Pavyzdžiui, Natalie Zemon Davis teko aptikti neįtikėtiną XVI a. baskų valstiečio istoriją – apsimetėlis pasisavino Martyno Guerės tapatybę bei gyvenimą. Verta paminėti, kad Martyno Guerės istorija yra gana gerai žinoma Vakarų kultūroje. Martynas Guerė (Martin Guerre), XVI a. Prancūzijos Baskų regiono valstietis, galėtų pasigirti neįtikėtina šeimyninio gyvenimo istorija. Pačio Martyno Guerės gyvenimas prasidėjo gana įprastai – jis gimė baskų kilmės šeimoje, kuri persikėlė į Arigato kaimą Pyrėnuose 1527 m. Ten Martynas gyveno su savo tėvu Sanksi Daguere (Sanxi Daguere), savo motina bei nevedusiu dėde Pjeru (Pierre). Martyno Guerės tėvas Sanksi Guere (Sanxi Guerre) nebuvo vyriausias sūnus, kas reiškė, kad jis nepaveldėjo giminės turto – tai dažnai būdavo išvykimo iš gimtųjų namų priežastimi. Kita vertus, jo tėvų sprendimą galėjo remti gana įtempta tuometinė situacija tarp Ispanijos ir Prancūzijos dėl Baskų ir Navaro regionų, nuolatinis karo pavojus.
Martyno tėvo sprendimas keliauti į Pyrėnus nebuvo įprastas baskams – dažniausiai jie keliaudavo link jūros ar persikeldavo į baskiškas Ispanijos žemes. Arigato kaimas nelabai kuo išsiskyrė iš bendro Pirėnų konteksto – jame gyveno apie šešiašdešimt šeimų, kurios augino vynuoges, kviečius, avižas, ganė karves bei avis. Kaime taip pat buvo keli amatininkai, kartais vykdavo turgus, aplinkinės vietovės buvo gana palankios prekybai. Daguere šeima įsikūrė kairiajame Lezės upes krante ir, kaip ir gimtajame Hendajė (Hendaye) kaime, toliau sėkmingai verstėsi plytelių gamyba. Naujakuriai turėjo prisitaikyti prie naujo krašto taisyklių: šeima pasikeitė savo pavardę iš Daguerre į Guerre, jiems susikalbėti kitomis kalbomis bei megzti šeimyninius ryšius su šio krašto giminėmis. Guerėms pavyko sėkmingai įsilieti į kaimo bendruomenę ir kasdienį gyvenimą, o 1538 m. buvo sutarta tarp Martyno Guerės ir Bertrandės de Rols santuokos.
Arigato kaimas tapo antraisiais Martyno Guerės namais, kuriuose, kaip teigė Natalie Zemon Davis, jis greičiausiai ne ypač pritapo. Martyno šeima buvo didelė – jis turėjo keturias jaunesnes seseris – ir žinojo, jog paveldės turtą iš savo sunkiai sukalbamo tėvo. Martynas nuo pat vaikystės kiek išsiskyrė iš kitų savo bendraamžių: aukštas ir lieknas kaip baskų vyrai, kitoks nei kad čionykščio krašto gyventojai. Jį taip pat išskyrė jo vardas, dėl kurio jis turėjo sulaukti bent kiek patyčių. Martyno vardas buvo gana įprastas jo gimtajam Hendajė kraštui, tačiau svetimas tarp Bernardų, Antuanų ar Arnaudų gausybės Arigato kaime. Vardas „Martynas“ šiame krašte reiškė gyvulį arba asilą, kartais mešką, kurią matydavo šio krašto kalnų piemenys.
