– Daugelis girdime, kad tam, kad susirgtume, reikalingas virusas ar bakterija. Bet ar tai reiškia, kad aplinka, oras neturi jokio poveikio?
– Šią vasarą, kaip niekada anksčiau, girdžiu, kad rudenį tiek nesirgo, kiek atšilus orams. Bet iš tiesų tam, kad žmogus susirgtų, turi būti ligos sukelėjas, jei kalbame apie infekcinę ligą. Oras ir aplinka tik sukrečia organizmą, išveda iš komforto zonos. O, kaip mes žinome, nuo streso būna visos ligos, tik kad stresas tokiu atveju būna ne nervinis, o fiziologinis. Vaikai dažniau serga, nes jie dar nėra užsigrūdinę, jų organizmas nėra prisitaikęs prie staigių temperatūros pokyčių, imuninė sistema nėra susirepetavusi greitai reaguoti. Tokiu atveju, šiek tiek pavėluoti veiksmai ir sudirgina organizmą. Čia pat tūnantys virusai greitai pradeda daugintis.
– Ką turite omeny, čia pat tūnantys virusai? Kur jie tūno?
– Jau nekalbant apie aplinką, mes visi nešiojame virusus. Bučiuodami, liesdami vaikelį, perduodame savo mikrobiotą. Mikrobiota yra ne tik bakterijos, bet ir virusai, nes jau kalbama, kad yra ne tik bakterijų biota, bet ir virusų biota. Kaip ir su koronavirusu: kai kurie neserga, bet išskiria jį. Vienam vienas virusas nesukelia jokios grėsmės, o kitam gali sukelti sunkią ligą. Ypač vaikui, jei jo organizmas neatpažįsta viruso arba jo imuninės sistemos darbas nukreiptas kur nors kitur. Tokiu atveju ir suserga.
– Kaip aplinka gali sukrėsti organizmą?
– Visada sakau, kad nėra peršalimo ligų. Sėdėkime steriliame šaldytuve, mes sušalsime, bet nesusirgsime. Bet staiga pakitus aplinkos temperatūrai, imuninės ląstelės išmetamos į kraują, kaip atsakas į grėsmę iš aplinkos, t.y. organizmas tarsi patiria šoką. Sukrečiama imuninė sistema, sukelėjai pajunta silpnąją vietą ir pradeda daugintis. Vasarą temperatūrų pokyčiai pasitaiko dažnai. Vaikai būna suprakaitavę, sėdi mašinoje, sukaista ir staiga išlipa į lauką. Papūtė šaltas vėjas, ir to gali užtekti. Jei vaikas karštą vasaros dieną nusipurto, šiurpas perbėga per nugarą, vadinasi, jo imuninė sistema patyrė šoką. Tas pats būna su ledais. Juos, sakyčiau, reikia valgyti žiemą, nes tada temperatūra gerklėje ir pačių ledų ne taip skiriasi. Jei esame įkaitę, kraujagyslės atsivėrusios ir staiga jos pajunta šaltus ledus, supanikuoja. Ką joms daryti. Pajunta grėsmę, sutrinka kapiliarų veikla ir praleidžia virusus į vidų. Mano patarimas – neperrengti vaikų. Jie labai judrūs, jei jiems šalta, palakstys ir sušils.
– O kaip dėl maudynių?
– Svarbu, kad vaikai nešoktų staigiai į šaltą vandenį. Pratinti reikia po truputį. Tegu vieną dieną pabraido, o kitą – jau lenda giliau. Tie vaikai, kuriems jau 6-7 metai, dažnai būna jau užsigrūdinę. Infekcinėmis ligomis dažniausiai sergama iki 4 metų. Šešiamečiai, jei linkę dažnai sirgti anginomis, t.y. pūlingais tonzilitais, tada, taip, gali susirgti, todėl tėvai turi būti atsargesni. Bet pagal imunologiją šešių metų vaikai jau beveik yra paaugliai – daugiau matę ir patyrę nei mažyliai. Be to, jie patys pajunta, kada jiems šalta, o ir daugumą virusų jau pažįsta. Nebent yra kokia silpna vieta.
