Stresas yra vidinė žmogaus reakcija į įvykius ir aplinkybes, susijusiais su pakitimais gyvenime. Streso priežastys gali būti egzaminai, didelis darbo ar buities darbų krūvis, darbo netekimas, patekimas į avariją, nelaimingi atsitikimai, traumos, ligos, nusivylimas artimaisiais ir daug kitų neigiamai žmogų veikiančių dalykų. Stresas tai ir stipri emocija ir po jos kylantis organizmo fiziologinis atsakas. Stresas turi savybę kauptis. Jei stresas nuolat kartojasi pasiekiama riba iškyla pavojus žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai. Tai yra prasideda deadaptacija arba išsekimas. Žmogui sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra, energijos gamyba, kinta gliukozės kiekis kraujyje, kraujospūdis. Stresas paaštrina autoimunines, raumenų ir sąnarių ligas, širdies ir kraujagyslių ligas, virškinamojo trakto susirgimus.
Restruktūrizacijų, bankrotų, reformų, rotacijų fone stresinės situacijos auga nelaistomos. Ir tai yra natūralu – žmogus renkasi darbą pagal gebėjimus ir polinkius, o pokytis reikalauja greitos adaptacijos ir įtampų. Situacija, kai spėliojama, ar sugebėsiu, ar teisingas mano pasirinkimas, paprastai, būdinga darbinės karjeros pradžioje, bet ji kartojasi ir kartojasi. Antai, keičiantis kolegijų tinklui tokie klausimai iškilo net penkiolika, dvidešimt metų išdirbusiems žmonėms.
Daugelio reformų tikrieji tikslai buvo su mažesniu skaičiumi žmonių teikti daugiau paslaugų, pareikalauti iš personalo daugiau gebėjimų, skatinti novatorišką darbą, kelti kvalifikaciją ir užmirštama, kad už kokybišką darbą turi būti atitinkamas atlygis. Kai darbo sąlygose numatytas kažkurios darbo santykių šalies poreikių ir interesų ignoravimas, reikia pasitelkti baimę ir diegti kontroliuojančias grandis ar suteikti favorito statusą tiems, kurie sugeba ir mėgsta manipuliuoti žmonėmis. Darbo vieta nuolat slysta iš po kojų. Bet ar tai kelias geresniam dirbančiojo motyvavimui. Reformos nebuvo palankios žmogui. Kodėl? Reformos labai dažnai buvo kopijuojamos, stebint kitus kraštus, visai nesidomint, kiek reikalauja buities darbai laiko ir pastangų ten kažkur ir čia pas mus. Jų programų gijose dažnai nuvinguriuodavo paslėptų vadybos tikslų, didinančių paklusnumą, sukeliant baimes siekis.
Didelių visuomeninių pokyčių metu žmonės telkiami aukotis, nuveikti daugiau negu ramiu metu, nuotaikų ir entuziazmo pakilimo laiku didesnis darbo krūvis, naujovių integravimas suteikia didesnes galimybes realizuoti save. Bet, kai ekstremali situacija ilgai nesikeičia, virsta lyg ir normalia kasdiene, žmogus negali būti ramus dėl ateities, ima jausti sveikatos sutrikimus tenka susidurti su humanistinės darbo organizacijos vadybos, psichologijos ignoravimo pasekmėmis.
