Nacių karininkas, išgelbėjęs graikus

Paprastai manoma, kad kilmingo kraujo, t. y. karalių, princų, bajorų, palikuonys turi daugiau šansų išaugti padoriais žmonėmis negu eiliniai mirtingieji. Šiam teiginiui šiek tiek prieštarauja posakis, kad valdžia gadina žmones. Bet kokiu atveju, tiek tarp „mėlynojo kraujo“ personų, tiek tarp „paprastų žmonių“ mes galime rasti ir niekšų, ir gilios vidinės kultūros asmenybių. Mūsų pasakojimo herojų, kuriam likimas lėmė gyventi nelengvais laikais, reikėtų priskirti prie kilmingų ir padorių žmonių. Tiesa, ar galima nacistą priskirti prie tokių, pabandysime išsiaiškinti šiame pasakojime.

1868-aisiais Nikolajus fon Merenbergas vedė rusų poeto Aleksandro Puškino dukterį Nataliją, ši tuoj pat gavo grafienės titulą ir ilgainiui savo vyrui pagimdė dvi dukteris ir sūnų Georgą Nikolajų. Pastarasis vienu metu pretendavo į Liuksemburgo didžiojo hercogo titulą, tačiau vietą užėmė viena iš jo seserų. Pirmojo pasaulinio karo metais grafas kariavo Vakarų fronte, buvo papuolęs į nelaisvę, o namie jo laukė žmona ir sūnus Georgas Michaelis – vienintelis fon Merenbergų dinastijos palikuonis (brolis dvynys mirė dar kūdikystėje).

Antrojo pasaulinio karo metais Georgas Michaelis tarnavo Vokietijos karinėse oro pajėgose „Liuftvafė“ (Luftwaffe), ištarnavo iki kapitono laipsnio, tačiau buvo viena bėda – Georgas ne itin mėgo nacistus ir menkai tai slėpė. Du karo tribunolai (atsisakymas saliutuoti tradiciniu nacių pasveikinimu ir atsakingo darbuotojo sumušimas) kitam karininkui būtų baigęsi labai liūdnai, tačiau A. Hitlerio nenoras pyktis su okupuotos Europos šalių valdančiųjų aristokratų giminėmis, matyt, Georgą išgelbėjo. Žinoma, apie bet kokias karjeros perspektyvas buvo galima pamiršti.

Apskritai apie Georgo tarnybą žinoma nedaug. Viena žiema Rytų fronte, o 1944-ųjų vasarą jis užima sunkiai sužeisto kolegos vietą vaizdingoje Egėjo jūros Paroso saloje – jam paskirtos salos komendanto pareigos.

Kikladų salų grupė buvo okupuota italų, tačiau šiems pasitraukus į jų vietą atėjo nacistai ir sugalvojo Paroso saloje pastatyti oro uostą „Liuftvafę“ (Luftwaffe). Darbo jėga – vietiniai ir aplinkinių salų gyventojai, jiems perspektyva statyti priešui karinį objektą visai nepatiko. Dar labiau ši perspektyva nepatiko britų kariškiams, todėl jau 1944-ųjų gegužės 16-ąją saloje slapta išlaipinamas britų SAS (Special Air Service) – specialiųjų operacijų pajėgų būrys bendrai su graikų specialiuoju daliniu.

Parose komandosai susijungė su vietiniais partizanais ir pradėjo diversinę veiklą – sunaikino naujojo oro uosto elektros ir ryšio kabelius, sunkiai sužeidė salos komendantą ir nužudė du oro uosto radistus.

Vokiečiai surengė parodomąją akciją – pakorė vietinį partizaną ir iš vietinių pareikalavo nei daug nei mažai, t, y. atrinkti ir jiems pristatyti 125 salos vyrus, kurie turėjo būti viešai sušaudyti. Toks buvo nacių pareikalautas „mokestis“ už oro uosto užpuolimą.

Ir čia atvyksta naujasis salos komendantas Georgas Michaelis, jam tenka nelengvas pasirinkimas – „lengva ranka“ pasmerkti myriop 125 žmones ir susigrąžinti „lojalaus nacių karininko“ statusą arba nevykdyti įsakymo ir keliauti tiesiai į karinį tribunolą, juolab kad 125 nelaimingieji jau buvo surinkti ir naujajam komendantui teliko duoti komandą vykdyti nurodymą.

Georgas Michaelis nutarė rizikuoti. Buvo suorganizuotas slaptas susitikimas – derybos. Vienoje pusėje – nacių komendantas su savo karininkais, kitoje – įtakingiausias salos asmuo, t. y. Logovardos vienuolyno valdytojas igumenas Filofejus (Philoteos) ir bendruomenės atstovai. Pasakyti, kad Georgas rizikavo, būtų per mažai – tokį jo sprendimą buvo galima drąsiai įvardyti kaip Tėvynės išdavimą ar tiesioginį fiurerio įsakymo nevykdymą, tačiau komendantas antinacistas negalėjo pasielgti kitaip.

Derybos buvo paskirtos 1944-ųjų liepos 23-iąją.

Susitikimo pradžioje vyravo įtampa – lediniai nacių karininkų žvilgsniai atsimušdavo į degančias barzdotų vienuolių akis, ir posakis, kad įtemptoje tyloje girdėti vienišos musės zvimbimas, įgavo beveik fizinę prasmę. Georgas pastebėjo ant sienos, šalia šventųjų ikonų ir buvusių vienuolyno valdytojų portretų, kabantį paveikslą – idilišką Jaltos natiurmortą, kurį į salą atvežė nuo bolševikų perversmo bėgę rusų vienuoliai.

„Žinot, aš prisiminiau vaikystę...Jaltoje ne kartą lankiausi su savo mama, papasakokite man apie šį paveikslą...“ Tai tapo lūžio momentu. Žodis po žodžio, ir po griežta komendanto išvaizda vienuoliai išvydo žmogų, kuris visomis išgalėmis, nors ir turėdamas ribotas galimybes, stengėsi išsaugoti jų tėvynainius.

Filofejus ėmė maldauti išgelbėti 125 pasmerktuosius – pasiūlė save jų vieton, Georgas karštligiškai bandė rasti išeitį iš susidariusios padėties ir nusprendė: graikai viešai pasižadėjo neteikti pagalbos diversantams ir sustabdyti partizaninius veiksmus, vokiečiai – atšaukti egzekuciją.

Dar prieš metus toks komendanto sprendimas būtų sukėlęs baudžiamojo SS būrio išsilaipinimą ir neatidėliotiną egzekucijų bangą tiek salos gyventojams, tiek pačiam Georgui, tačiau situacija keitėsi. Berlynas, nors ir grieždamas dantimis, turėjo taupyti išteklius – Georgas buvo ištrenktas iš karinės tarnybos be teisės gauti karinę pensiją. Tačiau 125 gyvybės išsaugotos.

Grafas Georgas Michaelis fon Merenbergas mirė 1965-aisiais artimiesiems nepapasakojęs apie savo veiklą Paroso saloje. Tik 2010-aisiais britų žurnalistai, tyrę Antrojo pasaulinio karo užkulisius, bendraudami su tų dienų įvykių liudininkais atkūrė dramatišką istorijos giją.