Mes dažnai klystame. Tiesiog savo valia pasirenkame elgtis vienaip ar kitaip, ir vėliau paaiškėja, kad mūsų pasirinkimas buvo klaidingas. Klystame turbūt todėl, kad klysti yra žmogiška. Būtent tai įrodinėja filosofai.
Dekartas yra parašęs: „Aš esu, egzistuoju – tai tikra tiesa, tačiau kuriam laikui? Ogi tol, kol mąstau, nes, ko gero, visiškai nustojęs mąstyti, visiškai nustočiau ir egzistuoti. Dabar įsivaizduosiu tik tai, kas neišvengiamai tikra. Taigi, tiesą sakant, aš esu tik mąstantis daiktas, t. y. dvasia (ėsprit), supratimas (entendement) arba protas (raison).“
Taigi žmogus mąstydamas, darydamas tam tikrus pasirinkimus, įjungia visas tris savo žmogiškąsias puses – dvasią, supratimą ir protą. Protas leidžia mums pažinti tiek save, tiek aplinkinį pasaulį, bet dažnas gali aprėpti dažnai tik tai, kas yra apčiuopiama, matoma, girdima, užuodžiama – kitaip tariant, pagal savo supratimą. Taigi tiek supratimas, tiek protas vadovaujasi juslėmis. Nors būtent juslės dažniausiai ir suklaidina, kita vertus, jos yra protui lygiavertis pažinimo matas. Tai, ką mes jaučiame, labai praverčia gyvenime, tačiau tikrajam pažinimui kartais ir pakenkia, suklaidina žmogų. Pavyzdžiui, mes jaučiame baimę, ir ji, toji baimė, priverčia atsisakyti kokios nors idėjos („nepasiseks, neverta pradėti“), baimė būti paliktam sutrukdo užmegzti santykius su puikiu žmogumi („jis manęs nevertas/-a“), baimė pakliūti į realų pavojų sutrukdo kokiai nors avantiūristinei kelionei („o jeigu blogai baigsis?“), baimė nepateisinti lūkesčių sutrukdo imtis kokių nors pareigų („o jeigu nesugebėsiu, jeigu pritrūksiu kompetencijų?“). Pažįstamos jums situacijos? Tačiau iš tiesų baimė gali ne tik sutrukdyti įgyvendinti sumanymą, bet ir apsaugo nuo pavojų.
Jausmai mums padeda pasirinkti, kas jam patinka, atmesti tai, kas pavojinga, tačiau pažinimo procese jie nedalyvauja. Viena iš juslių, kurią aprašiau – baimė – niekaip nėra susijusi su pažinimu. Taigi juslės ir jausmai atlieka tik praktinę paskirtį, tačiau pažinti aplinkinį pasaulį (žmones, daiktus ir reiškinius) bei save padeda tik protas. Kai kas klysta manydami, jog jausmai yra pirminis pažinimo šaltinis, kurį vėliau apdoroja protas. Juslės tik įgalina protą veikti taip, kad žmogus gebėtų įsisąmoninti savo idėjas.
Taigi nieko negalima laikyti tiesa, ko iš tiesų iki galo žmogaus, daikto ar reiškinio, nepažinai. Iki galo nesusiorientavęs situacijoje, visapusiškai nepažinęs, žmogus negali padaryti galutinės išvados, nors jausmai gali kuždėti: „Tai yra tiesa“. Pasikliovęs jausmais žmogus dažnai suklysta savo valia visiškai to nenorėdamas. Galiu pateikti pavyzdį iš savo patirties. Vienas vaikystės draugas, su kuriuo jau labai seniai nutrūko ryšiai staiga ėmė rodytis Delfi portale, žurnaluose. Vardas ir pavardė atitinka. Gimimo metai – taip pat. Paimu ir palyginu dabartinį to žmogaus atvaizdą su kadaise vaikystėje daryta nuotrauka. Stulbinamas panašumas. Ką gi, susisiekiu su tuo žmogumi, susitinkame, kalbamės, ir pasirodo, kad jis visiškai kitas asmuo. Tik pavardė, gimimo metai tie patys. Parodau jam vaikystės nuotrauką, ir jis sako: „Visai kaip aš vaikystėje“. Na, bet smalsumo paskatinta visgi susitikau tą tikrąjį vaikystės draugą. Ir jis, mano didelei nuostabai buvo visiškai nepanašus į savo „antrininką“ ta pačia pavarde. Tačiau buvo smagu pabendrauti su abiem žmonėmis ir skaniai pasijuokti.
Žmonės klysta dažnai. Kodėl? Todėl, kad žmogaus valia yra neribota, tačiau protas, kaip pažinimo tikrasis įrankis ribas turi. Ir jeigu valia neperžengia tų rėmų, kuriuose protaujant galima pagrįsti savąsias idėjas, ji neprasilenkia su tiesa, tačiau išėjus iš tos plotmės, kurią aprėpia protas, žmogus ima klysti. Žmogus yra laisvas savo valia, jis gali rinktis, ką laikyti tiesa, o ką netiesa, tačiau visada išlieka galimybė suklysti.
Taigi glaustai galima atsakyti, kad nenorėdami klysti, vis dėlto klystame savo valia. Laisva žmogaus valia peržengia proto ribas, ir žmogus tai, kas jam „atrodo“ ar „turėtų būti“ ima laikyti tiesa. Taigi niekada negalima to, kas tau „atrodo“ laikyti tiesa. Atrodyti gali įvairiai, bet tai tikrai nebus tiesa.
Dekartas pataria, kaip klysti kuo mažiau. Pirmiausia, kiekvieną problemą reikia į kaip galima daugiau dalių suskaidyti. Taip mes galėsime pamatyti giluminius dalykus, nepražiopsosime ko nors svarbaus – kokios nors detalės, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mums nereikšminga. Antra: sprendžiant problemą, reikėtų pradėti nuo paprasčiausių ir lengviausia pažįstamų objektų ir pamažu pereiti prie sudėtingesnių objektų pažinimo. Taip elgdamiesi mes veiksime nuosekliai, nesiblaškysime. Priėję prie sunkesnių dalykų sprendimo, mes jau būsime laisvesni nuo išspręstų mažesnių problemų. Ir trečia, ką pataria Dekartas, yra tai, kad turime elgtis taip, jog objektų išskaičiavimas turi būti toks pilnas ir jų apžvalga tokia bendra, kad galėtume būti tikri, jog nieko neliko praleista.
Vadinasi, sprendžiant problemas, reikia veikti protu, veikti nuosekliai ir atidžiai – nepraleisti jokios, net menkiausios detalės, nes būtent ji gali būti kaip tik pati reikšmingiausia.
