Automobilių eismo, lėktuvų ir traukinių keliamą triukšmą galime bendrai įvardinti kaip transporto priemonių keliamą triukšmą. Ir nors transporto priemonės yra pagrindinis ES ir pasaulio gyventojų sveikatai grėsmę keliantis triukšmo šaltinis, jis tikrai nėra vienintelis. Kita didelė triukšmo šaltinių grupė – poilsio ir pramogų vietos. Tai po langais iki paryčių veikiantys barai, decibelų limito nepripažįstantys vakarėliai kaimo sodybose, gyvenamuosiuose namuose įsikūrę ir garso izoliacijos reikalavimų nepaisantys sporto klubai bei kitos laisvalaikio praleidimo formos, vieniems suteikiančios momentinį malonumą, o kitiems tampančios nesibaigiančių sveikatos problemų šaltiniu.
Lietuvoje šios globalios problemos rimtumą geriausiai supranta Vilniaus Senamiesčio gyventojai. Vienu iš miesto prioritetų tapus naktinės ekonomikos skatinimui, naktinių barų ir kitų pasilinksminimo vietų pajamos iš tiesų reikšmingai išaugo. Deja, Senamiestyje gyvenančių žmonių geros sveikatos būklės sąskaita. Ir nors suprantama, kad Senamiestyje įsikūręs žmogus turi išmokti prisitaikyti prie gyvenimo miesto centre ypatybių, svarbu nepamiršti, jog laisvė triukšmauti neturi atimti iš kitų žmonių teisės išsimiegoti, pailsėti ir sveikai gyventi.
Nuo 2017 m. atvejų, susijusių su Triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymu ar pažeidimu skaičius Lietuvoje nuosekliai auga: per visus 2017 m. užfiksuota 131 pažeidimai, 2018 m. – 149, per pirmus devynis 2019 m. mėnesius - 171 atvejai. Tuo tarpu savivaldybių patvirtintų triukšmo prevencijos viešose vietose taisyklių pažeidimu susijusių atvejų skaičius išaugo beveik dvigubai (nuo 28 atvejų per 2017 m. iki 55 atvejų per pirmus devynis 2019 m. mėnesius). Tačiau panašu, jog piniginės baudos piktybinių triukšmautojų nuo tolimesnių pažeidimų neatbaido. Dar daugiau, dėl teisinio reglamentavimo trūkumų savivaldybių institucijos yra neįgalios imtis griežtesnių sankcijų, todėl baudžiamiems asmenims paliekama galimybė toliau tęsti gyventojų rimtį trikdančią veiklą.
Valstybei išlieka pareiga atsakyti į opiausius triukšmo kontrolės klausimus. Ir ne tik atsakyti, bet ir imtis konkrečių priemonių žmonių poilsio kokybei užtikrinti. Tačiau matant valdžios institucijų veiksmus (ar greičiau jų nebuvimą), tenka liūdnai konstatuoti, jog triukšmo kontrolė niekaip neprasimuša į valstybės prioritetų sąrašą. Tarptautinėms institucijoms seniai įvardijus triukšmo problemos rimtumą ir mąstą bei teikiant konkrečias rekomendacijas susidariusiai situacijai spręsti, Lietuva priimti esminius sprendimus kaip įprastai vėluoja.
Siūlydamas spręsti triukšmo problemą teikiau įstatymų pataisas, kuriais siūlyta didinti pinigines baudas už triukšmo taršos pažeidimus bei įpareigoti savivaldybes privalomai imtis pakartotinių pažeidėjų ūkinės veiklos ribojimo, tačiau pataisų svarstymas Seime stringa. Tai nereiškia, jog kova už gyventojų teisę gyventi be perteklinio triukšmo yra baigta – mūšiai bus tęsiami prasidėjus naujai sesijai ir išrinkus naujos kadencijos Seimą.
Namų aplinka turi būti ramybės oazė, o ne nesibaigiančio karo su triukšmo šaltiniais arena. Pakankamai poilsio dėl triukšmo negaunantis žmogus naują dieną pasitinka kaip traumos iki galo neišsigydęs sportininkas naujas varžybas. Pastarasis, neleisdamas kūnui deramai sugyti, rizikuoja gauti naują, sunkesnę, dar labiau judėjimą suvaržysiančią traumą. Panašiai jaučiasi ir dėl varginančio triukšmo kokybiškai pailsėti negalintis žmogus. Toks asmuo naujus dienos iššūkius pasitinka ne pilnu pajėgumu, nualintu kūnu ir protu. O tokia būsena – puiki terpė rimtoms sveikatos problemoms atsirasti. Todėl turime aiškiai įvardinti: triukšmo tarša – visų mūsų problema, ir jos sprendimo nebegalime atidėlioti.