Aš jai atsakiau: „Nekreipk dėmesio“:

– Nekreipk dėmesio į žiniasklaidą, į teisę, į etiką – to nėra, yra darymas: vadinas, daryk savo. Ir tai bus pamatinis naujos politinės kultūros principas.

Ji tai perdavė ministrui, tas – premjerui. Principas itin patiko visam Ministrų kabinetui. Tačiau kadangi Kabinetas įtarė, kad mano bičiulė negali būti tokia išmintinga, ji gavo prisipažint, kas toks tas viešųjų ryšių konsultantas.

Ir įsivaizduokit – šalies premjeras, išvengdamas visų kitų savo dvylikos patarėjų žirnių malimo, mane pakvietė į darbą būti tryliktu, užtat vyriausiuoju: „Jaučiu, esi kompetentingas“. Jis pasigyrė išmokęs pamoką: į teismo sprendimą, kad negalima neduoti žurnalistams ministrų pasitarimo protokolų, prisipažino nekreipsiąs dėmesio. Pagyriau už principų laikymąsi.

Tada pasidalinau antru patarimu – leist atostogų Sveikatos ministrą, nes pritvinko dvi karštos priežastys.

Pirmoji: jeigu ministerijoje pakvipo korupcija ir visas duris išlaužė specialiųjų tyrimų tarnyba, ieškanti, ko nepalikusi, beliks grįžus tiesiog pakeisti viceministrus ir jų duris. O antroji – nes žmonės per daug urzgia, jog negali patekti į valstybines poliklinikas:

– Jei ministras neis atostogų, turės ieškot problemos sprendimo, o jam išėjus žmonės patys suras sprendimus: jie užsirašys į privačią kliniką, šioji uždirbs, tada sumokės mokesčių ir visi valdžioje gyvens turtingai.

Premjeras suplojo rankomis, tik nesumoja, ką paskirti pavaduojančiu ministru:

– Gal sveikatai duot pavadovaut diplomatijos vadą?

– Kur jau ten, – pasakiau, kad jokiu būdu negalima skirti į tokias vidines pareigas pono užsienio reikalų ministro. – Tam yra dvi priežastys: pirma, kad jis po 8 metų jau nebemoka dalytis tomis pareigomis, taigi nebent jį pasiūlytumėt ambasadoriumi į Ameriką ir tada išskris.

Be to, Užsienio reikalų ministerijoje susikūrė profsąjunga, o tai rodo, jog dabar jums bent iki rinkimų reikia diplomatiškai budėti, kad ta pačių diplomatų užsiveista bacila nepasklistų po kitas ministerijas.
Premjerui ši žinia buvo tokia pritrenkianti, kad jis iš karto pats paskambino opozicijai paklaust, ką ji ten užsienio politikoje pridariusi, jog net profsąjunga atsirado, bet opozicija atsakė: „Šiuo metu želdinam barzdą, tai nieko nežinom nei apie URM, nei apie profsąjungas, patys klausinėjam gyventojų, ar jie ko nors bijo“.

Atsakymas premjerui sukėlė nerimo:

– Žinojau, kad želdinasi, bet kad taip atvirai prisipažintų – matyt, rengia perversmą, ne kitaip. Kodėl reikia klausinėti gyventojų – juk ir taip matyti, kad barzda želia?! Gal vis dėlto nieko neišleisiu atostogų.

Nuraminau, kad turi būti nuoseklus – juk nei virusas kur pabėgs, kol ministrai atostogauja, nei tuo labiau Astravo elektrinė ar Baltarusijos prezidento rinkimai; o opozicija gali iki rudens dar paklajoti, kol gyva:

– Todėl nieką kaip tik reikia išleist! Tegu pailsi nekreipdamas į nieką nieko.

Premjeras atsikvėpė:

– Teisybė. Tai ką duoti tautai pavaduojančiais?

– Reikia žiūrėti, koks yra visuomenės interesas mokytis vasarą. Manau – joks. Nei iš savęs, nei iš jūsų. Juk visuomenė, ypač ta jos dalis, kuri nori keliauti, turi būti paskatinta nesidomėti niekuo, tiksliau – domėtis niekais. Reikės – pats spėsit pagąsdinsit virusu ir užmaut visiems kaukes. Todėl iš pradžių pavaduoti paskirkit susisiekimo ministrą, kad žurnalistai gautų temą, ką rašyti, o tuo pačiu sveikatos apsauga būtų perkelta ant ratų: tegu medicinos paslaugos sau važiuoja, kur nori – kelių netrūksta, ir opozicija bus nustebusi, kad nušvilpėt jos idėją sukurti ,,superligoninę“.

– Ar tai patiks Prezidentui? – svarstė premjeras: – Jam juk nepatinka ministras.

– Ministras gi ne berniukas, suprantama. Bet ar jums, ar dar kam nors kada buvo svarbi Prezidento nuomonė sveikatos klausimu? – raminau premjerą: – Nekreipkit dėmesio, kad jis jos neturi. Kai jau visi medikai bus kelyje, tada duokit sveikatai pavadovaut švietimo, mokslo ir sporto ministrą, kuris užtikrintai ir nuosekliai nesiūlys jokių idėjų – užtat olimpinę ramybę užtikrins kaip per atostogas vienkiemy: vieną dieną patvirtins esant stabilią sveikatos švietimo naudą, kitą dieną pasisakys apie neišvengiamus sveikatos tyrimų pasiekimus, o galiausiai patars mankštintis. Viskas protingai, neprikibsi. Na, o tada jau galit perduot kėdę socialinių reikalų ministrui, kad įvertintų, jog iki jo du tupikai per dvi kėdes darė, ką galėjo ir socialiai žalingos aplinkos sveikatos sistemoje nesukūrė, tik pajudino.

– Puiku. Kiek laiko duoti atostogoms?

– O jūs atšaukit tikrąjį sveikatos ministrą iš atostogų staiga, kai pajusit ilgesį, pavyzdžiui, kad grįžtų į darbą penktadienį ir pasirodysit susirūpinęs ta padėtimi, su kuria žmonės jau bus neišvengiamai apsipratę. Beliks sveikatos ministrą paaukštinti, t.y. paskirti pirmuoju vicepremjeru, tegu vėl velkasi šaulio uniformą: laukia nauji sisteminiai iššūkiai.

Premjeras trinktelėjo delnais per stalą:

– Kaip gerai sudėstei – net su Varšuva tartis nereikia.

– Čia dar ne viskas, – tariau: – Kokią darysit išvadą?

– Jokios.

– Nejaugi?

Premjeras pagalvojo:

– Sujungti ministrus į vieną?

– Ne ministrus, bet ministerijas ir būsit dar neregėtos reformos pradininkas, įsivaizduokit: edukacinės sveikatos ir mokslinio sporto socialinių reikalų ministerija.

– Bet sumažės ministrų, kur juos dėti?

– Priimsit į antruosius ar trečiuosius vicepremjerus.