą be teisininkų pagalbos, kas Kinijoje nėra neįprasta“. Advokatas rašė, kad jo kolegos firmos Pekino biure ir toliau tikrina susitarimo teisėtumą. Galiausiai gegužės mėnesį pasitraukė ir „DLA Piper“. J. Reedas komentuoti atsisakė.
Tuo tarpu „Dajia“ pradėjo veiksmus, kuriais siekia atgauti savo teises į viešbučius, o arbitražo sprendimus pripažinti neteisėtais. Praėjusį mėnesį T. Lasteris arbitražo sprendimus atmetė; įmonės kreipėsi dėl apeliacijos.
T. Lasterio sprendimas atmesti arbitražo sprendimus, nes įmonės neturi Delavero advokatų (apskritai jokių advokatų), kurie joms atstovautų, prilygsta kompanijų „procesinių teisių atėmimui“, savo apeliaciniame skunde teigė Zhao. „Toks piktinantis galutinis sprendimas turėtų būti atšauktas dėl šiurkštaus apeliacijos pateikėjo teisių pažeidimo“, – pridūrė jis.
„Mirae“ iš esmės nepatenkinti tuo, kad „Dajia“ pažeidė pardavimo susitarimą, neinformuodama jų, kai sužinojo apie „DRAA“ paktą ir abejotiną nuosavybės teisių perleidimą. Tačiau „Mirae Global“ turi ir dar vieną problemą. „Covid-19“ sustabdė verslo keliones ir perpus sumažino viešbučių portfelio vertę, kaip teisme teigė jų advokatai. Vien tai turėtų pateisinti pasitraukimą iš pirkimo.
T. Lasteris turės išspręsti abi šias problemas.
