Dažnas gyvena su „taburete ant galvos“ – tai yra, laikosi įsikibęs kokių nelogiškų, tačiau ribojančių taisyklių. Tai gali būti atgyvenusios religinės dogmos, savaip suprastos moralinės normos, subjektyvūs įsitikinimai bei principai ar paprasčiausia baimė – „ką žmonės pasakys“.
Nuo pat jaunumės, o gal nuo vaikystės tokią „taburetę ant galvos“ turėjo ir Vapsvaitė – daugiavaikės Vapsvų šeimos dukra. Vapsvos gyveno kaime. Vienkiemyje šalia miško. Laikė gyvulius, augino daržus. Senasis Vapsva buvo labai griežtas seniokas: savo vaikus, ypač dukras, laikė griežtai kumštyje. Nors jis buvo bemokslis, tačiau vadovavo visai šeimai. Net pagrindinio išsilavinimo neturėjo ir Vapsvienė, kuri taip pat buvo po vyro padu. Ką Vapsva pasakydavo, visi turėjo vykdyti. Tai buvo tipinė sovietinių laikų partriarchalinė kaimiečių šeima, einanti lažą kolūkio laukuose, o po to dirbanti savo tvartuose ir lysvėse.
Vapsvos, nepaisant laikmečio, buvo religingi. Kiekvieną savaitgalį lankydavosi už keliolikos kilometrų esančio bažnytkaimio bažnyčioje. Visi vaikai griežtai buvo auklėjami pagal religines taisykles. Vapsva sakydavo, kad tai geriausias mokslas ir jokio kito mokslo nereikia – kaip daugiau tu ir begalvosi, kai tave taip mokė kažkada ir kai ant galvos taburetė uždėta neleidžia kitaip mąstyti? Visgi, kai Vapsvų ataugos (galima sakyti atžalos, bet „ataugos“ man yra įdomiau skambantis žodis, koks skirtumas, ar „ataugti“ ar „atželti“) pribrendo iki to amžiaus, kai reikėjo rinktis profesijas, senis Vapsva paklausė Vapsvienės maldavimų leisti vaikams studijuoti aukštosiose mokyklose. Aišku, senis labiau norėjo, kad jo ataugos taip pat būtų žemdirbiai, tačiau argumentai, jog laikmetis keičiasi ir be mokslo „niekur ir nei pro kur“, suminkštino jo širdį.
Vidurinę mokyklą baigė ir vidurinioji Vapsvų duktė – šio apasakymo herojė. Tėvas, kaip ir visiems savo vaikams, iškėlė tokią sąlyga: nori mokytis aukštojoje mokykloje, mokykis neakivaizdžiai, o iš pradžių susirask darbą tame pačiame kaime, kur gyvena tėvai. Seniokui Vapsvai dingojosi, kad studentaudamos dukterys „paleistuvaus“, beje, jam dažnai vaidendavosi, kad ir jo Vapsvienė nusuktų į šoną, jei tik galėtų, todėl ir ją griežtai kontroliavo. Be vyro negalėjo net į artimiausią miestelį pirkinių nuvažiuoti. Visur keliaudavo kartu. O jei Vapsvienė nepaklausydavo, gaudavo ne tik „velnių“, „rupūžių“, „gyvačių“ ir „perkūnų“, bet ir smūgių per kuprą. Kai senolis Vapsva „padarydavo arielkos“, dundėdavo kaip tikras perkūnas. Ne tik griaudėdavo, bet ir smūgiais trankydavosi. Senis manė, kad toks jo elgesys ir turi būti, nes juk „visi vyrai turi parodyti, kas namuose šeimininkas,“ – tokios pozicijos tuomet laikydavosi ne vienas kolūkietis, turintis taburetę ant galvos ir nuolat kartojantis, kad „bobos vieta tik prie puodų“.
