– Egle, kaip gimė tokios parduotuvės idėja?
– Tai nutiko svarstant apie studijų baigimo darbą (Eglė Vilniaus dailės akademijoje mokėsi grafikos dizaino). Jau kurį laiką norėjau nagrinėti temą: kodėl žmonės svaiginasi alkoholiu, menu, sportu ar pan. Buvau susitikusi su filosofu dr. Nerijumi Čepuliu, tačiau vis nepavyko jos išsigryninti. Prasidėjo karantinas, visi buvome įkalinti namuose ir kaip niekada anksčiau mąsčiau apie veiklas, kurių šiuo metu negaliu veikti. Bet, jei tik galėčiau, tikrai pasijausčiau kur kas laimingesnė. O, jei galėčiau visą laiką užsiimti tik tomis veiklomis, kurios suteikia man laimės pojūtį, galbūt tuomet pasiekčiau ilgalaikės palaimos būseną.
Tuo metu kaip tik baigiau skaityti Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, tad įkvėpta performatyvaus meno, nusprendžiau kaip tyrimo objektą naudoti save.
Išsikėliau tikslą: atlikti septynių dienų eksperimentą bei pabandyti patvirtinti arba paneigti prielaidą, jog ilgalaikė laimė egzistuoja.
– Kaip eksperimentas vyko?
– Išskyriau septynias veiklas, kurios man suteikia laimės pojūtį. Skaičių 7 pasirinkau neatsitiktinai: rėmiausi Biblija, istorija apie žemės sukūrimą, kuomet šešias dienas Dievas kūrė pasaulį, o septintą ilsėjosi, dėl ko mes turime nedarbo dieną sekmadienį. Tad skaičius septyni simbolizuoja poilsį bei malonumus. Eksperimentą dariau visą savaitę, per kurią kasdien 7 valandas skirdavau vienai maloniai veiklai.
Visos patirtys buvo labai skirtingos, tačiau taip pat ir labai panašios. Eksperimentą dokumentavau, o patirtis bei emocijas užsirašinėjau. Išvada skamba taip: net ir pati maloniausia veikla, po ilgo laiko gali tapti kančia. Pavyzdžiui, skaitant knygą, pirmos 3 valandos iš tiesų yra malonios, tačiau bėgant laikui, ne tik pasidaro nuobodu, tačiau ir fiziškai pradeda skaudėti akis. Po septynių valandų muzikos klausymosi norisi tylos, o ir patraukliai skambanti frazė „jei tik galėčiau, norėčiau visą dieną gulėti ir nieko neveikti“ yra labai sunkiai įgyvendinama idėja, kuri tikrai nesuteikia laimės pojūčio.
Eksperimentui reprezentuoti sukūriau vaizdo trilogiją, skaičius 3 – tobulumo simbolis. Pasaulis yra trimatis, alchemija remiasi trimis pagrindiniais elementais, religija teigia, kad žmogus susideda iš kūno, dvasios bei sielos. O laimė yra mūsų gyvenimo troškimas bei tobulumo išraiška. Tačiau laimė transformuojasi į kančią ir amžinos laimės iliuzija išsisklaido.
Spekuliatyvaus dizaino internetinė laimės parduotuvė – yra viena šio projekto dalis. Joje kuriama tobulos laimės iliuzija ir siekiama paskatinti nusipirkti laimės, tačiau už ją teks sumokėti kelias valandas savo brangaus gyvenimo laiko. Tokiu būdu kviečiu žmogų pasvarstyti, kas jam iš tiesų yra laimė ir skatinu atlikti eksperimentą su savimi.
– Ar tikrai sąžiningai sau malonia veikla užsiėmėte 7 val. per dieną?
– Taip, leidau sau tik atlikti gamtinius reikalus bei pavalgyti, o šiaip sąžiningai viską vykdžiau bei filmavau, kad nekiltų pagunda savęs apgauti.
– Mes įpratę už prekes ir paslaugas mokėti pinigais ir net susimąstome, kaip būtų, jei imtume skaičiuoti vieniems ar kitiems dalykams skirtą laiką. Kaip galvojate, ar daug žmonių sutiktų laimę pirkti, jei čia ir dabar turėtų atsiskaityti savo laiku?
– Manau, kad mes kasdien „mokame“ savo laiku tik ne visados „perkame“ tai, ko mums iš tiesų reikia. Tikiu, kad verta investuoti laiką į veiklas, kurios suteikia pilnatvės jausmą, bet kur kas svarbiau yra rasti harmoniją tarp „noriu“ ir „reikia“. Kartais privalome savo laiką skirti nemalonioms patirtims, bet juk jos mus augina. Tad turėtume išmokti priimti viską, ką mums gyvenimas duoda ir tai vertinti. Juk be tamsos nebūtų šviesos.
Manau, kad daugeliui žmonių nutiktų taip, kaip man pačiai, jie būtų priversti permąstyti laimės sąvoką. Mano parduotuvės pavadinimas „Jei tik galėčiau“ yra gerai žinoma ir skambi frazė, kuri įstrigusi mūsų galvose, tačiau neturi nieko bendro su realybe. „Jei tik galėčiau, norėčiau visą dieną gulėti ir nieko neveikti“ – pabandykite tuo mėgautis, bet abejoju ar pavyks iš esmės pasijausti laimingesniems.