Ankstyva santuoka nebuvo lūžis, suteikęs Martynui Guerei autoriteto ir daugiau laisvės kaime. Martynas, būdamas vos keturiolikos, vedė Bertrandę de Rols, kilusią iš pasiturinčios Rolsų šeimos. Bertrandę de Rols buvo dora mergina ir atrodytų, jog šių jaunuolių santuoka ir gyvenimas klostysis įprasta tiems laikams vaga, tačiau tam sutrukdė Martyno impotencija. Sunku pasakyti, kokia buvo Martyno impotencijos priežastis – galbūt nelengva vaikystė Arigate, santykiai su šeima ar biologiniai sutrikimai, tačiau XVI a. kaltė dažniausiai buvo verčiama burtininkei. Kaip pati Bentrandė vėliau teigė, ji ir Martynas buvo apkerėti pavydžios burtininkės, kuri siekė pakenkti sėkmingam Gueres ir Rols šeimų aljansui. Labai tikėtina, kad Martyno ir Bertrandės santuoka tapo pajuokos objektu kaime – jeigu jaunavedžiai po kurio laiko nesusilaukdavo kūdikio, tada jie tapdavo „charivari“ auka. Jauni vyrai apsirengdavo moterų drabužiais, išsitepdavo veidus, daužydavo vyno kubilus ar skambindavo varpeliais prie šeimos namų.
Po aštuonis metus trukusio patyčių ir nesėkmių laikotarpio, Martynas ir Bertrandė sutiko moterį, „atėjusią tarsi iš dangaus“, bei padėjusią jiems atsikratyti kerų: keturios mišios bei specialus maistas padėjo Martynui ir Betrandei pagaliau susilaukti sūnaus. Naujagimis buvo pavadintas Martyno tėvo Sanksi vardu.
Tačiau Guerė šeimos namuose vyravo įtampa tarp Sanksi ir Martyno, o Martyno akivaizdžiai netenkino ramus ir nuspėjamas šeimyninis gyvenimas Arigato kaime. Įtampą šeimoje vainikavo grūdų vagystė – Martynas, rodydamas savo nepriklausomybę, pavogė šiek tiek grūdų iš savo tėvo. Toks elgesys tarp baskų buvo laikomas gėdingu ir neprideramu, tad bijodamas, o galbūt ir siekdamas išsilaisvinti iš jam primesto gyvenimo, 1548 m. Martynas Guerė netikėtai išvyko iš Arigato ir paliko savo šeimą. Tolesni jo gyvenimo metai buvo kupini nuotykių ir veiksmo, kurio galbūt jis taip troško – jis persikėlė į Kastiliją, pradėjo tarnauti Ispanijos armijai ir kariavo Flandrijoje prieš prancūzų kariuomenę. Mūšio metu jis neteko kojos.
Nors Bertrandė buvo keriančio grožio jauna mergina, tačiau nuo pat vedybų jai ypač rūpėjo jos, kaip moters, reputacija visuomenėje ir bet kokia nepriklausomybės galimybė. Rolsų šeima ragino Bertrandę sutraukti santuoką ir grįžti į gimtuosius namus, tačiau ji verčiau pasiliko kartu su Martynu, taip išvengdama santuokos prievolių bei praleisdama laiką su Martyno seserimis, su kuriomis ji gerai sutarė. Tuo tarpu Bertrandės padėtis, po netikėto vyro dingimo, buvo nepavydėtina – Bertrandė buvo nei žmona, nei našlė. Nuo pat požiežiaus Aleksandro III laikų moteris negalėjo ištekėti antrą kartą jeigu jos vyras dingdavo net ir keliems dešimtmečiams. Moteris galėjo ištekėti antrą kartą tik tuomet, jei ji sugebėdavo kaip nors patvirtinti vyro mirtį. Tad Bertrandei greičiausiai kasdien tekdavo susidurti su kaimo moterų žvilgsniais bei apkalbomis, kas dar labiau smukdė Bertrandės reputaciją kaime.
