Keliems žmonėms Europoje pasirodė, kad tai labai nepadori reklama, nes „provokuoja“ (turbūt skatina bananų valgymą), ir reklama nešvanki – čia ir mažametė (pedofilų svajonė), čia ir bananas (kažką simbolizuoja, ir turbūt ne agurką), ir leopardo raštas (vulgarus moteriškumas) ir raudonas automobilis (toksinio vyriškumo, lytinio šovinizmo, vyrų dominavimo ir potencijos metafora – patikėkite, čia ne aš sugalvojau visus tuos dalykus).
Įsižeidusieji pakėlė balsą, pradėjo dalintis reklamomis. Internete kilo šaršalas, vis daugiau jautrių asmenų kaitino atmosferą, „Audi“ išsigando ir atsiprašė. Ir reklamą panaikino. Ištrynė. Pasakė, kad daugiau taip nedarys.
Mat šiandien visi bejėgiai prieš įsižeidžiančius. Visi žino, kad bet kokią, pačią kvailiausią, idėją galima baigti įsižeidusios reakcijos uraganu ir sprogimu – beveik kaip Libano sostinėje Beirute, kur konfiskuotos už skolas trąšos, laikomos uoste, sprogo, detonuotos sproginėjančių petardų, kurias savo ruožtu padegė žiopli darbininkai ir statybininkai, nesilaikę saugos taisyklių ir žarstę kibirkštis kairėn dešinėn (žioplus ir taisyklių nesilaikančius statybininkus Libane vadina tiesiog „statybininkais“, lygiai kaip Lietuvoje nusikaltėlius prie vairo, viršijančius greitį, nardančius tarp eilių ir keliančius pavojų, vadina tiesiog „vairuotojais“).
Žuvo virš šimto žmonių ir tūkstančiai sužeistų, nes trys tūkstančiai tonų amonio salietros pagal sprogstamąją galią atitinka 15 kilotonų TNT, o lygiai tiek smarvės turėjo branduolinė bomba, kurią amerikiečiai numetė 1945 ant miesto Japonijos pietvakariuose, vardu Hirošima.
Kaip jūs galvojate, ar dabar kas nors įsižeis, kad tokia lengva plunksna rašau apie baisią tragediją? Laikas parodys, bet, manau, kas nors gali sugalvoti, kad ši pastraipa buvo įžeidi.
Žmonės pasiruošę nuolat įsižeisti dėl kiekvieno krebždesio, iškabos, užrašo, filmo, garso, laidos ar saldainio popierėlio. Senyvo amžiaus žmones, prisiminkime, šiemet įžeidė skelbimai, kad jie yra Covid-19 rizikos grupėje. Pagalvojau, kad man reikėtų įsižeisti ant savo gydytojos, kad kasmet liepia pasidaryti visą krūvą tyrimų, nes aš tik atrodau jaunas ir gražus, o šiaip man jau 49 metai. Kaip ji drįsta. Tai jeigu jau man virš keturiasdešimties, ar tai reiškia, kad man reikia žemintis, matuojant arterinį kraujo spaudimą? Kaip šlykštu. Kokių baisių stereotipų visuomenė.
Prieš kelis metus kolektyviai įsižeidinėjo moterys, prisiminusios, kad jas nepadoriai čiupinėjo ar šį bei tą siūlė dėstytojai – tiesa, daugeliui užėmė bent pora dešimtmečių, kad suprastų, kad čiupinėjimai ar siūlymai buvo nepageidautini. Tada kilo toks įsižeidinėjimo festivalis, kad buvo įsižeidžiama net ant tų, kurie juokėsi iš metoo virusu infekuotųjų, o paskui buvo imta įsižeidinėti jau ir ant tų, kas viešai nepareiškė solidarumo su nučiupinėtomis jaunystėje damomis.
Baltieji vaikai Lietuvoje žeidėsi dėl policijos neva neteisingo elgesio Amerikoje su juodaodžiais, o baltaodžiai politikai ir blyškiaveidžiai visuomenininkai buvo įžeisti, kad kažkas drįso apie tą protestą juokauti, nes taip kyla rizika, kad vaikus galima įpratinti kritiškai mąstyti ir išklausyti visokias nuomones, ir nebūtinai jungtis prie kiekvieno protesto, apie kurį parašė internete.
Žmonės įsižeidžia dėl pasišaipymų, dėl juokų ir dėl akivaizdžių nesąmonių: kažkokie visuomenės atstovai buvo įskaudinti ir apskundė mane dėl teksto, kuriame raginau atimti rinkimų teisę balsuoti senoliams, kurie nesusigaudo, ir, rodos, raginau paprastus egzaminus rengti rinkimų apylinkėse, prieš dalinant biuletenius.
Paaiškinau tada, kad nė vienas blaivaus proto žmogus negalėjo priimti straipsnio, kaip rimto įstatymo pakeitimo projekto, o žmonės, kurie yra neblaivaus proto, gal ir tikrai neturėtų balsuoti (jeigu būtų priimtas atitinkamas įstatymo pakeitimas, nes šiandien, kad būtum pripažintas neveiksniu, reikia gerokai pasistengti; ligoninės apkrautos ir atitinkamos daktarų komisijos gali tekti laukti mėnesiais).