Ne kartą Vapsvienė yra bėgusi ir iš namų nuo kieto vyro kumščio, bet kurgi tu pabėgsi... O kai taburetė ant galvos užveržta, tu juk nesuprasi, kad gali būti kitoks gyvenimas. Tiesiog Vapsvienė priėmė tai kaip normą, kaip duotybę, kaip meikšvengiamybę. „Tai mano kryžius“, - sakydavo ji. Ir turbūt būtent todėl jos gyvenimas buvo gana trumpas – net pensijos nesulaukusi moteriškė smarkiai susirgo ir iškeliavo į „geresnį pasaulį“. Visi jos labai gailėjo, nes mirė taip ir nemačiusi nieko gera – tik juodą darbą, karvių uodegas ir kietą vyro kumštį.
Vapsvaitė tuo metu dirbo kaimo mokytoja. Vapsva labai didžiavosi savo viduriniąja dukra, nes „kaimo liktarnia“ – taip tuomet vadindavo kaimo mokytojas – būti buvo didelė garbė. Tikslumo dėlei reikia pabrėžti, kad tai buvo devyniasdešimt kažkelinti metai, ką tik buvo atgauta nepriklausomybė, tačiau, kitaip nei dabar, tarp miesto ir kaimo buvo dar didžiulė atskirtis.
Taigi Vapsvaitė dirbo „kaimo liktarnia“, o mokėsi neakivaizdžiai. Nepaisant to, kad po darbo turėjo ne tik mokytis, ruoštis sesijoms, egzaminams, nepaisant to, kad kasdien reikėjo ir namų ūkį liuobti, visgi iš to voverės rato kartais ištrūkdavo. Ypač ji atsigaudavo, kai akį pamerkdavo ir į pasimatymą pakviesdavo už gero kilometro gyvenantis traktoristas Vabzdys. Bendraamžis, nevedęs, darbštus, pažįstamas, ne koks svetimas prašalaitis, iš to paties kaimo juk – ko gi dar reikia. Tiesa, „arielkos padaryti“ jis taip pat mėgo, beje, ne gramais, o kvortomis, bet kas gi nepadaro, juk ne kasdien, ne pijokas - taip mintijo Vapsvaitė. Be to, gal jau laikas būtų ir draugą susirasti. Taburetė ant galvos jai neleido pamąstyti apie tai, patinka jai šis žmogus ar ne. Tiesiog jau „laikas“ - tai buvo svarbiausia. Kai nuvažiuodavo į egzaminų sesijas Vilniuje, beveik visos jos grupiokės jau turėjo kuri gyvenimo draugą, kuri sutuoktinį. Be to, išeiti į pasimatymą vis šiokia tokia pramoga, atotrūkis po darbų.
Traktoristui Vabzdžiui jau senokai patiko Vapsvaitė. Tokia drovi, naivi. O jau darbštumas. Po motinos mirties praktiškai visi Vapsvų tvartai ir daržai gulė ant jos pečių. O ir susibėgti patogu, niekur nereikia važiuoti. Juk Vapsvų buveinė gretimas, tik už kilometro esantis vienkiemis. Netgi senis Vapsva nesužiūrės.
Nors religingi tėvai Vapsvaitę mokė, kad negali būti jokių santykių iki vedybų, kad vaikiną ir merginą gali sieti tik draugystė, visgi atsitiko kitaip. Atsitiko tai, kas yra natūralu – Vapsvaitė greitai pasijuto nėščia. Nebežinojo ko griebtis, plaukus rovėsi. Tai jai buvo baisi tragedija. Sugalvojusi pretekstą, neva reikia egzaminą laikyti, išdūmė į Vilnių pas vieną iš mokslo draugių. Juk kažkam reikia pasipasakoti, pasitarti. Traktoristui Vabzdžiui kol kas sakyti nedrįso, su broliais ir seserimis, o juo labiau tėvu kalbėtis buvo baisi gėda. Juk jie šeimoje ne taip buvo mokyti. Išsikalbėjusi draugei, Vapsvaitė suprato, kad yra dvi išeitys: apsispręsti gimdyti ir visiems pasakyti arba nėštumą nutraukti. Jaunai ir droviai moteriai, griežtai auklėtai kaimietei, pasisakymas artimiesiems, kad ji nėščia, prilygo mirties nuosprendžiui. Save ji graužė, laikė baisia nusidėjėle, kuri verta, kad perkūnas nutrenktų. Tačiau mirties nuosprendį ji įvykdė savo negimusiam vaikui – pasidarė abortą. Apie tai net savajam traktoristui nepasakė.