H. Maslou pastebi, kad žmogus ,kai jam būtina kažką nuspręsti renkasi pasirinkimo galimybę. Viena iš jų žengti žingsnį pirmyn ir realizuoti save, arba žengti žingsnį atgal į saugumo zoną. Logiška manyti, kad tada, kai realybė nešykšti stresų – jis linkęs rinktis antrąją išeitį ir dėl to daugelis elementarių dalykų neatliekami, sprendimai delsiami. Aišku, kad ten, kur baime ir nestabilumu paremta vadyba, drąsaus pasakymo apie nuogą karalių sunku tikėtis. Tačiau, norint sumažinti įtampą ir grėsmes, galima, nieko iš esmės nekeisti, tik sukurti saugesnę aplinką sau. O čia prasideda pažinčių, pataikavimo, atsikratymo galimais konkurentais, priešo paieškos vadyba. Sprendimams realizuoti reikalingi įrankiai: pertekliniai kvalifikacijos reikalavimai, mokymai, skirstomi principu – tam suteikiama galimybė, o tam ne, žinių ir gebėjimų patikros, ignoruojant įrašus mokslo baigimo dokumente, kolektyvines darbo sutartis ar net darbo įstatymus. Kai kolektyve atsiranda savų ir „įtartinų“, neliečiamųjų, suvokiamų, kaip privilegijuotos, ar pastumdėlių grupės nariai – darbiniai santykiai išsiderina, mikroklimatas blogėja – darbo efektyvumas taip pat. Draugiška aplinka, parama, palaikymas socialinėje grupėje mažina streso pasekmes. O jei solidarumas apgenėtas baimės vadybos metodais, kas tada? Nepasitenkinimas darbu, paieška saugesnės aplinkos, kur daugiau ramybės ir mažiau konfliktų arba teismų maratonas, motyvacijos ir lojalumo praradimas. Streso arimuose gerą derlių sunokina nuostatos: žmogus, auginantis vaikus, vyresnio amžiaus žmogus – blogis darbe. Tai paskatina jaunus žmones delsti spręsti asmenines problemas, o vyresniems žmonėms itin žalojama sveikata. Ateičiai kaupiama bėda – žmonės patekę po socialiai nesaugios aplinkos kūrimo girnomis. Keli dešimtmečiai blaškymasis, tvirtos žemės po kojomis nejaučiant, sukaupta patirtis, žinios, kurių neįmanoma oriai panaudoti, naujų įgūdžių mokymasis, keičiant darbus, dažna naujoko darbe situacija. Itin tragiška padėtis gali tapti tų, kuriems ydingi kolektyvai, karjeros pradžioje nesuteikią galimybių adaptuotis darbe, sugadina reputaciją, atima galimybę kelti kvalifikaciją ir konkurencingumą darbo rinkoje, siekti karjeros vienoje veiklos srityje. Vieną dieną ateis pensijinis amžius ir žinia, kad profesinis darbas su pertrūkiais, dirbant atsitiktinius darbus, neužtikrina orios senatvės. O žmonių, turinčių atkurtos tarpukariu turėtos nuosavybės todėl galinčių pagerinti savo gyvenimą nebebus.
Daug svarstoma ar senėjanti visuomenė galės išlaikyti nebedarbingus savo narius. Bet negalvojama, kad gyvenimo būdas, efemeriškas verslas, ekonomikos svyravimai, maži atlyginimai nėra tos sąlygos, kurios leistų užsidirbti pensiją ir santaupų juodai dienai. Jei nebus keičiama nuostata, kad vyresnis žmogus begėdis, jei gali ir nori dirbti ilgiau , tai reikia jam sudaryti sąlygas, kad naktį košmarai sapnuotųsi, žmogus, kol sveikas ir žvalus negalės užsidirbti papildomų lėšų senatvei.
Jei praktika ir jos metu iškilusios mokslo patikrintos hipotezės rodo, jog tam tikrose šakose žmogus, kurio amžius penkiasdešimt plius, nebesusidoros su darbu – reikia anksčiau skirti pensiją, ar suteikti galimybę persikvalifikuoti ir dirbti nesudėtingą darbą. Vieni žmonės senėja ir praranda darbingumą anksčiau, kiti vėliau. Nuostatos visus matuoja vienu matu. Kartais atrodo, kad restruktūrizacijos, atestacijos, rotacijos ir pan. turi šešėlinių tikslų – suformuoti patinkantį personalą, o kaitos metu išvengti suteikti išeinantiems tai, kas priklauso pagal numatytas socialines garantijas, netekus darbo administracijos iniciatyva.