Pokyčiai šeimoje irgi nieko nepadėjo Bertrandei. Netrukus, 1550 metais, mirus senajam Sanksi, visas turtas buvo užrašytas Martynui, kuris kovėsi toli nuo savo gimtinės prieš savo gimtąją šalį. Kadangi Martynas buvo dingęs, jo turtu pradėjo rūpintis tuo metu našliu tapęs dėdė Pjeras. Norėdamas sustiprinti Guerė ir De Rols šeimų aljansą, jis vedė Bertrandės našle tapusią motiną – tad Betrandei vėlgi teko gyventi su savo motina po vienu stogu. Vis dėlto, po kelių metų į Bertrandės ir Guerės šeimų gyvenimą įžengė vyras, kuris pakeitė Guerė šeimos gyvenimą.
Arnaudas du Tilh (Arnaud du Tilh), pravardžiuotas Pansetė (Pansette), gimė Lombezo diocezijoje, Sajas kaime, toli nuo Arigato. Jis buvo Martyno priešingybė – žemas ir kresnas, tačiau aštriu liežuviu ir puikiais aktoriaus įgūdžiais apdovanotas vyras, pagarsėjęs laisvu elgesiu, besaikiu alkoholio vartojimu bei audringu intymiu gyvenimu. Arnaudas prasčiau sutarė su savo šeima nei Martynas ir taip pat troško kitokio gyvenimo. Ir ši galimybė atsirado: kelionės metu Martyno Guerės draugai Arnaudą palaikė pačiu Martynu Guere. Nors jis buvo žemesnis nei Martynas, jie abu buvo panašūs – Arnaudas greitai suvokė, kad gali išnaudoti šią galimybę. Kiek pasidomėjęs Guerė šeima, Arnaudas sužinojo pakankamai, kad galėtų užimti Martyno vietą Arigate.
1556 m. Arnaudas apsistojo netoliese esančiame kaime, kur pasiskelbė esąs Martynas Guerė. Netrukus apie tai sužinojo Martyno Guerės seserys ir atvyko su juo susitikti. Apsimetėlis visiems pasakojo, jog tarnavo Prancūzijos armijoje ir kovėsi Ispanijoje, o dabar sugrįžo namo pas savo šeimą. Apgaulė pavyko – Guerė šeima bei kaimo gyventojai patikėjo, jog tai yra tikrasis Martynas Guerė, netgi žmona Bertrandė ir dėdė Pjeras nesugebėjo pastebėti klastos. Vis dėlto, buvo praėję mažiausiai aštuoni metai po tikrojo Martyno dingimo, o tarnavimas armijoje galėjo smarkiai pakeisti žmogaus išvaizdą. Kita vertus, galbūt Bertrandei buvo daug patogiau turėti apsimetėlį vyrą, nes tai pagerintų jos reputaciją ir padėtį kaime. Netrukus ji susilaukė dukters su apsimetėliu Martynu.
Vis dėlto, pirmieji įtarimai kilo dėdei Pjerui Guerė, kurį nustebino Martyno pokyčiai: jis tapo gana veikliu ir sėkmingu pirkliu, nesilaikė baskų papročių, nežinojo daugybės baskų frazių ir žodžių bei norėjo parduoti dalį turto. Turto klausimai nuolat tapdavo ginčų ir teismo procesų priežastimi, ne išimtis buvo ir šis atvejis. Tačiau Pjeras Guerė buvo pirmasis, kuris suprato klastą, bei pradėjo tai skelbti tarp šeimos narių ir kaimo gyventojų.
Kaimas susiskaldė į dvi dalis: vieni laikė Martyną puikiu vyru ir pirkliu, o kiti – apsimetėliu, teršiančiu Guerė šeimos garbę. Guerė šeima taip pat palaikė skirtingas puses: Martyno seserys bei Bertrandė palaikė apsimetėlį. Apsimetėlio Martyno situaciją pablogino 1559 m. į kaimą atvykusio kareivio liudijimas. Jis teigė, jog tikrasis Martynas Guerė kovojo Flandrijoje ir mūšio metu neteko kojos. 1560 m. Rieux prasidėjo teismo procesas dėl Martyno Guerės tapatybės ir garbės.