Po to lyg kas būtų pakeitęs Vapsvaitę. Buvusi spėri, darbšti, visur tik lekianti kaip eikli ir gerai įmitusi kumelaitė, dabar buvo liūdna, susikrimtusi, viskas iš rankų krisdavo, veidas papilkėjo, akys „įkrito“. Netgi tėvas jos ėmė gailėti ir klausinėti, gal kas atsitiko, gal duktė susirgusi. Bet ji tylėjo, nepasakė nei žodžio, tik giliai viduje išgyveno tai, ką padarė. Juk tai nuodėmė. Savęs ji ėmė neapkęsti, apsileido, su tais pačiais rūbais ir nesipraususi pamokų vesti eidavo. Nepadėjo net ir tai, kad ją nuolat lankė traktoristas Vabzdys. Ji tik atsakiusi: „Truputį apsirgau su moteriškais reikalais, bet nieko baisaus, pasveiksiu“.
Taburetė ant galvos neleido suvokti to fakto, kad ir vyrai yra nuovokūs, ne tik moterys. Kažką traktoristas Vabzdys ėmė įtarti – bene nebus slapta abortas padarytas. Į Vapsvaitę jis jau kitomis akimis ėmė žiūrėti. Bet tuomet, kai imdavo ja bjaurėtis, vydavo mintis šalin: juk jis tiksliai nežinąs, juk nepagautas ne vagis, be to, „ką čia tas bobas supaisysi,“ – būtent taip jam pasakė jo paties tėvas, kai sūnus jam prasitarė apie savo įtarimus. Be to, patarė sūnui ją imti į žmonas, nes darbšti, be to, mokytoja, iš pamaldžios ir ne pačios skurdžiausios šeimos. Ir pačiam traktoristui ši mintis visai patiko – juk „mergų aplinkui mažai, visos į miestus išvažinėjusios“. Tik kaip kažin ten su tom jos „moteriškom ligom?“ Ilgai nesvarstęs, Vabzdys nutarė „padraugauti“, kol Vapsvaitė pastos, ir jeigu taip įvyks, tuomet ir vesiąs.
Laikas gydo. Vapsvaitė neilgai trukus pasveiko, atsigavo. Tik kažkoks abejingumas viskam jai liko. Pasidavė likimui, nieko gero nebesitikėjo nei iš gyvenimo, nei iš savęs pačios, nei iš kitų. Nutarė tiesiog gyventi ir plaukti pasroviui. Pasidavė ir Vabzdžio vilionėms, nes „blogiau nebus“ – taip ji mąstė. Be to, buvo kažkur skaičiusi ar girdėjusi, kad moteris po nėštumo nutraukimo tampa nevaisinga (iš tiesų taip aiškindavo sovietinėje mokykloje), na, o girdėtą informaciją vertinti kritiškai jai trukdė taburetė ant galvos.
