Dauguma iniciatorių nusprendė – bandysime susitarti po rinkimų. Štai ir dabar daug diskusijų sukėlę matematikos egzamino rezultatai taip pat tėra viena iš ilgalaikio nesusitarimo dėl švietimo prioritetų pasekmių. Nepaisant to, jog nėra apskritai susitarta dėl švietimo vizijos, visos partijos tikrai didžiulį dėmesį skiria švietimui ir rašo ambicingas rinkimines švietimo programas. Ir tai nėra blogai, nes nuolat siekdami bendro visų mūsų susitarimo, mes turime dirbti darbus ir eiti į priekį kokybiško ir įtraukiojo (įtrauktis jau galėtų būti vienas iš vizijos elementų) Lietuvos švietimo ir mokslo ateities kūrimo keliu.
Kodėl mums nepavyko susitarti dėl švietimo, kai tik kilo įvairios iniciatyvos, kai buvo teikiami įvairūs susitarimo projektų tekstai? Ne vien tik dėl šio teksto pradžioje nurodytų priežasčių. Pirmiausia iniciatoriai turėjo siūlyti susitarti dėl pačios švietimo vizijos – kaip atrodys švietimas, koks jis turi būti ir kokia svarbiausia jo misija Lietuvoje, o tik po to brėžti kryptis, formuluoti tikslus bei uždavinius, t. y. kurti strategiją, ar net bandyti įvardinti veiksmų planus ir priemones, kad visa tai įgyvendintume. Į ką mes orientuojamės? Į akademinį lygį? Ar tik į saviraišką?
Jei mums svarbus akademinio lygmens stiprinimas, tai turime ieškoti veiksmingų priemonių tai pasiekti. Pavyzdžiui, priemonių, skirtų sustiprinti mokyklos ir pamokų lankomumą, užtikrinti privalomą mokyklos ir pamokų lankymą. Bendrojo ugdymo programos, jų turinys taip pat turi būti neatsiejamas nuo mūsų švietimo vizijos ir tikslų, suformuluotų ugdymo siekinių ir rezultatų. Nors 2017 m. Seimas patvirtino „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gaires“, tačiau šio strateginio dokumento įgyvendinimas vis dar stringa. Mes turime apsispręsti, kaip Bendrojo ugdymo programos turi derėti su įvairiais mokinių pasiekimų vertinimo formatais – tiek įvairiais tarptautiniais tyrimais, tiek mūsų vis dar tebeegzistuojančiais valstybiniais egzaminais.
Deja, išskyrus retas kai kurių iniciatorių išimtis, tebuvo siūloma statyti namą be galutinio ir išgryninto projekto pagal įvairius statytojų mėgėjų įsivaizdavimus. Su didele viltimi, kad pavyks. Nors neaišku, kaip tas namas atrodys, ir neaišku, ar jis patiks visiems, ar tik patiems statytojams. Vis dėlto, tik susitarus dėl vizijos ir kitų strateginių dalykų, turėtume projektuoti pokyčius – daugiau ar mažiau sisteminius. Nes dabar skubama projektuoti pokyčius, kurie neturi aiškaus tikslo ir apibrėžto laukiamo rezultato bei nepagrįsti jokia rimtesne situacijos analize. Todėl ir vėl einama tuo pačiu klaidingu keliu – darome pokyčius vardan pokyčių. Užsižaidžiame procesu, nematydami rezultato.
Kitas svarbus dalykas, kurį nuolat pamirštame – tarimasis su tiesiogiai ar ir netiesiogiai švietimu suinteresuotomis ir su juo tiesiogiai bei netiesiogiai susijusiomis visuomenės grupėmis. Iš vienos pusės – mokslininkai, edukologai ir jų tyrimų rezultatas – giluminė Lietuvos švietimo situacijos analizė, kurios pagrindu būtų projektuojami pokyčiai. Ar turime moksliškai pagrįstą atsakymą, kodėl mūsų mokinių pasiekimai per žemi? Ar žinome priežastis? Ar atlikti tų priežasčių moksliniai tyrimai? Jei ne, tai kaip mes galime į susitarimą rašyti priemones, kurios neaišku, ar išspręs švietimo kokybės gerinimo problemas.
