– Papasakokite, kada ir kodėl išvykote į JAV. Kiek laiko ten turėjote viešėti?
– Į JAV išvykome vasario pradžioje, tai buvo planuota komandiruotė. 2016 metais JAV įkūrėme įmonę, todėl tenka retkarčiais atskristi ir pasirūpinti savo kompanija. Planavome padirbėti gerą mėnesį ir grįžti atgal į Lietuvą.
– Kaip jautėtės, kai supratote, kad įstrigote nežinia kuriam laikui? Ar Lietuvoje jūsų vaikai ar kiti artimieji ramiai išgyveno šį laikotarpį be jūsų?
– Skristi atgal turėjome kovo pabaigoje, tačiau staiga Lenkija uždarė sienas, tuomet užsivėrė ir Lietuva.
Avialinijos pranešė apie atšauktą skrydį. Jausmas pradžioje buvo nekoks, gal daugiau dėl nežinomybės, kaip čia viskas toliau klostysis. Be to, Lietuvoje liko vaikai, nors ir beveik jau suaugę, tačiau dukra abiturientė, jai dar reikia pagalbos. Prieš išskrendant su sūnumi dar juokavome, kad mes, JAV turėtume saugotis koronaviruso, nes čia jau buvo atvejų, o Lietuvoje tuo metu dar nebuvo nė vieno ir staiga – Lietuva pirma užsidaro. Tuo tarpu JAV dar ilgai delsė įvesti karantiną. Jaudinausi dėl vaikų ir tėvų, kad jie Lietuvoje nesusirgtų. Vaikai prie savarankiško gyvenimo greitai prisitaikė, dukra išvyko pas mano mamą į kaimą ir iš ten ramiai mokėsi. Dabar kalbame su ja – gal taip netgi buvo geriau, nes galėjo skirti daugiau laiko mokslui, pagerėjo rezultatai.
Sūnus tuo metu taip pat ruošė savo kursinį darbą, tad karantinas leido geriau susikaupti. Šiuolaikinių technologijų dėka galėjome vienas kitą matyti, tad tas laikotarpis nebuvo labai sunkus. O ir pati džiaugiuosi, kad vaikai tapo savarankiškesni, padeda ir mums versle, kai reikia.
Jaudinomės ir dėl savo kolektyvo, palikto Lietuvoje. Jiems taip pat tai buvo iššūkis. Nors dalis mūsų darbuotojų iki tol dirbo iš namų, tačiau karantino laikotarpis buvo kažkas nauja. Kiekvieną rytą skambindavome kiekvienam darbuotojui, aptardavome darbus, problemas. Kai kurie nerimavo: vadovų nėra šalia, kas dabar bus su kompanija. Be to, aplinkui skambėjo žinios apie atleidžiamus darbuotojus, todėl norėjome jiems parodyti, kad nors ir per atstumą, tačiau esame šalia, visada pasirengę padėti išspręsti kilusias problemas.
– Ar šis laikotarpis stipriai paveikė jūsų verslą? O galbūt atvirkščiai – atsivėrė naujų verslo galimybių arba turėjote ilgai lauktas svajonių atostogas ir jaučiatės išlošę?
Gyvenime ateina laikas, kai užsinori iššūkių. Kadangi vaikams didelės priežiūros nebereikia, o mes su vyru vis dar jauni, vis pagalvodavome, kad reiktų daugiau laiko praleisti JAV, kad įmonė pagaliau taptų pelninga arba bent išsilaikytų. Įmonę JAV įkūrėme 2016 metais, esame čia patentavę mūsų prekinį ženklą „Genial Day“ (Lietuvoje mūsų brandas žinomas kaip „Gentle Day“) ir prekiaujame ekologiškais higieniniais produktais moterims. Dirbti iš Lietuvos nėra tas pats, kaip būti patiems čia, viską pajausti ir matyti savo akimis. Žinoma, šioks toks įdirbis jau yra, mūsų produktų galima rasti ekologiškose nepriklausomose parduotuvėse bei kai kuriuose didesniuose prekybos tinkluose, bet išlaidos taip pat didžiulės, tad labai sunku išlaikyti balansą.
