Rugpjūčio 15-16 dienomis vyksiančiame literatūros ir menų festivalyje visai šeimai „Nuotykiai tęsiasi“ bus galima aplankyti Sigitos darbų parodą, kurioje užfiksuotos nykstančios gyvūnų rūšys. Be to, Sigita virtualiai pasidalins savo pasakojimais tiesiai iš Afrikos savanos.
– Papasakokite, kaip jūsų veikla susijusi su gyvūnais, retomis gyvūnų rūšimis?
– Tiesiogiai mano veikla nėra susijusi su gyvūnais ar retomis jų rūšimis, nors su gamtos apsauga susijusių aspektų mano veikloje yra. Štai, pavyzdžiui, kai įgyvendiname kokį nors projektą Kenijoje, Ugandoje ar kitoje Rytų Afrikos regiono valstybėje, visada turime rimtai įvertinti ir šio projekto poveikį gamtai. Suskaičiuojame ir įvertiname kiekvieną vandens buteliuką, kelionių poreikį, medžiagas, kurias ketiname naudoti ir panašiai. Žmogaus siekis pažaboti gamtą ar jos išteklius beveik neišvengiamai reiškia vienokio ar kitokio pobūdžio konfliktą. O Afrikoje šie konfliktai nepaprastai ryškūs. Štai, pavyzdžiui, pabėgėliai su vietiniais gyventojais dažniausiai susiremia dėl kurui iškirstų medžių, Etiopija nemenkai susikirto su Egiptu dėl statomos Nilo užtvankos, o Kenijos žemdirbiai skaudžiai nerimauja dėl skėrių antplūdžio, kurio nepavyko išvengti dėl Jemene vykstančio karo. Ir tai tik keletas plika akimi matomų pavyzdžių. O kiek dar yra kiekvieną dieną vykstančių ir spaudos neaprašytų sunkumų. Iš esmės Šiaurinio Baltojo Raganosio istorija yra labai panaši į žmogaus. Juk jis tikras pabėgėlis, bėgęs nuo karinių veiksmų, konfliktų, pavojų, ieškodamas bent kokios užuovėjos. Džiaugiuosi, kad festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ rengėjai ir knygos apie baltąjį raganosį kūrėjai išdrįso papasakoti jo ir kitų nykstančių rūšių istoriją vaikams.
– Būtent jums pavyko nufotografuoti paskutinius du baltuosius raganosius. Kodėl jie ėmė ir išnyko? Kaip žmogus prisidėjo prie jų išnykimo?
– Išties nufotografuoti dvi paskutiniąsias šiaurines raganoses Najin ir Fatu nėra sudėtinga. Tam jums prireiks tik kaip nors atkeliauti iki Kenijos, tada šiek tiek išsukti iš turistų pramintų takų ir nukeliauti iki Ol Pajeta rezervato. Būtent šiame rezervate gyvena Najin ir Fatu – paskutinės Šiaurinės baltosios raganosės. Sumokėjus papildomą mokestį, į jūsų automobilį įsės parko darbuotojas ir nuo to momento jūsų fotoaparatas jums nebepriklausys, nes jums nuolatos bus baksnojama į nugarą ir primenama, kad štai dar iš šio kampo nenufotografavote to raganosio. Galiausiai, kai jau būsite visai nuvargęs nuo šios fotosesijos, parko darbuotojas jums pridės nemokamą pusvalandį, kad tik pridarytumėte dar daugiau nuotraukų. Taip jie elgiasi dėl to, kad nors mokslinis eksperimentas, kuriuo siekiama išsaugoti šią raganosių rūšį ir yra gerokai pasistūmėjęs į priekį, visgi yra galimybė, kad jis nepavyks. Todėl siekiama išsaugoti kiek įmanoma daugiau vaizdinės medžiagos ateities kartoms.
Šiauriniai baltieji raganosiai išnyko dėl brakonieriavimo ir civilinių karų vykusių ir tebevykstančių jų teritorijoje, o būtent Ugandoje, Čade, Sudane, Centrinėje Afrikos Respublikoje ir Konge.
– Baltųjų raganosių ragai labai brangūs, kodėl?