Vapsvaitė smarkiai apsiriko. Iš tiesų ji buvo vaisinga kaip antaninė obelis. Net pusmečiui nepraėjus vėl pasijuto nėščia, juk josios Vabzdys buvo labai atkaklus. Kadangi dvigubos kaltės jau nebenorėjo kentėti, niekur nesidėjo, pasakė Vabzdžiui. Šis, nors Vapsvaitė ir tikėjosi kitokios reakcijos, apsidžiaugė, pasiėmė arielkos ir pas senį Vapsvą nuėjo. Mat Vapsvaitė viena jau nebedrįso kalbėtis su savo griežtuoj tėvu. Iš tiesų įtūžo senolis, čiupo pagalį, pirmą pasitaikiusį po ranka, ir ėmė dukterį vaikytis. Rėkė „aš tau tu... aš tau tu... paleistuvė, karvė“ taip garsiai, kad net traktoristo Vabzdžio šeima už kilometro girdėjo. Kai pavargo senolis lakstyti ir berėkaudamas užkimo, prisėdo prie traktoristo Vabzdžio ir tarė: „Inpilk arielkos, paskalbėt raikia“. Traktoristas Vabzdys pasakė: „Kaltas esu. Nepaliksiu jūsų mergaitės „bėdoje“. Taburetinis mąstymas to meto kaimiečiams naujos gyvybės užsimezgimą vertė suvokti kaip „bėdą“. Nors traktoristas Vabzdys to ir siekė – anokia čia jam bėda su mokytoja susituokti, vaikų susilaukti. Tai kas kad negraži, užtat kiti į ją nežiūrės, bus tik jo vieno. O laikui bėgant gal ir prisiriš, gal ir pamils.
Vapsvų ir Vabzdžių šeimynos ėmė ruošis vestuvėms. Didžiausias galvos skausmas visų Vapsvų giminei buvo, kaip užmaskuoti jaunosios nėštumą, kuris jau tapo pakankamai akivaizdus. Juk tuokiamasi bus bažnyčioje, būtinai su balta suknele, su nuometu ir su rūtų vainikėliu ant galvos. Šie atributai tuometiniame kaime labai nesiderino su jaunosios nėštumu. Prisiklausė Vapsvaitė tetų ir pusseserių pamokslų, kurios ją gėdino ir baugino, kad kunigėlis gali nesutikti sutuotkti, o jausdama begalinę kaltę ir gėdą, kasdien ašarą nubraukdavo. Toks taburetinis mąstymas jaunos moters galvelėje suformavo supratimą, kad seksas yra blogis, kad jis reikalingas tik „vaikams daryti“. Dėl to Vapsvaitė patyrė tam tikrą psichologinę traumą, kuri vėliau sąlygojo jos lytinį šaltumą.
Tuometiniame kaime vestuvės buvo didelis įvykis. Švenčiama būdavo tris dienas, tris naktis. Su visom sovietinio kolūkio vestuvių tradicijom, su kvailais žaidimais, su piršlio korimu. Taburetinis mąstymas neleido priimti sprendimo pataupyti jaunos šeimos gyvenimo pradžiai, juolab kad Vapsva sakė Vabzdžių jaunajai šeimai nepadėsiąs, nes duktė gi „gėdą padarė“. Nepaisant to, nuo vaišių stalai linko, keptų paršų buvo turbūt daugiau nei svečių, o arielkos dar daugiau. Ką tik iškeptai jaunajai Vabzdienei nebuvo nei smagu, nei linksma – jokios šventinės nuotaikos, nes josios jaunikis prisigėrė „iki komos“, o piršlio – jaunosios vyriausiojo brolio – girti vestuvininkai vos iš tiesų, realiai, nepakorė. Gerai, kad vienas blaivesnis vestuvininkas korikus išvaikė, o nuotaka pakaruoklį iš kilpos traukė, netgi greitąją pagalbą buvo norėta kviesti. Tačiau susiturėjo, nes nenorėjo nemalonumų, juolab, kad piršlys atsigavo, o kitą dieną menkai ką teprisiminė – tokios „užpiltos“ akys buvo.
Nelinksma jaunajai Vabzdienei buvo ir todėl, kad gyvulius ne kam kitam, o nuotakai reikėjo prižiūrėti. Nelinksma buvo ir tai, kad iš tėvo namų išeiti teks. Jaunai šeimai kaimas skyrė butą netoli tos mokyklos, kurioje jaunoji Vabzdienė dirbo. „Iš manęs nieko nesitikėk, kitas išvis būtų tokios dukters išsižadėjęs“, - griežtai nukirto tėvas. Užbėgus įvykiams už akių, reikia pasakyti, kad ne kiti vaikai, o būtent ta „nenaudėlė duktė“ vos ne kasdien lankė tėvą, padėjo namų ruošoje. Senieji Vabzdžiai marčia taip pat nelabai buvo patenkinti, vestuvių dieną atvirai į akis sakė, kad „suvystė jų sūnų, nes tokia negraži senmerge bijojo likti“.