Lietuvoje turime puikią komandą, tad jautėme, kad galime pradėti daugiau laiko skirti JAV įmonei. Taigi, į JAV išvykome tik gero mėnesio komandiruotės, o įstrigome daugiau nei 6 mėn. Kaip sakoma, norėti reikia atsargiai – iššūkis pranoko visus lūkesčius, bet sukėlė ir streso. Tik atvykę dar spėjome sudalyvauti Kanados parodoje Vankuveryje, ji mums atnešė sėkmę. Ir tai buvo paskutinė mūsų paroda, nors numatytos buvo dar bent dvi ir jose turėjome dalyvauti. Virusui plintant, visos parodos buvo atšauktos, įvestas karantinas ir čia.
Bėda viena nevaikšto – prieš pat paskelbiant karantiną mus paliko žmogus, kuris daugiau nei 3 metus rūpinosi mūsų kompanija JAV. Tad man su vyru teko pasiraitoti rankoves ir visko mokytis patiems, pradedant prekių išsiutimu, sąskaitų rašymu ir baigiant pažintimis su brokeriais bei distributoriais. Streso buvo daug ir tuo metu atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Dar reikėjo rūpintis ir Lietuvos kompanija. Bet sunkumai irgi praeina. Džiaugiamės įgyta patirtimi, nes nė viename universitete to neišmoksi. Daug išmokome, sužinojome, o dabar jau galime ir šiek tiek atsikvėpti, savaitgalius paskirti poilsiui, kurio neturėjome bent kelis mėnesius.
– Kaip, jūsų akimis, JAV valdžia tvarkosi su koronavirusu? Ar amerikiečiai laikosi taisyklių?
– JAV susigriebė per vėlai. O jeigu miestų merai būtų klausę JAV prezidento, tai tikriausiai karantino ir nebūtų įvedę. Tačiau kiekviena valstija ir net atskiri miestai įvedė savo tvarką. Nors ir pavėluotai – karantinas buvo įvestas ir truko kelis mėnesius. Niujorke karantinas buvo net 3 mėnesius. Dirbo tik maisto prekių parduotuvės arba tos parduotuvės, kurios turėjo maisto prekių skyrius. Keitėsi sezonas, tad drabužių buvo galima nusipirkti tik „Target“ bei „Walmart“ parduotuvėse, nes ten buvo maisto skyriai. Atsirado arba išsiplėtė nauja paslauga – maisto išvežiojimas į namus nuosavu transportu – panašiai kaip „Uber“. Čikagos priemiestyje, kur mes apsistoję, gyvenimas buvo apmiręs. Per tokį ilgą karantino laiką žmonės pavargo, tai irgi prisidėjo prie neramumų ir streikų, kai jie išėjo į gatves nepaisydami taisyklių.
Apskritai amerikiečiai laikosi taisyklių, bent jau Ilinojaus valstijoje arba Niujorke, kur lankėmės. Įeidami į uždaras patalpas visi dėvi kaukes, laikosi atstumo. Parduotuvėse, prie įėjimo arba prie kasų, beveik visur yra dezinfekcinio skysčio, juo bet kuris norintis gali nusivalyti rankas. Verslai labai atsakingai žiūri į šią situaciją. Kiekvienam verslui, nusižengusiam taisyklėms, grėsė baudos arba uždarymas. Dar iki šiol nedirba didieji sporto klubai, uždaryta daugelis baseinų ir šiemet neatsidarys (čia beveik kiekvienas miestelis turi savo baseinus lauke, nes vasaros labai karštos). Visi Čikagos pliažai tušti. Žinoma, nėra ir jokių renginių, kavinės Čikagoje atsidarė visai neseniai, leista dirbti tik iki 12 val. vakaro, o kai kurios vis dar nedirba.
– Ar daug keliaujate po valstijas? Papasakokite, ką aplankėte, kas labiausiai įsiminė.
– Kol kas tolimų kelionių neplanuojame, lankome tik tai, kur galime nuvažiuoti automobiliu. Nors JAV gyvenome anksčiau, tačiau galimybės daug pamatyti neturėjome, tad dabar norime išnaudoti šią progą. Su vyru stengiamės pakeliauti savaitgaliais, aplankyti Čikagą, kuri mums nuo namų vos už 45 min kelio, aplankyti nedidelius jaukius miestelius aplink Mičigano ežerą, kuris gal 3 kartus didesnis už Baltijos jūrą.