Jei daugelį metų bibliotekose dominavo lankytojai inteligentai ir moksleiviai bei studentai, dabar pasirodė gyvenimo mėtytas ir vėtytas dirglus, savitvarda nepasižymintis marginalas. Keitėsi darbo pobūdis, daugėjo paslaugų, rotacija reikalauja įgūdžių universalumo. Žinios turi būti atnaujinamos ir tikrinamos. Tačiau bibliotekininko analitiko karjera nėra aiški. Nenumatytos kvalifikacinės kategorijos. Gyventojų mokymai, kraštotyros darbas, lankytojų poreikių, literatūros paklausos tyrinėjimai, reklamos produktų kūrimas, metodinės literatūros rengimas reikalauja eksperto darbo – tokia kvalifikacinė kategorija ir atitinkamas atlyginimas nėra numatytas. Dabar vyresniosios kartos bibliotekininkams diegiama dar viena stresinė situacija – lietuvių kalbos egzaminas. Koks bebūtų egzaminas jis kelia stresą.
Lietuvių kalbos egzaminas bibliotekose tik tam tikros socialinės grupės žmonėms (vyresniosios kartos ilgai dirbusiems darbuotojams) atrodo kažkoks dviprasmiškas. Bibliotekose yra įvairių darbo barų. Kažkas antspauduoja knygas, kažkas jas restauruoja, rišami laikraščiai. Tokiam darbui poliglotų nereikia. Ne erudito ir poligloto atlyginimą tokie darbuotojai gauna.
Interneto svetainių diskusijose nuskambėjo teiginiai, jog nėra dokumentų, kurie rodytų lietuvių kalbos mokėjimą. Mus lydi daugybė dokumentų apie kiekvieną žingsnį. Juk žmogus turi išeito mokslo pažymėjimus, diplomus. O jei jų neturi, darosi įdomu, kaip jie buvo priimti į darbą.
Bibliotekos ar jų centralizuotos sistemos turi edukacinę ir kvalifikacijos kėlimo veiklą organizuojančius mokslinės metodikos padalinius. Jie organizuoja kompiuterinio raštingumo, kalbų, naudojimosi Kembridžo ir Oksfordo universitetų duomenų bazėmis mokymus. Moko ne tik savo darbuotojus, bet ir gyventojus. Kodėl nebuvo sukviesti bibliotekų vadovai ir metodinių skyrių vadovai į pasitarimą ir jiems rekomenduota bibliotekinių mokymų formomis (seminarai, kursai, nuotoliniai kursai ir pan.) mokyti valstybinės kalbos ar atnaujinti jos žinias? Išklausę mokymus kursų lankytojai gauna pažymėjimus. Kodėl valstybinės kalbos mokėjimas nebuvo įtrauktas į kasmetinės bendrosios žinių patikros klausimynus, pareigybių aprašymus? Žmogus, prieš įsidarbindamas žinotų, kokie bus kompetencijos reikalavimai ir dirbant neiškiltų problemų.
Poreikį mokėti valstybinę kalbą tam tikru lygiu lemia ne amžius, bet darbo baras. Bibliotekininkai kuria restruktūrizuotų padalinių pavadinimus ir sukuria tokius, kad skaitytojui neaišku, ko juose ieškoti. Todėl lankytojai pastebi dvikalbystę: bibliotekų internetinėse svetainėse nurodomi vienokie struktūrinių padalinių pavadinimai, nelabai informatyvūs ir ilgi, o reklamoje bibliotekos lankytojams aiškesni, suprantamesni. Specialybės leidiniuose, planuose ir ataskaitose dar randame įvairias emocijas keliančių terminų, kaip antai „masinis vaizdinis renginys“. Gal pirmiausia reikėtų sudaryti sąlygas gilinti valstybinės kalbos mokėjimą kultūros vadybos, viešųjų ryšių ir metodikos grandims. Vėliau lankytojų aptarnavimo grandims. O priešpensijinio amžiaus, atliekančius nesudėtingas knygų tvarkymo operacijas darbuotojus pasaugoti nuo streso.