Iš kitos pusės – mokytojai, dėstytojai ir jų kūrybinės virtuvės, kuriose praktikoje išbandomi įvairūs švietimo receptai. Labai dažnai galutinė patiekalo kokybė bene labiausiai priklauso ne tik nuo turimų bei nuolat tobulinamų švietimo įgyvendintojų kompetencijų, bet ir nuo jų darbo sąlygų ir turimos įrangos. Ir bene labiausiai – nuo visuomenės požiūrio į juos, nuo pasitikėjimo mokytoju.
Tad susitarkime ir dėl mokytojo autoriteto ir mokytojo profesijos stiprinimo ir visų tam reikalingų priemonių. Tos priemonės turėtų užtikrinti mokytojo profesijos patrauklumą ir palankias sąlygas profesinei karjerai. Tai ir socialinių bei ekonominių paskatų didinimas, su tuo susijęs pedagogų rengimas, kuris, kaip ir kvalifikacijos tobulinimas, perkvalifikavimas, kitos pedagoginės specialybės įgijimas, turėtų būti visiškai valstybės finansuojami. Tai turėtų tapti prioritetine valstybės investicija.
Kuriant palankią pedagogų darbo aplinką labai svarbu sudaryti sąlygas gauti visą reikalingą profesinę, dalykinę, metodinę, vadybinę, psichologinę, teisinę ir kitą reikalingą pagalbą, sukurti ir teisiškai įtvirtinti su profesine veikla ir darbu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmą, dar labiau atsisakyti perteklinių administravimo procedūrų, užtikrinti kiekvienam modernią darbo vietą ir siekti, kad ta darbo vieta būtų taip pat ir psichologiškai saugi, kad būtų apgintos ne tik mokinių, bet ir mokytojų teisės. Ir gal vis dėlto nustokime mokytoją matyti tik kaip švietimo paslaugos teikėją, o mokinį ir jo tėvus – kaip klientus, kurie visada teisūs.
Ne paskutinėje vietoje turėtų būti ir įsipareigojimas nuosekliai didinti darbo užmokestį. Tad susitarkime dėl pedagogo profesijos stiprinimo, investicijos į mokslininką, mokytoją ir dėstytoją, dėl pasitikėjimo mokytoju ir mokyklos vadovu kultūros, stiprinkime mokyklų savarankiškumą, ir tik po to galėsime svajoti apie mokytojo profesijos prestižo atstatymą ir aukštesnę švietimo kokybę.
Ir pagaliau trečioji pusė – tie, kuriuos formaliai ugdome, bei jų artimiausia neformalioji ugdomoji aplinka. Ugdytinis ir jo šeima, tėvai. Ko nori jie? Kokie yra jų lūkesčiai? Kokio bendradarbiavimo siekiant vaiko brandos, rengiant vaiką ir jauną žmogų gyvenimui besikeičiančiame pasaulyje jie tikisi? Gal tai būtų dar didesnė pagalba ir silpnesnėms, bet arčiau vaiko namų esančioms mokykloms, kad visos Lietuvos mokyklos taptų geromis? Gal tai būtų didesnis švietimo pagalbos prieinamumas kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui? O gal tai būtų dar didesnė galimybė kiekvienai to pageidaujančiai šeimai į jų vaiko ikimokyklinį ugdymą vaikų darželyje ar lopšelyje? Juk tikriausiai būtų svarbu, jog mūsų valstybėje pagaliau kiekvienas vaikas, turintis pačių įvairiausių poreikių, rastų savo vietą bet kurioje mokykloje, siektų asmeninės pažangos ir jaustųsi laimingas?
Tikėkimės, kad visai švietimo sistemai ir pačioms mokykloms atsakingai pasiruošus, nuo 2024 m., kaip numatyta šiais metais Seimo priimtose Švietimo įstatymo pataisose, taip ir įvyks. Kiekviena mokykla bus įtrauki ir draugiška kiekvienam vaikui.
