Mums susitikus Ingos kavinėje ir prisėdus pokalbiui ji pasakoja, kad su šeima Trakuose gyvena jau dešimtmetį, nors pati yra tikrų tikriausia vilnietė, ir iškart prisipažįsta, kad maitinimo versle yra jau visą gyvenimą bei juokauja daugiau nieko ir nemokanti.
Ji atvirai pasakoja, kad savo karjerą maitinimo srityje pradėjo nuo indų plovėjos pozicijos.
„Labai norėjau dirbti padavėja ir supratau, kad be patirties neateisiu, todėl išėjau plauti indų su tuo tikslu, kad per kažkiek laiko mane pastebės. Taip išėjo, kad aš visą savo gyvenimą dirbau viešajame maitinime ir beveik prieš šešerius metus įkūrėme įmonę „Maisto manija“, kuri dirbo ir iki šiol tebedirba su išvažiuojamaisiais renginiais“, – sako ji
Kaip vardija, įmonė užsiima maitinimu įvairiuose renginiuose, tiek įmonės vakarėliuose, tiek gimtadieniuose ar vestuvėse, o vienu metu yra maitinusi ir 2,1 tūkst. asmenų.
Visgi nuosava kavinė – sena Ingos svajonė, kuri pagaliau, kaip džiaugiasi, buvo įgyvendinta.
„Būdavo, daug kas manęs klausia, ar niekada negalvojau savo kavinės atidaryti, o kadangi pakankamai ilgą laiko tarpą dirbau vadovaujamą darbą aš supratau, ką reiškia turėti savo verslą, ypatingai kavinę.
Iš išorės šis verslas atrodo labai gražus, bet iš tikrųjų yra labai sudėtingas ir reikalaujantis labai daug darbo, jėgų ir pastangų, nes jeigu tu pats dirbti, pats būsi, tada taip, bet jei jį paleisi arba plėsi iki tinklo, nieko nebus“, – kalba ji.
Šiandien ši kavinė veikia jau antrą sezoną, o duris atvėrė vos praėjusių metų vasaros pradžioje.
„Ir neturime kibinų čia“, – netrukus prisipažįsta Inga. Ji tikina jau iš pat pradžių nutarusi, kad jų jos kavinėje nebus.
„Jų yra visur aplinkui, tai mane čia daug kas linčiavo dėl tokio sprendimo. Žmonės ateina, paklausia ar turime kibinų, pasakome, kad ne, ir išeina. Ir tau taip skauda, kai tai yra nauja vieta, o išeina vieni, antri, treti klientai. Bet viskas gerai, nes žmonės pažindinasi su nauja vieta, o kai reikės, jie grįš. Matyt, taip viskas ir vyksta“, – svarsto ji.
Verslininkė teigia, kad iki šiol Trakuose nelabai buvę verslo, kuris būtų orientuotas ne į turistus, o į vietinius gyventojus, todėl jos idėja būtent ir buvusi tokia.
„Ir mes tą žmogų čia jau prisijaukinome. Ateina žmonės pasėdėti, pavakaroti. Žinoma, užsuka ir turistai, bet jie, kaip minėjau, ieško kibinų“, – juokiasi ji.
Tiesa, užmetus akį į siūlomą meniu, galima pastebėti, kad jis nėra itin platus, tačiau Inga sako mieliau užtikrinsianti kokybišką patiekalą iš mažesnio pasirinkimo, nei didesnį – iš pusgaminių.
„Tai – įdomesni patiekalai. Aišku, gal tai profesinė liga labiau.
Kai pamatau platų meniu, pradedu galvoti, kiek ten turi būti pusgaminių, kiek jie laiko stovi ir koks čia turi būti žmonių praeinamumas, kad maistas būtų šviežias“, – sako ji.