Naujasis Martynas buvo uždarytas į kalėjimą, jį rėmė Bertrandė ir seserys, o jį kaltino dėdė Pjeras. Teismo metu buvo apklausti Arigato gyventojai. Apie 40 žmonių patvirtino, jog tai tikrasis Martynas Guerė, kita vertus, buvo nemažai giminių, kurie tai neigė, bei buvo virš 60 gyventojų, kurie nepalaikė nei vienos pusės. Teismo metu buvo gauta informacijos apie tikrąją naujojo Martyno tapatybę, tačiau tai nebuvo rimtai apsvarstyta. Tais pačiais metais teismo procesas persikėlė į Tulūzą, kur teisėjai pasikliovė Martyno seserų liudijimais ir nenorėdami teršti Martyno Guerės ir jo šeimos reputacijos laikėsi Romenų principo „geriau yra nebausti kalto asmens nei kad nubausti nekaltą“.
Tačiau netikėtai teismo procese atsirado dar vienas žmogus – tikrasis Martynas Guerė. Sunku pasakyti, kodėl Martynas Guerė nusprendė grįžti į Arigatą būtent tuo laiku – galbūt jis išgirdo gandus apie apsimetėlį ir teismo procesą, tiesiog nusprendė sugrįžti namo arba tai galėjo būti neįtikėtinas sutapimas. Kad ir kaip bebūtų, teismo procesas pasisuko kita linkme – Martyno seserys ir Bertrandė greitai suvokė, kad tai yra tikrasis Martynas, o Arnaudas du Tilh buvo paskelbtas apsimetėliu ir jam grėsė sunki bausmė. Bertrandės padėtis vėlgi buvo nepavydėtina – suvokusi, kad susilaukė su apsimetėliu vyru dukters, ji buvo neištikima savo vyrui. Bertrandė puolė iškart atsiprašinėti savo vyro, tačiau tikrasis Martynas labai šaltai reagavo į Bertrandės sielvartą ir kaltino ją, nors, kita vertus, jis pats paliko savo žmoną ir sūnų likimo valiai prieš daugiau nei dešimt metų.
Prancūzijoje buvo nemažai atvejų, kai žmonės pasisavindavo kitų žmonių tapatybes, ir šie atvejai buvo griežtai baudžiami – buvo skiriama netgi mirties bausmė. Arnaudas du Tilh taip pat neišvengė tokios griežtos bausmės – jis buvo pripažintas kaltu pasisavinant kito žmogaus tapatybę bei svetimavimu. Jis turėjo viešai atsiprašyti už savo nusikaltimą, o po to jo laukė mirties bausmė – pakarimas.
Kita vertus, teismo procesas svetimavimo klausimą išsprendė Bertrandei ir Arnaudo bei Bertrandės Bernardos dukters naudai. Teismas galėjo nubausti žmogų, kuris žinojo, jog svetimauja. Kadangi Bertrandė Guerė susilaukė dukters manydama, jog Arnaudas du Tilh yra jos teisėtas vyras, tai nebuvo laikomas svetimavimu. Bertrandės duktė buvo laikyta teisėtu vaiku ir vėliau turėjo pereiti Arnaudo du Tilh giminių globai. Be to, Arnaudo du Tilh nuosavybė Lombeze nebuvo konfiskuota ir atiduoda karaliui (kas buvo įprasta praktika tuo metu), o priešingai – palikta kaip turtas jo dukrai.
Apsimetėlio Martyno gyvenimas baigėsi gana dramatiškai ir pompastiškai: atskleidęs savo tikrąją tapatybę bei atsiprašęs dėl savo nusikaltimų, jis buvo pakartas Arigato kaime priešais Martyno Guerės namus 1560 m.