– Tai labai geras klausimas, į kurį geriausiai atsakyti gali tik tie žmonės, kurie tuos raganosių ragus perka. Raganosių ragai yra naudojami tradicinėje kinų medicinoje kaip vaistai ir kaip galios simbolis. Tai šiek tiek keista, nes raganosio ragas iš esmės yra sudarytas iš keratino, kurio yra mūsų naguose ir plaukuose. Taigi, sekant tradicinės kinų medicinos ir brakonierių logika, iš esmės jums turėtų pavykti išsigydyti gripą ar vėžį, graužiant savo nagus, ar suvalgius kuokštą plaukų.
– Kokioms dar gyvūnų rūšims gresia baltųjų raganosių likimas?
– Su panašiomis problemomis, kaip ir Baltieji Šiauriniai Raganosiai iš esmės susiduria visos gyvūnų rūšys. Bet galbūt šiame kontekste norėčiau išskirti kalnų gorilas, gyvenančias Kongo dubumoje. Jos taip pat kenčia nuo nesibaigiančių karinių konfliktų, žmogaus sieko išnaudoti ištekliais turtingą teritoriją ir brakonieriavimo. Tiesa, nepaprastų gamtosaugininkų pastangų dėka, Kalnų gorilų populiaciją pavyko šiek tiek atkurti. Kitas eilėje būtų Afrikinis Skujuotis. Šio gyvūno žvynai vertinami taip pat kaip ir raganosių ragai, todėl jie labai patrauklūs brakonieriams.
– Festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“ bus pristatyta jūsų paroda, kur fotografavote nykstančius gyvūnus. Kaip sekėsi juos fotografuoti? Kaip viskas vyko? Kiek laiko užtrunka tokios fotosesijos, ar tenka ilgai laukti, slėptis, maskuotis. Gal buvo kokių nuotykių, susijusių būtent su nuotraukomis?
– Iš tiesų, net pačiai keista, kad bus pristatyta mano fotografijų paroda. Nors be galo mėgstu fotografuoti, bet man visada atrodė, kad mano nuotraukos tinkamos gal tik asmeniniam archyvui. Jau dabar drebinu kinkomis jaudindamasi, ar vaikams patiks mano nuotraukos, ar nenuteis dėl kokio kreivo kampo ar blogo apšvietimo. Tikiuosi, jie supras ką reiškia nufotografuoti žirafą, kuri niekaip netelpa į fotoobjektyvą ir dar taikosi gerokai tau įkrėsti parako už sutrikdytus pusryčius. Dėl pačio gyvūnų fotografavimo, tai iš esmės priklauso nuo to, kokį gyvūną norite nufotografuoti. Jeigu jums reikia liūto, dramblio, gazelių ar žirafos, jums pakaks tiesiog nuvykti į nacionalinį parką ir pasiruošti fotoaparatą. Tačiau jei norite nufotografuoti nykstančias gyvūnų rūšis, teks gerokai pavargti ir sukti kuo toliau nuo turistų išmintų takų. Man asmeniškai teko dalyvauti ekspedicijoje, kurioje fotografavome Gravy Zebrus. Šių zebrų yra išlikę tik apie 2500. Paprastai tokių ekspedicijų metu tau yra priskiriama konkreti zebrų paplitimo vieta, į kurią tau leidžiama atvykti tik išklausius specialius kursus apie pačius zebrus, kaip juos fotografuoti, kad nuotraukos būtų tinkamos mokslininkams, tau išduodamas specialus fotoaparatas, esi apmokamas, kaip evakuotis ir kaip suteikti medicininę pagalbą, patikrinama tavo sveikata ir esi paleidžiamas su dviem ginkluotais reindžeriais į vietas, kur nelaimei nutikus vargu ar ir tavo kaulelius kas besurinktų. Tada geras tris dienas nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro trankaisi po savaną, ieškodamas zebrų. Praduri kelias automobilio padangas. Tada meti tą automobilį ir leidiesi per savaną pėsčiomis, braižydamasis į akacijų krūmus ir melsdamasis, kad nesutiktum liūto ar neužmintum gyvatės. Šiaip taip aptinki tuos zebrus. O jie stovi nusisukę ir nors tu ką. Ką daryt? Juk mokslininkams blogas kampas. Bandai kaip paukštis čiulbėt, kaip gyvatė šnypšt. Nieko. Tada pasiduodi, lendi į tas akacijas ir lauki nė nekrustelėdamas, kol ponai zebrai teikiasi atsisukti mokslininkams tinkamu kampu, o tada jau tik spėk reguliuoti objektyvą ir spausti fotoaparato mygtuką. Viskas būtų gerai, jei tik tas akacijų krūmas nesibadytų taip stipriai. Vienas „ai“ ar „oi“ ir zebrų – kaip nebūta. Kitas kiek sudėtingas retų gyvūnų fotografavimo aspektas yra tas, kad nors ir viską suplanuoji atrodo iki paskutinio taškelio, tai tikrai negarantuoja, kad pavyks aptikti tą gyvūną, ar tavo kadras bus geras. Štai aš jau kokius gerus metus vis bandau nufotografuoti Afrikinį Skujuotį. Tai nepaprastai baikštus gyvūnas, aktyvus tik naktį, kuris labai gerai moka slėptis nuo mano fotoobjektyvo.
