Idėja kilo Vokietijoje
Kai į Trakuose įsikūrusį „Soltra“ medelyną atvykstame susitikti su Vytautu, pasitaikiusi itin karšta diena. Mums tik įėjus matyti alėjoje liepas genintys darbuotojai, o kiek tolėliau ir įvairiausiais žiedais bei jų spalvomis mirgantys augalai.
Mus pasitikęs verslininkas juokauja, kad mūsų atvykimo proga apkarpo liepas ir vedasi prisėsti į visai netoliese esančią pavėsinę.
Jis sako, kad su šeima jau ne vieną dešimtį metų užsiima mažmenine ir didmenine prekyba dekoratyviniais augalais, želdinimo sprendimais bei konsultacijomis, taip pat turi savo medelyną, yra įkūręs ir parką, kurį vėliau pažada mums aprodyti.
„Parkas yra 1,5 ha, o medelynas – 2,5 ha. Čia uždirbam, o čia pradirbam“, – puikiai nusiteikęs sako jis ir ranka rodo tai į prekybai skirtą teritoriją, kurioje vaikštinėja klientai, tai į įvairiausiais augalais apsodintą parką.
Vyras aiškina pagal profesiją esantis fizikas, taip pat nemažai metų dirbęs mokyklos direktoriaus pavaduotoju, mokymo kombinato direktoriumi, tačiau niekas taip nekritęs į širdį, kaip augalai. Jis aiškina, kad dar prieš įkuriant šį medelyną, jis prie savo namų Trakuose turėjęs ir didžiulį šiltnamį, ten auginęs įvairiausius augalus, o vėliau užsiėmęs jų prekyba.
„Galima sakyti, kad bendrai viskas prasidėjo 1989 m. lapkričio 1 d., kai su visa šeima buvome Vokietijoje, Augsburge ir ten pamačiau medelyną. Jį pamatęs aš pasakiau, kad tokį padarysiu Lietuvoje“, – prisėdęs pasakoja Vytautas, tačiau priduria, kad pradžia nebuvusi labai paprasta ir lengva.
„Kai nuvykau į Olandiją ieškoti partnerių, man ten pasakė, kad aš jau per senas pradėti užsiimti tokiu verslu. Tada man buvo 42 ar 43 metai ir niekas su mumis kalbėti nenorėjo, manė, kad mes rusai. Tada, pamenu, išsiunčiau ir apie 100 laiškų į Vokietiją, Olandiją, o iš 100 atsakė tik vienas medelynas iš Hamburgo, kuris parašė, kad neturi intereso plėstis į šį regioną. Visgi įdomiausia buvo tai, kad su jais mes paskui apsodinome Gedimino prospektą.
Bet su mūsų vokiečių partneriu vėliau atradome kontaktus Vokietijoje, Olandijoje ir taip viskas prasidėjo“, – su šypsena apie pačią pradžią pasakoja verslininkas ir priduria, kad tokie apželdinimo ir prekybos augalais verslai dažniausiai ir gimsta iš hobio, nors užsienyje populiariau tokį verslą vystyti ir plėsti perduodant iš kartos į kartą.
„Lietuvoje, aš skaitau, kad mano šeima yra pradininkai to“, – didžiuodamasis sako Vytautas ir atsimena, kad pirmąsias savo liepas su partneriais jis pasodinęs Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne.
„Jos ir dabar auga. Visų tų, kurie sodina augalus, didžiausias malonumas yra kai po daug metų pamato, kad jo pasodinti medžiai auga“, – sako jis ir šypsosi.
Kaip pasakoja, taip verslas pamažu iš šiltnamio prie namo ir išaugęs į nuosavą medelyną. Vyras pirkęs žemę, kurioje dabar yra medelynas, vežęsis čia augalus, jais prekiavęs.
Tiesa, jis atviras – seniau augalų prekybai buvę auksiniai laikai. Kaip teigia, jie jų nė nespėdavę iškrauti, kaip jau viskas būdavo parduota.
„Ar žinote tują „Smaragd“? Aš ją pirmą į Lietuvą 1989 m. atvežiau. Lietuvoje yra daug augalų, kuriuos aš į Lietuvą tais laikais kontrabanda atvežiau pirmasis“, – pats bepasakodamas juokiasi Vytautas.