„Jeigu čia humoras, tai nejuokinga“, pasakė tąsyk komisija. Aš jai pranešiau, kad ne jiems ir buvo skirta, ir kad prievolės juos juokinti neturiu.
Dar įsižeidinėjo emigrantai, kurie identifikavosi su mano aprašytomis istorijomis iš budulių užsienyje gyvenimo, įsižeidinėjo mamos, perkančios per brangius žaislus ir šliaužtukus savo angeliukams, ir namų šeimininkės, kurios prieš kiekvieną svečių atėjimą paverčia virtuvę karo veiksmų zona ir paskui verkia, kad jų niekas nevertina, įsižeidinėjo jaunimas, kai pasakiau, kad išaugo lepūnėlių ir tinginių karta. Ir, sakau aš jums, įsižeidinės ir toliau, nes tiesiog ore plevena ta nuolatinė skriauda ir pasiruošimas būti įžeistu.
Žinote, kas labiausiai įsižeidžia? Bent jau nuo mano straipsnių – tai žmonės, kuriems pasakau, kad kaip dirbi, taip ir turi. Kai pasakai, kad, jei netenkina uždarbis – reikia labiau stengtis, jei blogas darbas – reikia ieškotis geresnio, jei geresnio neduoda – mokytis ir įgauti naujų žinių ir įgūdžių. Kai pasakai, kad, jei tavo darbą gali atlikti kiekvienas nekvalifikuotas imigrantas, tai tavo padėtis darbo rinkoje nėra gera, ir tai tavo problema, o ne imigrantų. Šitie dalykai įžeidžia baisiausiai, ten skaitytojai pasiunta ne juokais.
Ironiška yra tai, kad žmones labiausiai įžeidžia ne pašaipa ir ne patyčios, o teigiami dalykai. Pavyzdžiui, kai parašai, kad Lietuvoje gyvenimas vis gerėja, algos auga, prekyba gyvėja, emigravę grįžta, užsieniečiai laimingi būna, gavę į Lietuvą atvykti. Jėzau Marija, koks kyla įniršis.
Čia kaip pasakius kompleksuotai moteriai, kad ji gražiai atrodo. „Tu ką, tyčiojies?“ Kodėl? Aš tau tik ką pasakiau, kad tu gerai atrodai. „Aš maniau, gal čia ironizuoji, nes aš atrodau tai baisiai, ir plaukai mano tragiški, odą išbėrė ir kažkaip suknelė kaip maišas ant manęs.“ Tai tu pati iš savęs tyčiojiesi, tau niekas nepadės.
Panašiai baisias reakcijas keliantys kassavaitiniai straipsniai, kuriuose pasakau, kiek mokėjau už maistą, ir kartais priduriu, kad norėjau mokėti dar brangiau, todėl prašau restorano padidinti kainą. Oi, šitie būna geriausi, jūs patikėkite. Šnypščia ir daužosi žmonės, kaip žalčiai ant keptuvės. Vieni baubia, kad nenormalus, kiti siūlo gydytis, dar treti, labiau dėmesingi ir pastabūs, sako, kad jis jau vaikšto pas psichiatrą, bet jam turbūt nelabai padeda.
Vaikštau ir padeda, žinokite. Siūlau ir jums labai rimtai apsvarstyti rūpestį savo dvasine sveikata.
Įžeidumas yra žmonių, kurie jaučiasi neįvertinti, nesvarbūs ir nereikalingi, bandymas sukonstruoti savo reikšmingumą iš oro. Iš niekur. Jei tu esi nuskriausta mažuma, arba pavienis skriaudos taikinys, tai tuojau pat pasidarai svarbesnis: į tave kreipia dėmesį, apie tave šneka, tavęs dar ir atsiprašo didieji ir galingieji. Įžeidieji negali sau susiveikti jokios šlovės kitaip, nei skelbdamiesi kankiniais ir nuskriaustaisiais.
Lietuvoje žmonės labai įžeidūs ir labai pasiruošę visur įžvelgti blogybę būtent todėl, kad jaučiasi, kad jie neužima reikiamos ir jiems deramos vietos. Prisimenate tą šūkį: „Nusipelnėme gyventi geriau“? Tai šūkis žmonių, kurie tiki, kad negavo visko, kas jiems priklauso. Kad gyvenimo svarstyklės jiems nedavė pilno kilogramo saldainių. Kad jiems teko tas beveik litras pieno, ant kurio pakelio mažais ženklais parašyta „0,9“ – atrodo beveik kaip litrinis, tik kainuoja pigiau.
Jei steigčiau politinę partiją, tai jos šūkis būtų „Gavome viską, ko nusipelnėme“. Pačios partijos pavadinimo dar nesugalvojau. Galbūt ji galėtų vadintis „Nenutrūkusi styga“. Nes aš pats taip apie save galvoju, manęs niekas neskriaudžia, man negaili gėrybių nei atlyginimų, o jau honorarų juo labiau, aš dirbau, stengiausi, sugalvojau ir nusipelniau. Tik žmonių, kurie yra tikri, kad gyvenimas jiems yra geras, yra žymiai mažiau, kurie jaučia nuolatinį skausmą ir įsižeidžia net nuo plėšomo kalendoriaus lapeliuose parašyto teksto.