– Kokia pačių vietinių gyventojų nuomonė apie nykstančius gyvūnus, ar jiems tai svarbu?
– Tai dar vienas labai sudėtingas klausimas. Iš esmės, iš Kenijos gyvūnų apsaugos verta pasimokyti. Bet vis dėl to reikia pažymėti, kad žmogaus ir laukinių gyvūnų konfliktai vis dar dažni. Ypatingai tais atvejais, kai laukiniai gyvūnai sunaikina pasėlius ar išpjauna gyvulius. Be to, dėl COVID-19 pandemijos padaugėjo ir brakonieriavimo atvejų.
– Koks ten požiūris apskritai į aplinkosaugą? Rūšiavimą? Šiukšles ir pan.?
– Kenija įgyvendina tikrai progresyvią politiką, kiek tai susiję su gyvūnų apsauga ir ekologija. Pavyzdžiui, jeigu jums Kenijoje prireiktų plastikinio maišelio, tektų gerokai pavargti jo ieškant. Ir tai labai rimtas dalykas. Kenijoje galite susilaukti nemenkos baudos, jei bandysite, kad ir netyčia, į šalį įsivežti nors vieną plastikinį maišelį. Tiesą sakant mano akis šiuo metu taip atpratus nuo plastiko pakuočių, kad kai grįžtu namo į Vilnių ir nueinu į parduotuvę, jaučiuosi tarsi kokiame Barbės namelyje nuo plastiko gausos. Nepaisant to, Kenija gerokai atsilieka, įgyvendindama rūšiavimo politiką ir praktiką. Aišku, rūšiuoti galima ir yra tam skirti konteineriai, bet kur tos jūsų išrūšiuotos šiukšlės nukeliaus – lieka atviras klausimas.
– Festivalyje bus pristatyta ne tik jūsų paroda, bet ir knyga vaikams apie baltuosius raganosius. Kaip manote, kiek literatūra gali prisidėti prie aplinkosaugos?
– Mano nuomone vaikų literatūros indelis nepaprastai svarbus įrankis, padėsiantis mums kalbėtis su vaikais apie aplinkosaugą. Aš štai galiu jums pažerti skaičių, kiek kainuoja raganosio ragas, kiek jis sveria, kaip greitai bėga, bet jums gali pro vieną ausį įeiti, o per kitą išeiti. O štai gera knyga atrakins vaiko širdelę, užsuks ten kokį lyg ir variklį, o po to jau tik spėk sekti to vaiko pasiekimus, kad ir aplinkosaugos srityje. Mačiau, kaip nuoširdžiai prie šios knygos dirbo „Tikra knyga“ komanda. O iš nuoširdumo juk ir gimsta pačios geriausios knygos.
– Kaip apie tai kalbėtis su vaikais?
– Aš laikausi nuomonės, kad kalbant su vaikais visada reikia jiems sakyti tiesą ir kalbėti apie tokį pasaulį, koks jis yra. Net kai jums pačiam ta tiesa baisi. Tiesiog, apsikabinkite ir pasakykite tiesą.
