Štai ką I. Jašinas rašo feisbuke:
Keletas pamąstymų apie Baltarusiją aktualiomis temomis
1. Aliaksandras Lukašenka triuškinamai pralaimėjo rinkimus. Daugumoje balsavimo punktų komisijų nariai bijojo perrašyti protokolus ir patvirtino, kad Sviatlana Cichanouskaja gavo daugiau nei 70 proc. rinkėjų balsų. Tokią pačią situaciją rodo ir rinkimų dienos (exit poll) apklausų duomenys. Tačiau tai nesukliudė Baltarusijos vyriausiajai rinkimų komisijai visiškai suklastoti rezultatus ir paskelbti, kad A. Lukašenka „gavo“ daugiau nei 80 proc. balsų.
2. Baltarusijoje egzistuojantis režimas yra labai griežtas. Tikrų tikriausia policinė valstybė ir ilgametė nepaklūstančiųjų slopinimo praktika. A. Lukašenka ilgus metus kūrė sistemą, leidžiančią jam išlaikyti valdžią net ir visiškai praradus šalies gyventojų pasitikėjimą.
3. Baltarusijos piliečiai verti didžiulės pagarbos. Jie puikiai žinojo, kuo baigsis protestai, niekas neabejojo, kad A. Lukašenka pasirengęs pralieti tiek kraujo, kiek reikės tam, jog išlaikytų valdžią. Tačiau jie vis vien išėjo į aikštes, tiesiogine prasme išėjo pasitikti kulkų, kad įnirtingai ir narsiai pasipriešintų. Savigarba jiems tapo stipresnė už baimę.
4. Daugelis lygina Minsko protestus su Kijevo Maidanu, protestuotojų veiksmuose ieškodami klaidų. Tačiau toks palyginimas yra visiškai netinkamas.
4.1. Ukraina 2013 m. turėjo stiprų opozicinį judėjimą, integruotą į politinę sistemą ir pasirengusį nedelsiant perimti valdžią. Opozicinės partijos turėjo nemenką atstovų skaičių parlamente. Protestuotojų pusėje buvo stambūs verslininkai, įskaitant būsimąjį šalies prezidentą Petro Porošenką. Sostinės administracija buvo palyginti lojali ir be problemų koordinavo protesto akcijas.
4.2. Baltarusijoje pastarąjį ketvirtį amžiaus politika virto išdegusiu lauku. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje be žinios dingo Jurijus Zacharčenka ir Viktoras Gončaras, pretendavę į prezidento postą. Vienas jėgos struktūrų atstovas, vėliau pabėgęs į Europą, prisipažino, kad jie A. Lukašenkos nurodymu buvo pagrobti ir nužudyti.
Opozicinės partijos buvo uždraustos, žiniasklaidos priemonių redakcijos – sunaikintos. Politikus, aktyvistus, žurnalistus arba sodino į kalėjimą, arba priversdavo išvyti iš šalies. A. Lukašenka nuolatos kūrė galingą represijų mašiną.
4.3. Iš trijų šiemet buvusių opozicijos kandidatų į prezidentus A. Lukašenka varžytis rinkimuose neleido nė vienam: Viktoras Babarika ir Siarhejus Cichanouskis yra kalėjime, Valerijus Cepkalas spėjo išvykti iš šalies.
Rinkimuose užregistruota buvo tik S. Cichanouskio žmona, tačiau akivaizdu, kad tik norint pasismaginti. Opozicija ją iškėlė iš nevilties, o valdžia neabejotinai nežiūrėjo į šią moterį rimtai.
5. Norėčiau atskirai pasisakyti apie S. Cichanouskają. A. Lukašenka veltui ją nuvertina: Sviatlana pademonstravo neįtikėtiną ištvermę ir drąsą. Namų šeimininkė, neturinti jokios viešumo patirties, visoje šalyje suburdavo didžiulius protesto mitingus, atrasdavo tinkamus žodžius ir pasirinkdavo tinkamas intonacijas.
— Sviatlana, kaip manote, ar ilgai mums dar teks visa tai kęsti?
— Jeigu kęsite, tai ilgai.
Kažkas dabar kritikuoja S. Cichanouskają už tai, kad ji nebuvo pirmosiose protestuotojų gretose skriejant specialiųjų pajėgų kulkoms. Palikite ją ramybėje. Sviatlana politike tapo prieš savo valią, ji nesigviešia valdžios ir padarė viską, ką leido jos jėgos. Neužmirškite, kad įkaitu laikomas jos vyras, jis vis dar yra už grotų. Ir pasistenkite suprasti, kokios geležinės valios jai prisireikė, kad nueitų visą tą kelią iki rinkimų.
6. Nepaisant žiauraus protestų malšinimo, Baltarusijoje niekas nesibaigė. Visi supranta: A. Lukašenka yra netikras prezidentas, jo valdžia priklauso tik nuo jėgos struktūrų atstovų lojalumo. O svarbiausia yra tai, kad šį dalyką supranta patys saugumo pajėgų pareigūnai. Dabar A. Lukašenka yra beveik šimtu procentų priklausomas nuo generolų.
7. Jokių sąjungininkų, išskyrus jėgos struktūrų atstovus, A. Lukašenka daugiau neturi ir negali turėti. Vakarų lyderiams jis visada bus tarsi toksiška atmata, su kuria negalima turėti jokių reikalų. Tačiau ir Vladimirui Putinui jis dabar yra nenuspėjamas niekšas.
A. Lukašenka ne tik visą savo rinkiminę kampaniją grindė antirusiška retorika, bet ir suėmė privačios karinės kompanijos „Vagner“ karius. V. Putinas dabar yra priverstas rašyti jam ilgus pasiaiškinimo raštus tarsi prasikaltęs mokinukas, o A. Lukašenka su malonumu pasakoja apie tai žurnalistams. Kremliaus propaganda jau nebeslepia susierzinimo Baltarusijos diktatoriaus atžvilgiu.
8. Įprasta A. Lukašenką laikyti patyrusiu ir gudriu politiku. Tačiau jis akivaizdžiai užsižaidė ir nukreipė prieš save visus, ką tik įmanoma įsivaizduoti, pradedant savo šalies žmonėmis ir baigiant visais svarbiausiais pasaulinės politikos arenos žaidėjais. Generolai, kol kas dar užtikrinantys jo valdžią, tokioje situacijoje taip pat veikiausiai jaučiasi nepatogiai. Tiems, kas šiandien yra šalia A. Lukašenkos, kyla pernelyg didelis pavojus.
9. Nemanau, kad Vakarai, Kremlius ar Pekinas gali įkalbėti A. Lukašenką pasitraukti, pasiūlę jam kokias nors garantijas. Tokios garantijos neegzistuoja. A. Lukašenka puikiausiai supranta, kad gali rinktis tik iš dviejų variantų: arba valdžia, arba kalėjimas iki gyvos galvos.
10. Jis pats nepasitrauks. Tačiau nenustebsiu, jei po kurio laiko per televiziją staiga pasirodys vietos KGB vadovas ir praneš apie „buvusio prezidento A. Lukašenkos suėmimą“ remiantis straipsniu dėl prievartinio valstybės valdžios išlaikymo. Esu tikras, kad tokią riziką ir pats A. Lukašenka puikiai supranta – ne veltui prieš metus jis suėmė savo asmeninės apsaugos vadovą, įtardamas, kad šis dirba FSB.
11. Vienokių ar kitokių pokyčių Baltarusijoje laukti liko neilgai. Tuo esu tikras.