„Tais laikais iš užsienio visi veždavo skalbimo mašinas, televizorius, o aš į dėžes kraudavau augalus. Kartą muitininkai atidaro, o ten priguldyta augaliukų.
Sako: „O, čia jau įdomiau, bet tikriausiai kažkas bus paslėpta.“ Niekas tais laikais manęs nesuprato“, – atsimena jis.
Įkūrė ir savo parką
Paprašytas pasigirti, Vytautas nesunkiai išvardija ir visus savo įgyvendintus projektus.
„Tai – vidinis Prezidentūros kiemas, Adamkų kiemas, Brazauskų, visų prezidentų, išskyrus prezidentienę, visi Lietuvos „Akropoliai“, „Mega“ Kaune, Gedimino pr., Basanavičiaus gatvė Palangoje.
Turėjau svajonę ir Laisvės alėją apželdinti, bet nepavyko. Taip pat prie Seimo yra augalų, visi bankai apželdinti, „Luminor“ banko kiemelis su mažytėmis pušimis, „Danske“ kiemas, šiemet „SEB“ sodinom. O šiaip, tikriausiai yra dar miestelių per visą Lietuvą, kur nėra mano augalų“, – svarsto jis.
Medelyną vyras sako turintis jau apie 20 metų, o prieš maždaug aštuonis dar sugalvojęs, kad prie jo jam reikia ir parko.
„Man olandai sakė, kad parko nesukursiu, kol neįsivaizduosiu, kaip jis atrodys. Būdavo, sėdžiu, sėdžiu čia, ir nematau, o paskui po truputį sugalvojau.
Man svarbu, kad klientas atėjęs matytų, kaip nusipirktas mažas augaliukas atrodys po kažkiek metų“, – sako jis.
Tiesa, vyro įkurtame parke gali lankytis visi norintieji. Jis svečiams yra nemokamas. Pasiteiravus, kiek čia prisodinta augalų, Vytautas akį užmeta į atsineštus popierius ir sako šiam klausimui pasiruošęs: „180 medžių ir dar 220 krūmų ir kitų vienetinių augalų“.
„Manęs visada, kada klausia, aš žmonėms sakau, kad antrą kartą už jokius pinigus nedaryčiau.
Pirmas dalykas, mes visa šeima vienu metu niekur negalime išvažiuoti, nes būtinai kažkas nutinka. Ar siurblys koks sustojo, ar šiltnamis neužsidaro“, – sako jis.
Neranda norinčių dirbti
Šiandien tiek medelynui, tiek parkui prižiūrėti be šeimos narių čia darbuojasi dar apie 12-15 darbuotojų, tačiau Vytautas sako, rasti norinčių dirbti – labai sudėtinga.
„Pinigai dabar nebėra rodiklis. Jei galima gyventi ir gauti pinigus nedirbant, tai kam tada dirbti? Čia kalbu apie išmokas. Pas mane su kastuvais dirbantys žmonės gauna 1,2 tūkst. popieriuje, maždaug apie 700 Eur į rankas, ar tai yra mažai?
Anksčiau pas mus ateidavo moterys, kurios ravėdavo, užsidirbdavo, bet šiandien tokių nebėra“, – atvirai kalba jis.
Verslininkas mus vedasi pasivaikščioti po parką. Čia, ir tvenkinys, ir nedidelis krioklys, ir galybė augalų. Vytautas sako pats sprendęs kur kas bus pasodinta.
Kol einame per parką, verslininkas kone apie kiekvieną medį gali papasakoti po istoriją.
„Šis sodelis – olandiško tipo. Čia nėra tvarkos, daug augalų iš miško.
O čia, angliško tipo. Čia jau tvarka.
Čia iš Londono karališko sodo augalas, jis žydės iki pat šalnų. O čia – tulpmedis, jis žydės tulpių žiedais“, – vardija jis.
Paklausus, koks pats Vytauto širdžiai brangiausias sode esantis augalas, jis atsakymo ilgai neieško – vynvytis penkialapis.
Jis pasakoja, kad prieš daugelį metų šio augalo šakelę iš jo namų Trakuose pasiėmęs vienas lenkas, o dabar šis augalas ten pardavinėjamas pavadinimu „Troki“.
