Archeologų komanda – projekto vadovė dr. Agnė Čivilytė, Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslinis darbuotojas Vytenis Podėnas, archeologai Karolis Minkevičius, dr. Giedrė Piličiauskienė, Viktorija Micelicaitė ir estė Heidi Luik – Mineikiškių piliakalnio tyrinėjimus planuoja tęsti ir kitais metais.
„Pirmą kartą tirsime piliakalnio archeobotaninę medžiagą. Rytų Lietuva labai nepalankus regionas ūkiui. Žinant, kad šiame krašte buvo nederlingos žemės, norime išsiaiškinti, kokios buvo technologijos, ar apskritai žmonės užsiimdavo žemdirbyste, gal vertėsi gyvulininkyste. Tyrinėjome maisto liekanas – tai visokie maisto degėsiai, rasti keramikos indų fragmentuose, kurie mums leidžia identifikuoti, kiek buvo suvartojama žuvies. Zooarcheologinėje medžiagoje žuvies kaulų yra labai mažai – iki 21 proc., nes jie yra labai trapūs. Jiems nepalankios sąlygos ir Mineikiškėse. Reikės kokių metų, kol galėsime pasakyti, ką tais laikais žmonės vartodavo maistui.
Kitąmet eidami į rytus, kur apčiuopėme pastato kampą, kasinėsime toliau. Mums svarbiausia ištirti, ką pastate laikė, galbūt saugojo grūdus, gal rasime ūkinių dalių. Projektas koncentruotas į ūkio identifikaciją ir jo ekonomiką. Vėliau su kitais projektais reikėtų grįžti į Mineikiškes prie įtvirtinimų sistemos, kaip organizavo gynybą, kur buvo vartai, keliai, tai padėtų išsiaiškinti labai daug neatsakytų klausimų“, – apie radinius bei ekspedicijos tikslus pasakojo V. Podėnas.
Kur sėjo grūdus, jeigu piliakalnis iš vienos pusės juosiamas Nikajos upelio, kitoje pusėje driekėsi durpynai, kol kas neaišku. Tačiau vienos prielaidos apie tuometinį žemės ūkį V. Podėnas siūlo atsisakyti.
„Vadovėliuose vis dar skaitome apie lydiminę žemdirbystę. Kad tai yra ankstyva, dar prieš mūsų erą kultivuota technologija. Tą reikia šalinti iš vadovėlių, nes tai neįmanomas scenarijus. Lydiminė žemdirbystė išdegina didžiulį miško plotą, duoda didžiulį derlių vienais metais, o tada 12–15 metų žemė visai nenaši. Taigi žmonės labai greitai išeikvotų savo žemę ir iš jos neišgyventų“.
Mineikiškių piliakalnis archeologus nustebino radinių gausa, ypač lyginant jį su anksčiau tyrinėtu Garnių piliakalniu (Utenos r., Daugailių seniūnija). Amuletai, kirvukai, papuošalai, molinių, kaulinių dirbinių fragmentai, apie 6 tūkst. įvairaus dydžio keramikos šukių, daugybę kaulų. Tyrinėtojai daro išvadą, kad čia gyvenusių žmonių pagrindinis baltymų šaltinis buvo mėsa. Jie augino kiaules, kurios sudarė apie pusę auginamų gyvulių, taip pat laikė avis, ožkas, randama ir arklių. Pagal skeletą tyrinėtojai daro prielaidą, kad arkliena buvo valgoma.
Mineikiškių gyventojai nemedžiodavę žvėrių dėl mėsos. Aptikti lapių, kiškių kaulai, tačiau šie gyvūnai greičiausiai buvo medžiojami dėl kailių. Kaulinę gyvūnų medžiagą panaudodavo aprangos detalėms, įrankiams gaminti, apdirbti mėsą, odą ir t. t.
Mineikiškių piliakalnyje rastas skandinaviško tipo kirvukas. Meliaro tipo kirvukai pavadinti kaip ir Švedijoje esantis Meliaro ežeras, aplink kurį randama daugybė bronzinių kirvių.
Metalo dirbinių neaptikta, tačiau vienas iš radinių – molinio tiglio kojelė (indo, kuriame liejamas metalas) leidžia daryti prielaidą, kad Mineikiškėse buvo lydomas metalas.
Pasak projekto vadovės A. Čivilytės, apie vėlyvojo bronzos amžiaus metalurgus daug sužinota tyrinėjant Narkūnų piliakalnį, ten kasinėję archeologai rado nemažą kolekciją liejimo formų liekanų. Mūsų kraštuose – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – šios formos būdavo tik iš molio. Akmeninių nėra rasta, nors kituose kraštuose naudodavo daugkartines liejimo formas iš akmens ar bronzos.
Ar šias liejimo formas naudojo vietiniai žmonės, kurie mokėjo gaminti skandinaviško tipo kirvius, ar keliaujantys specialistai – neaišku, tačiau tyrinėtojai mano, kad tai buvo epizodinė veikla.
Mineikiškių piliakalnis praėjusiame amžiuje buvo ariamas, o 1986 m. apsodintas medžiais. Medžių šaknys pakenkė radiniams, tačiau jų nesunaikino.
Baigiantis ekspedicijai atidengtos architektūrinės struktūros, manoma, kad čia būta solidaus statinio.
„Atvykau į Mineikiškes 2017 m., gręžiniais išsiaiškinome, kad visas kultūrinis sluoksnis susiformavo šioje kalvos pusėje. Čia buvo ne tik pastatai, bet ir vyko ūkinė veikla. Aptikome tam tikras archeologines struktūras, tada nusprendėme ieškoti pastatų kontūrų, nes pastatai vėlyvajame bronzos amžiuje būdingi netoli tvorų, o tvoros turėtų prasidėti šalia šlaito.
Šiuo du metus koncentruojamės į pastatų lokalizaciją – išryškėjo tvoros.
Labai aiškiai matosi, kad šio piliakalnio gyventojai buvo nusprendę įsirengti galingą polisadą. Yra vidinių paremiamųjų kuolų eilė ir viena išorinių. Išorinė, matyt, padėjo laikyti skersinius, tvora galėjo būti padaryta iš eglių, pušų. Radome didelių stulpų eilę, ar tai buvo ankstesni įtvirtinimai, ar pastato dalis, anksti pasakyti“, – sakė V. Podėnas.