Tačiau nepaisant smerkimo, jaunieji Vabzdžiai persikėlė gyventi į jiems skirtąjį butą be patogumų ir ėmė laukti vaiko gimimo. Tas butas, palyginus su Vapsvų ar Vabzdžių dvareliais, tebuvo priplėkusi landynė. Tačiau jaunoji Vabzdienė savo vyrą ramino, sakė, kad čia jie tik laikinai, kad geriau gyventi atskirai nuo tėvų ir uošvių, nes taip buvo girdėjusi kalbant bei kažkur skaičiusi.
Vabzdienė išėjo į vaiko priežiūros atostogas (sovietmečiu jos buvo vadinamos dekretinėmis atostogomis). Kol traktoristas Vabzdys darbuodavosi su savo traktoriumi, kol po darbo padėdavo kaimo žmonėms, kol po talkų kartais „pabaliavodavo“, tol jo žmona ruošdavo būsimam kūdikiui kraitį. Vos tik vyras įžengdavo pro duris, greitai visus siuvinius ir mezginius ji paslėpdavo. Kodėl taip elgdavosi? Jai kažkodėl būdavo gėda. Vabzdys pernelyg žmonos ir nespausdavo parodyti tų mezginukų. „Tai ką, šerne, lizdą ruoši?“ – paklausdavo. Nesulaukęs atsakymo, pagirdavo, kad šaunuolė. Gėda Vabzdienei buvo kalbėti apie nėštumą, apie būsimą vaiką. Apie būsimą naujagimį nekalbėdavo visiškai. Apskritai ji labai ėmė gėdytis savo vyro dėl besikeičiančios figūros, nebemiegojo kartu. O kai Vabzdys sykį prasitarė žmonai, kad norėtų dalyvauti gimdyme, ši labai sutriko. Pagal taburetinį mąstymą, gimdymas juk yra tik moterų reikalas, jokio vyro gimdykloje būti negali. „Čia tik miesčionų išmislas“, - nukirto griežtai Vabzdienė.
Gimus sūnui, Vabzdienė pasidarė itin nepakanti savo vyrui. Labiausiai keikė, kad negali savo žmonos su vaiku apgyvendinti normaliuose namuose. Klasikinė situacija. Vyras neapsikęsdamas žmonos bambėjimo, vis retesnis svečias namuose būdavo, vis dažniau prie arielkos su kitais kaimiečiais vakarodavo. Nepatiko tai Vabzdienei, bet ji raminosi tuo, kad ne su kitomis moterimis josios sutuoktinis. Be to, kai girtas grįžta, nelenda prie jos, neprašo mylėtis. Tačiau ta situacija dėl prasto buto moters netenkino. Apie tai ji kalbėdavo kasdien. Praktiškai su vyru apie ką nors kita jiedu ir nesikalbėdavo, tik apie tas prastas gyvenimo sąlygas. Kartais, vaikui užmigus, jie klausydavosi muzikos – visai taip, kaip tais laikais, kai buvo dar nevedę. Bet tokių vakarų būdavo vis mažiau ir mažiau.
Atėjo metas jaunai mamytei pirmą kartą ilgesniam laikui – net savaitei – palikti vaiką, nes turėjo vykti į sostinę egzaminų laikyti. Traktoristas Vabzdys pasišovė pasiimti darbe savaitėlę atostogų ir prižiūrėti savo sūnų pats. Taburetinis mąstymas Vabzdienei neleido palikti sūnaus „vieno“, nes „tėvas čia nesiskaito“, „ką ties vyrai supranta“, „nemokės prižiūrėti“. Taip ji suvokė situaciją. Ir visiškai net nepagalvojo, kad ir ji pati juk negimė mokėdama vaiką prižiūrėti. Lygiai taip pat ir tėvas prižiūrėtų. Būtų proga mažiau girtuokliauti galų gale. Tačiau Vabzdienė griežtai atsisakė, kad su vaiku būtų tėvas. Nuvežė anūką močiutei, savo anytai. Visgi juk moteris, tai ne vyras, vis geriau vaiką prižiūrės. O vyras tegu geriau galvoja kaip butą pakeisti į geresnį. Ar bent jau remontu tegu užsiima.