– Ar negalvojate šios savo idėjos vystyti, steigti startuolio (angl. Startup)? Gal bent jau socialiniuose tinkluose masiškai pakviesti žmones tokiam iššūkiui?
– Galvojau apie tai, ar galėčiau iš savo darbo išvystyti komercinį projektą, visgi jį matau labiau kaip meninį reiškinį. Žinoma būtų įdomu, jei žmonės prisijungtų ir pabandytų atlikti eksperimentą su savimi. Geriausiai tai įsivaizduoju galerijoje, parodų salės erdvėje, kurioje būtų sukurtos sąlygos eksperimentui vykti. Tikriausiai įvyktų labai įdomus performansas, tad šios minties neapleidžiu.
– Minėjote, kad laimės parduotuvės idėja išsigrynino, kilus pandemijai ir prasidėjus karantinui. Kaip manote, ko šis laikas mus išmokė?
– Tikriausiai daugelis išmoko sustoti, neskubėti, tiesiog pakeitė savo gyvenimo ritmą. Gerai, kad nemaža dalis žmonių išbandė naujų veiklų, pradėjo aktyviau sportuoti, daugiau dėmesio skyrė šeimai ar sau. Galbūt labiau pradėjome vertinti tai, ką turime ir tai, ko trumpam netekome. Man asmeniškai labai trūko kultūrinio gyvenimo ir atrodė, kad jis visiškai išnyko iš šio pasaulio ir niekam nebėra aktualus. Nepaisant to, kad laikotarpis nebuvo lengvas, mes daug ko išmokome bei patobulėjome.
– Esate jauna grafikos dizainerė. Ar vertinate šią sritį kaip perspektyvią? Kuo gali išsiskirti šios srities specialistas, kad taptų tuo, kurį norisi samdyti?
– Vertinu kaip perspektyvią, bet karjeros galimybės, kaip ir, manau, visose srityse priklauso tik nuo mūsų pačių, kiek mes skirsime savo laiko ir jėgų.
Grafikos dizaineris išsiskirti gali savo asmeniniu braižu, bet mane žavi žmonės, kurių gyvenimo kelias yra platus ir jie neapsiriboja viena sritimi bei geba savo žinias apjungti. Kurti įvairius, įdomius projektus, kurie galbūt ne visuomet yra komerciniai.
Žinoma, pinigai yra svarbu, todėl labai svarbu užsidirbti tame darbe, kuris patinka.
Yra tekę vieną vasarą praleisti Amerikoje, kur savaitgaliais dirbau už baro, o darbo dienomis drabužių parduotuvėje. Prisipažinsiu, kad buvo sunku ne fiziškai, nors kartais ir tekdavo dirbti po 14 val. per parą, bet psichologiškai.
Darbas monotoniškas, o tai, tuomet supratau, man ir yra didžiausia kančia. Labai norėjau greičiau grįžti į akademiją, nes suvokiau, kad tik kurdama galiu realizuoti save bei jaustis laiminga. Nors atlyginimas ir buvo solidus, bet pasikeičiau lėktuvo bilietus ir grįžau mėnesiu anksčiau, nei kad planavau. Ir labai dėl to džiaugiuosi.
– Kas jūsų darbe jums patinka labiausiai ir, kas kelia didžiausius iššūkius?
– Man patinka grafinis dizainas tuo, jog čia nėra monotonijos. Dažniausi visi užsakymai turi skirtingus uždavinius bei tikslus, o vieno teisingo kelio nėra. Yra begalės sprendimo būtų ir begalės teisingų ar mažiau teisingų atsakymų, o tai mane ir žavi labiausiai. Grafinis dizainas labai plati specialybė, jei ,pavyzdžiui, atsibosta kurti iliustracijas, gali kurti vaizdo medžiagą ir pan. O taip pat, tikriausiai nėra ribos kur baigiasi grafinis dizainas ir prasideda menas.
– Koks jūsų laisvalaikis?
Esu savanorė nepelno siekiančioje organizacijoje „Tušti narvai“, tad dalį savo laiko skiriu jiems ir priskiriu tai hobiui. Dažniausiai darau grafinio dizaino darbus, už kuriuos negaunu užmokesčio, tačiau mėgaujuosi tuo, jog galiu savo žinias panaudoti ir nekomerciniais tikslais, o tuo pačiu prisidedu prie gyvūnų gerovės Lietuvoje.
– Kur save matote dešimties metų perspektyvoje?
– Nuoširdžiai neįsivaizduoju. Žinau tik tiek, kad tikriausiai turėsiu ne vieną bakalauro laipsnį, tik nežinau dar kokį ir kada. Tikiuosi, kad atrasiu naujų veiklų, susipažinsiu su įdomiais žmonėmis bei veiksiu tai, kas man yra įdomu.
Ačiū už pokalbį!