Nepaminėti liko švietimo politikai ir vykdančioji valdžia, kurių misija ir būtų apjungti visas tris aukščiau paminėtas puses, jų kompetencijas, interesus ir, išgryninus svarbiausius akcentus, konstruoti ir po to įgyvendinti Lietuvos švietimo politiką. O ne bandyti „pardavinėti“ liaudžiai be platesnių diskusijų siaurame partiniame rate parengtus įvairiausius susitarimo dėl švietimo tekstus ar kurti įvairias strategijas, pokyčių dokumentus be jokių viešų diskusijų su visuomene, kurios didelę dalį tie pokyčiai tiesiogiai palies. Joks susitarimas ar kitas strateginis dokumentas nebus prasmingas, jei nebus visų pusių išdiskutuotas ir moksliškai pagrįstas. Tebus tik dar viena deklaracija ir butaforija. Ir tai – geriausiu atveju. O blogiausiu atveju bandant tokius dokumentus įgyvendinti, gal net bus daužomi jaunų žmonių gyvenimai.
Matematikos brandos egzamino šiemet neišlaikė daugiau nei 32 proc. jį laikiusiųjų. Kas kaltas? Mokiniai – tikrai ne, mokytojai – taip pat ne. Kalta sistema, kuri neskatina pasitikėjimo švietimu, bet skatina mokiniams baimę ir nepasitikėjimą savimi, o dėl mokinių nesėkmių visada kaltais padaro mokytojus. Ką valstybė laimi iš to, kad toks didelis mokinių skaičius neišlaikė egzamino? Nieko. Nebent tik dar papildomą skaičių jaunų, valstybe nusivylusių žmonių, gal net svarstančių visam laikui iš Lietuvos išvykti. Net sunku įsivaizduoti, kaip dabar jaučiasi mokiniai. Negi jie be reikalo praleido 12 metų mokyklos suole?
Turbūt vienas iš svarbiausių švietimo susitarimo punktų turėtų būti pasitikėjimo savimi, mokytoju, mokykla ir švietimo sistema skatinimas. Reikalinga dar kartą peržiūrėti ir egzaminų sistemą. Ar tikrai tokia sistema, kuri buvo daugybę metų, turėtų nulemti jaunų žmonių galimybes šiandien siekti aukštojo išsilavinimo? Ar yra rasta dermė tarp to, ko mokoma mokykloje ir to, ko reikalaujama egzamine? Ar tikrai visi abiturientai privalo laikyti matematikos egzaminą, jei matematikos mokėsi pagal tas pačias programas, kai egzamino laikyti nebuvo būtina?
Taip pat reikia susitarimo, kaip keisti mokyklinę vertinimo sistemą, nes įvairių tyrimų rezultatai rodo, jog vien tik pažymiai ar tik kiekybiniai mokymosi vertinimai gali slopinti kūrybiškumą, skatinti nesėkmių baimę ir visam laikui pakirsti susidomėjimą mokymusi. Nepamaišytų su mokytojais praktikais ir universitetų mokslininkais, edukologais nuolat konsultuotis, koks iš tiesų turėtų būti matematikos mokymasis ir jos išmokimo vertinimas, kad mokiniai pagaliau įveiktų matematikos baimę, ją suprastų ir išmoktų. Laikas pradėti diegti jau atnaujintas matematikos mokymo programas. Ir kuo greičiau, kadangi švietimas yra ilgalaikis procesas. Tad ir šios dienos abiturientų egzaminų rezultatai buvo užprogramuoti bene prieš 12 metų, t. y. jau 2008 m.
Į komentarus – „Gražiai kalbate, bet ką padarėte būdami valdžioje?“ ar „Kodėl viso to nedarėte būdami valdžioje?“ – galiu atsakyti. Darėme, darome ir darysime. Tęsime darbus toliau. Jei nieko nedarytume, nebūtų ir šio teksto. Niekas švietimo sistemoje neįvyksta ir neprigyja staiga. Kartais daroma ir klystama, po to taisoma ir tobulinama. O dar didesniam tobulumui reikėtų didesnio bei platesnio ir politinės valios, ir visuomenės valios sutelktumo. Tad, nors ir dar nėra susitarta dėl švietimo vizijos ir dar stinga aktyvesnio tarimosi su visomis suinteresuotomis švietimo bendruomenės grupėmis, vis tiek turėtume visi bendrai dirbti dėl Lietuvos švietimo ateities. O tada gal ir pavyks susitarti.