Kaip dabar patekti pas gydytojus – garbingai, nesižeminant, neieškant draugų ir privačių klinikų

„Šiandien mano vyro gimtadienis. Šventės nebus. Bus penktas chemijos seansas. Ir didelis tikėjimas, kad viskas bus gerai. O po visko – dar ne vienas gimtadienis. Su vaikais, anūkais, draugais. Jau daugiau nei 4 mėnesius artimieji man priekaištauja, kad neviešinau mūsų šeimos situacijos. Situacijos, nuo kurios nukentėjo ne viena ir ne dvi šeimos, o tame tarpe ir mes", – rašo „Delfi" skaitytoja.

„Kodėl gali rašyti apie tai, kas skauda kitiems, bet nerašai apie tai, kokius kelius teko praeiti iki tol, kol buvo diagnozuota liga, suteikta pagalba tavo vyrui?“ – klausia artimieji. Nežinau. Neturiu atsakymo. Gal todėl, kad IKI ŠIOL niekada neabejojau medikais ir jų šventu pasirinkimu – gelbėti gyvybes. Tačiau nuo praėjusių metų pabaigos mes praėjome tikrą pragarą.

Visiems prašymams skirti papildomus tyrimus šeimos gydytoja liko kurčia. Į pasakymus, kad SKAUDA, LABAI SKAUDA šeimos gydytoja taip pat nereagavo. Gydytoja buvo tarsi akla.

Pusę metų, nuolat ieškant informacijos „Google“, su baime laukiant kas bus rytoj, nes, anot gydytojos, vyrui nieko nėra. Kai vyrui ėmė tinti galūnės, skausmas tapo nebepakeliamas, o trys mėnesiai nemigos pradėjo grėsti išprotėjimu, išsikvietėme greitąją. Veiksmas vyko karantino metu.

Ligoninės priimamajame atliko pagrindinius tyrimus ir paleido su pasiūlymu VĖL kreiptis į šeimos gydytoją. Po to – viskas kaip filme. Veiksmas dviem kryptimis – oficialūs sulėtinti kadrai ir pagreitinti – ieškant draugų, patarimų, privačių gydytojų ir galimybės viską padaryti greičiau.

Šiandien gyvename laukime. Ir džiaugiamės tuo, kad mums padėjo draugai. Ne pirmos, antros ar dar kažkelintos sveikatos apsaugos grandies specialistai, nes jie karantino metu buvo NEPRIEINAMI, o skausmo priežastis buvo diagnozuojama nuotoliniu būdu. Mūsų šeimos gydytojai neatrodė pakankamai svarbu siųsti tirtis pas specialistus. Mums padėjo DRAUGAI. Kurie ieškojo būdų padėti išsitirti ir diagnozuoti ligą, o tada – galimybių gydytis.

Norisi tikėti, kad jokios „karūnos“ nebebaisios, nes mums JAU skirtas gydymas. REZIUME? Aplink daugybė ligonių, kurie vis dar konsultuojami nuotoliniu būdu ir nesulaukia reikalingų tyrimų. Kodėl? Kada sveikatos apsaugos ministro užkurta pragaro mašina nustos volu važiuoti per žmonių likimus? Kodėl regionuose nėra vaistų, reikalingų kai kurioms onkologinėms ligoms gydyti, nors Vilniaus ligoninėms jie yra skiriami?

Nuoširdus ačiū Santaros klinikų gydytojams, kurie dirba ir karantino metu, ir karantino sąlygomis.

Bet į klausimą, kaip patekti pas gydytojus – garbingai, nesižeminant, neieškant draugų ir privačių klinikų, aš atsakymo neturiu. Gal turite jūs?

***

Šis laiškas – atsakymas į anksčiau skelbtą temą Ką daryti, prireikus gydymo: lengva ar sunku gauti pagalbos.

Savo istoriją mums siųsti galite adresu [e-mail]