Išvyko jaunoji Vabzdienė į mokslus Vilniun. Apsigyveno pas bendramokslę. Kasdien po keletą kartų iš draugės telefono skambindavo anytai, vakare paskambindavo vyrui – juk reikia priminti, kad buto klausimas tai dar neišspręstas. „Vyras – tai kaip dar vienas mažas vaikas“, - taburetinę frazę ji kartojo draugei, - reikia nuolat kalti ir kalti į galvą, gal tada „daeis“ kaip žirafai per ilgą kaklą“. Bendramokslė labai nenorėjo jai skolinti savo telefono, nes mobilusis ryšys tais laikais buvo pakankamai brangus. Mobilųjį telefoną turėjo tik vienas kitas žmogus. Todėl, kai eilinį kartą draugė papriekaištavo dėl skambučių, Vabzdienė ėmė teisintis: „Skambinu, nes vaiko pasiilgau, vyro, žinok, aš nepasiilgstu niekada, tik vaiko“.
Bendramokslė, aišku, nusistebėjo, kaip galima vyro nepasiilgti, nes ji pati per tuos mokslus būdama atskirai, labai pasiilgdavo savo žmogaus. Vabzdienė jai ėmė aiškinti pagal savo taburetinį supratimą, kad vyras moteriai neturi būti svarbus, kad svarbūs turi būti tik vaikai. Pasakojo, kad savo vyro nemyli, kad ištekėjo, nes tokios aplinkybės susiklostė. Kadangi jau apie traktoristą Vabzdį ėjo kalba, visgi jo žmona vėl ir vėl skambino jam namo, bet niekas nekėlė ragelio, namai buvo tušti, skambino ir anytai, šioji nežinojo, kur šis gali būti ir dar pridėjo: „Gerų žmonų vyrai nevalkatauja ir negirtuokliauja“. Taip praskambinėjo iki pat vidurnakčio ir labai jį keikė, vadino bjaurybe, kuris neirūpina buities gerove, o gerklę skalauja „velnio lašais“.
„Negi tikrai tu nieko gero negali pasakyti apie savo vyrą?“ – stebėjosi kolegė. Vabzdienė nurimo ir pasakė, kad vis tik buvo gerų akimirkų. Kad pats gražiausias momentas buvo tas, kai jie tuokėsi bažnyčioje ir davė vienas kitam priesaiką. Pasakojo apie savo vestuves jau nusiraminusi, galų gale Vabzdienė ėmė šypsotis – ech, kokie geri tie prisiminimai. „Ei žiūrėk, jau po dvylikos penkiolika, einam miegoti, rytoj egzaminas“. Užmigdama Vabzdienė pasižadėjo sau, kad rytoj vyro atsiprašys dėl tų priekaištų ir kalbų apie buto remontą. Galų gale tai tik buitis. Jiedu juk turi sūnų, be to, prisiekė bažnyčioje. Sapnavo Vabzdienė savo ir traktoristo Vabzdžio vestuves, o prabudusi dar kartą prisiekė, jog po egzamino tai jau tikrai paskambins vyrui ir jo atsiprašys. Būtinai tai padarysianti.
Rytojaus dieną universitete Vabzdienei buvo pranešta, kad egzamino gali nelaikyti ir skubiai važiuotų namo, nes naktį, po dvylikos penkiolika su savo traktoriumi važiuodamas parsivežti dar daugiau arielkos apsivertė ir vietoje žuvo jos vyras.