– Jei teisingai suprantu, virusai ir bakterijos sėdi mūsų organizme ir tiesiog laukia tinkamo momento, kada išlįsti ir pradėti daugintis, tiesa?
– Taip. Pavyzdžiui, per karantiną vaikai vis tiek sirgo peršalimo ligomis. Ir tėvai stebėjosi: kaip taip, juk niekur neidavome. Bet tėvai išeina. Jie įkvepia virusus ir kvėpavimo takuose juos nešioja. Paskui nusičiaudo ir jiems tuo viskas pasibaigia, o vaikas apsikrečia.
– Dar vienas dalykas, kuris supainioja tėvus, tokie apibūdinimai, kaip uždegimas, peršalimas, infekcija. Kas tai yra? Diagnozė?
– Peršalimu vadinamos tos tradicinės viršutinių kvėpavimo takų ligos, virusinės infekcijos. Bet tai yra liaudies posakis, nes dažniausiai sergame šaltuoju metų laiku. Tokios diagnozės kaip peršalimas apskritai nėra. Yra ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Infekcija reiškiasi uždegimu. Nes mūsų imuninės sistemos pagrindinis ginklas, kaip kovoti su virusais, sukelti uždegimą. Yra penki jo požymiai: patinimas, paraudimas, skausmas, funkcijos sutrikimas ir karščiavimas. Uždegimas yra imuninės sistemos atsakas prieš kilusią grėsmę. Gydytojas turi tiesiog nuspręsti, ar tai yra virusinė infekcija, ar bakterinė. Tą parodo bendra vaiko apžiūra ir kraujo tyrimas.
– O kas yra lokalizuota bakterinė infekcija? Ar tai jau reiškia, kad gydymui reikalingi antibiotikai?
– Nebūtinai. Tarkime, pūlinga sloga. Jei žmogus nekarščiuoja, gerai jaučiasi, tik bėga pūliai, tai yra lokalizuota bakterinė infekcija. Arba pūlinys ant rankos, spuogas ant nosies. Jei pūliai valosi saugiai, gali nereikėti antibiotikų, bet jei yra komplikacijų rizika, tuomet gali prireikti antibiotikų. Iš tiesų gydytojai dažnai sako, jūsų vaikui virusinė infekcija, o tėvai sako: „O mes manėme, kad peršalimas“. Kita klaida, kai sakoma, kad kraujas nieko neparodė. Dažniausiai tokiu atveju, gydytojai turi omeny, kad neparodė bakterinės infekcijos. Beje, dar nereikia pamiršti ir oro taršos. Dabar labai daug eina kosėjančių arba sloguojančių vaikų. Tėvai ieško infekcijų, bet jau įpratau paklausti, ar šalia nevyksta remontas ar statybos. Sako, vyksta renovacija ar pan. Tai irgi turi labai didelę įtaką sergamumui.
– O kaip dėl vasaros lietaus, ar jis gali sukelti šoką organizmui?
– Priklauso apie kokį lietų kalbame. Jei vasaros dieną buvo viskas įkaitę ir staiga įvyksta didelis atšalimas, tada – taip. Bet jei vaikas yra normaliai užsigrūdinęs, tuomet neturėtų būti bėdų.
– O ką reiškia normaliai užsigrūdinęs? Ar tai, kad vaikas neauga šiltnamio sąlygomis, ar specialiai grūdintas?
– Dažnai sakau, kad pirma reikia tėvams užsigrūdinti savo smegenis, nes vis bijoma, kad vaikas susirgs. Dažniausiai vaikai natūraliai jaučia, ką jie nori daryti ir kaip jiems tą daryti. Bet mes iš pradžių slopiname visa tai, sakydami: nedaryk, nesimaudyk, nelipk, nevalgyk ledo. O paskui, praeina kažkiek laiko, tada liepiame visa tai daryti. Jei vaikas natūraliai darys viską, kaip jam kūnas liepia, nereikės grūdinimo programų. Visur turi būti suvokimas, kad nereikia nelaikyti vaiko šiltnamio sąlygomis.