Labai nustebino Mičigano paplūdimiai su kopomis, panašiomis į Nidos. Visur įrenti takai, jais galima vaikščioti per kopas. Gamta labai įvairi, deja, nėra tik mūsų numylėtų pušų, daugiau lapuočiai. Netyčia aptikome šliaužiančias kopas, kurios po truputį laidoja medžius, kasmet slinkdamos po 20 pėdų nuo ežero.
Dar prieš paskelbiant karantiną, pakeliui į Kanadą spėjome aplankyti Sietlą. Kai vykstame į komandiruotes, visada pasiliekame bent dvi dienas pažinti tam miestui, kuriame esame. Kadangi Vankuverį matėme jau anksčiau, kitoje parodoje, tai šį kartą daugiau laiko pasilikome Sietlui. Miestas gražus ir įvairus. Aplankėme pirmąją „Starbucks“ kavinę, įkurtą 1971 m, kurioje eilės, tikriausiai, niekada nesibaigia (tuo metu karantinas dar nebuvo paskelbtas).
Su vyru esame spontaniški planuotojai, kelionę galime suplanuoti per dieną, o ir keliaudami galime nukrypti nuo galutinio tikslo. Taip įvyko ir su kelione į Niujorką. Ketvirtadienį suplanavome, o penktadienį sėdome į mašiną ir patraukėme į 5 dienų kelionę po Niujorką.
Nuo Čikagos automobiliu Niujorką pasiekėme per 12 val. Apsistojome Manhetene. Miestas gerokai ištuštėjęs, kavinės dar nedirbo, žmonių daugiau nebent parkuose, dauguma dėvi kaukes. Garsioji Times aikštė beveik tuščia, kai anksčiau ir dieną, ir naktį čia būriuodavosi minios žmonių.
Manhetenas labai įvairus, didelis, kontrastingas. Įspūdį paliko Centrinis parkas, nors apėjome gal tik jo ketvirtadalį. Jis didžiulis, su ežeriukais ir prūdeliais, akmeninėmis uolomis. Ten jautėsi žmonių ramybė – daug sportuojančių, besideginančių saulėje ant žolės. Įspūdingas ir Bruklino pėsčiųjų tiltas, jam pereiti reikia bent pusvalandžio. Tuo metu Niujorke žmonės dar streikavo dėl juodaodžių teisių, tad daugelio parduotuvių vitrinos buvo apkaltos fanera – ne tik kad apsaugotų, bet ir dėl išdaužytų langų. Užtvertos kai kurios gatvės ir garsūs objektai, tokie kaip „Trade Center“, kur buvo nugriauti dvyniai, visur daug policijos. Tad šis miestas mums pasirodė kitoks nei įprastai, ką esame girdėję iš draugų.
Iš dalies tai laikas, kurio galbūt ir nebebus (tikiuosi), tad mes turėjome unikalią progą pamatyti miestą be šurmulio. Nebuvo ir tiek daug šiukšlių, apie kurias labai daug girdėjome. Nors garsiąsias Niujorko žiurkes matėme. Be to, Manhetene labai daug benamių, kai kur einant šaligatviu šlapimo kvapas net riečia nosį. Jie, žinoma, beveik visi be kaukių. Kiek supratau, labai daug benamių mirė nuo koronaviruso, visi jie atsidūrė šaldytuvuose, ir tikriausiai niekas jų nepasigedo. Vaizdas išties liūdnas matant, kiek daug benamių – ne tik senų, bet ir jaunų žmonių. Matėme ir jaunų baltaodžių merginų, kurios šlitinėjo gatvėmis apsvaigusios nuo narkotikų.
Po keleto dienų, praleistų Niujorke, panorome pabėgti į gamtą. Apsistojome niujorkiečių pamėgtoje Rod Ailendo valstijoje, Niuporto kurortiniame mieste. Sužavėjo skirtingi mediniai nameliai ir prabangios vilos, puikus balto smėlio pliažas. Miestas po Niujorko atrodė gyvas, nes čia veikė lauko kavinės, visos pilnutėlės žmonių. Atrodė, kad joks karantinas čia negalioja. Kadangi netoli buvo Bostonas, tai pusdienį paskyrėme ir jam apžiūrėti. Tačiau pliekė 32 laipsnių karštis, tad pėsčiomis vaikščioti po miestą buvo beveik neįmanoma. Sėdome į mašiną, „išsigooglinome“ ekskursinio autobuso maršrutą ir apvažiavome miestą. Pamatėme kitokį vaizdą nei Niujorke ar Čikagoje. Kitokia architektūra, daug išlikusių senų objektų, airiško stiliaus akmeninių statinių – galbūt todėl, kad šiame mieste pirmieji įsikūrė patys airiai. Miestas gražus, tvarkingas, daug jaunimo.
