Kodėl? Nes vienintelė moteris, kuri dar galėjo kaip nors bandyti užimti jo vietą, bent jau paspurdėti teoriškai, laimingai pasitraukė į Vakarus (šiuo atveju, į mūsų žemę) ir dabar yra, pasak mūsų valdžios, „saugi Lietuvoje“. Tikrai. O Lukašenka yra saugus savo Baltarusijoje dar penkeriems metams, su visomis savo traktorių gamyklomis, trąšomis, bulvėmis ir sovietinėje epochoje marinuotais ūsuotais bebrais.
Svetlana Cichanouskaja, buvusi kandidatė, net nesiruošė laimėti ir kažką nerišliai kalbėjo apie tai, kad, jei laimės, tai prezidente nebus. Man ji kažkiek priminė Ingridą Šimonytę, kuri turėjo gerų norų, bet irgi prezidente nelabai norėjo tapti, lyg nenorom ėjo į rinkimus, muistydamasi ir atsikalbinėdama. Geras receptas pralaimėti.
Cichanouskaja buvo paprasta namų šeimininkė, vaikų mama ir buvusi mokytoja, išėjo į ringą, kur varžovo pusėje ir žiūrovai, ir teisėjai, ir taisyklės, ir sporto arenos administracija. Nepaisant minios susižavėjusių šūksnių ir alpėjimo dėl politikos pelenės, ji neturėjo nei iškalbos, nei charizmos, nei ką nors gebėjo įtikinti. Ji buvo ne politikė, o toks skystokas nepatenkintųjų simbolis, maždaug kaip Lietuvoje kažkada – Rolandas Paksas (pastarasis bent jau labai norėjo būti prezidentu).
Lietuva ir kai kurie jos politikai dabar baisiai didžiuojasi savimi ir pumpuoja nacionalinio pasididžiavimo maršą: štai kokie mes gelbėtojai, štai kaip mes priėmėme ir priglaudėme drąsią opozicijos veikėją, ar iš balos tas gražumas mūsų prigimimo. Dar betrūko, kad nebūtume priėmę arba išvarę iš šalies. Padarėme minimumą, ką galėjome padaryti, o jau cypimo ir „duok penkis“ mušimo – kaip per nepriklausomybės atkūrimą. Galima pagalvoti, kad Lietuvos specialiosios pajėgos sraigtasparniais šturmavo Minsko KGB būstinę, kaip kokią Talibano tvirtovę, ir išplėšė iš kruvinų nagų Svetlaną. Kartoju, padarėme minimumą. Didžiuotis nėra kuo.
Aišku, kodėl čia reikia taip sau ploti per petį: rinkimų metai, ir kiekvienas patriotinio pasididžiavimo lašelis iš beveik tuščios ir skylėtos entuziazmo klizmos yra vertingas. Kai politikai yra bestuburiai vėjo pamušalai, tegalintys iškosėti susirūpinimą, tai dabar, patikėkit, jie šią karvutę melš tol, kol patys nepatikės tuo, kad Lietuva štai drąsiai perstumdo pasaulio geopolitikos frontus.
Baltarusija yra atsilikusi valstybė, kuri buvo valdoma tiksliai taip, kaip pati nusipelnė. Ne visus 25 metus baltarusiai spjaudėsi nuo Lukašenkos – kai kurie ir dabar galvoja, kad jis visai neblogas vadovas, o anksčiau apskritai labai džiaugėsi visos auksadantės kaimietės ir traktorių gamyklų proletarai. O ko nesidžiaugti? Yra darbų, niekas neprivatizuota, oligarchų nėra, sėkmingų žmonių turtas akių nebado, pigi nafta ir pigios dujos (tiesa, jos dabar visiems pigios, tai čia truputį ataušo tas džiaugsmas). Virusą prezidentas gydo šnapsu ir važinėjimais traktoriumi po laukus, vien už tai jam medalį galima duoti. Čia beveik taip pat gerai, kaip mūsų antiskiepininkų kova su kaukėmis. Ne šalis, o runkelių svajonė.
Ne veltui ir mūsų kairieji runkeliokai beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį Baltarusiją pavyzdžiu laikė, kiti dar ir važinėdavo ten bičiuliautis ir patirties semtis. Ką čia ta Europos Sąjunga, internetai ir atvirumas pasauliui. Ten – laukai, pelkės, daugiabučiai su pigiu šildymu ir pergalės paradai. Ko daugiau žmogui reikia.
Baltarusijos opozicija yra tokia nevykusi, kad ją galima palyginti nebent su Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija. Nors ne: mūsų ministerija bent jau turi stiprų ir nenugalimą lyderį, kuris (kaip Aleksandras Ryhoravičius Lukašenka) šneka, ką nori, nebijo nieko, visus gąsdina ir keičia nuomonę taip dažnai, kaip tai reikalinga. Baltarusijos opozicija neturi jokio lyderio, jokios vieningos struktūros, jokio plano. Tokie ne tik valdžios paimti negali: jie net iš paštomato siuntinio nesugebėtų paimti.
Bet Lietuvai nereikia šaipytis iš Baltarusijos. Pas mus pačius valdžioje kolūkietis (tik ne ūsuotas), lygiai tais pačiais metodais normaliai nekreipiantis į nieką dėmesio, ramiai sau valdantis, demokratiškai išrinktas (Lukašenką pirmą kartą irgi išrinko teisinguose ir laisvuose rinkimuose), irgi trąšoms neabejingas, irgi užsienio nelabai mėgsta, irgi, jei galėtų, visą laisvą žiniasklaidą uždarytų, kaip kiemo vartus.
Ir jį irgi šiemet perrinks su visa jo kompanija, nes mūsų opozicija yra jau tokia pati, kaip Baltarusijos opozicija: bejėgė, kupina gerų norų ir fantastiškų idėjų, gebėjimo susitarti, susivienyti ir laimėti rinkimus? Baikit, nejuokaukit. Jie tik patys sau labai gražūs ir iškalbingi. O nugalėti disciplinuotos, klusnios, bukai ir ištikimai susibūrusios aplink vadą valstiečių partijos, spragilu per kankolus disciplinuotos, jiems niekaip nesigaus. Kaip sauja moksliukų prieš recidyvistų gaują.
Todėl, jei aš būčiau Baltarusijos opozicijos veikėja, radusi prieglobstį Lietuvoje su vaikais, aš jau ieškočiausi kokios nors kitos, patikimesnės šalies, negu šis bulvinis kraštas.