– Keliaudami susidūrėte ir su Black Lives Matter neramumais – kokios jūsų patirtys šių įvykių kontekste?
– Mūsų miestas, kuriame mes gyvename, nenukentėjo ir streikų čia nematėme, tačiau yra miestų, kurie buvo nusiaubti chuliganų. Dabar situacija jau kiek aprimusi, tačiau, kai visa tai vyko, buvo išties neramu. Atrodė, kad valdžia nieko nedaro, karaliauja chuliganai. Taip ir nesupratau, kodėl policija beveik nesikišo į šiuos įvykius, kodėl neapsaugojo žmonių turto ir verslų. Čia vėl atsiskleidė kiekvieno miestelio merų darbas. Kai kur streikų, rodos, ir nebuvo, nebuvo duoti leidimai eisenoms. Kai kur nebuvo net policijos, kai chuliganai viską daužė ir plėšė, o kitur pilni ekipažai ir dar gvardija. Tokį vaizdą teko kartą matyti Indianos valstijoje, grįžtant iš pliažo.
Kas žavi JAV – tai žmonių susitelkimas ir noras padėti, kai vyksta tokie įvykiai. Vietiniai miestiečiai net surenka pinigų paremti nukentėjusiems verslams, kad jie galėtų vėl atsidaryti.
Dabar labai populiarūs visi verslai, kuriuos yra įkūrę juodaodžiai. Rodydami solidarumą, žmonės stengiasi paremti tokius verslus pirkdami jų prekes.
O žmonių ir požiūrių yra labai įvairių. Daug kas kaltina demokratus, kad tai yra jų išprovokuoti veiksmai prieš prezidento rinkimus ir politikai tuo naudojasi. Blogiausia yra tai, kad šis judėjimas nebuvo taikus. Nukentėjo visi – kas tiesiogiai, o kas ir netiesiogiai. Sukiršino visuomenę, rases. Yra daug puikių išsilavinusių juodaodžių, visada pasiruošusių padėti, tačiau yra ir ta masė, kuri viską daužė ir plėšė. Deja, tokių labai daug. Patys tie žmonės nenori keistis, tad niekas jų ir nepakeis.
– Galbūt keliaudami susidraugavote su jūsų likimo draugais iš kitų Europos šalių? Kokia buvo jūsų emocinė būsena?
– Ne, nesutikome nė vieno europiečio, kuris kaip ir mes užstrigo JAV. Be to, žmonių sutikome nedaug, nes vis dėlto šis laikas visiems buvo gana uždaras. Net ir su draugais, gyvenančiais čia, apribojome susitikimus dėl kiekvieno saugumo.
Dabar emocinė būsena gera. Susitaikėme su tokia situacija. Pradžioje buvo sunkiau, nes nebuvo aišku, kuo viskas baigsis. Atrodo, išsipildė baisiausias filmas, kai negali būti šalia vaikų, kuriems galbūt irgi gresia pavojus, o tu negali niekaip padėti. Bet tai buvo vaizduotės vaisiai. Dabar apsipratome su tokia situacija, be to, vasara, saulė, visai kitaip jaučiamės emociškai. Bent savaitgalius skiriame poilsiui, vis kažką nauja pamatome. Būtų blogai jeigu neturėtume čia verslo, darbo. Dabar priešaky turime tikslą, norime, kad mūsų prekės ženklas ir čia būtų atpažįstamas. O kai yra tikslas, yra ir motyvacija judėti pirmyn, kurti, nėra kada liūdėti. Be to, žinome, kad tai tęsis ne amžinai. Viskas bus gerai. Ir 2020 kada nors baigsis.
– Ar jau pasinaudojote atvertomis sienomis ir sugrįžote į Lietuvą?
– Aš viena namo sugrįžau prieš savaitę, tačiau ilgai neužsibūsiu. Su vyru esame nusiteikę dar pabūti JAV, kol sustyguosime verslą, rasime patikimą žmogų, kuris padėtų mums rūpintis verslu čia.
