Tačiau, kaip rodo naujas Vašingtono universiteto (UW) tyrimas, kelioms besivystančioms šalims toks vadinamasis demografinis dividendas, manoma, nebus toks palankus, kaip gali atrodyti.
„The Lancet“ žurnale publikuotas UW tyrimas pakoregavo JT modelį, kitaip sumodeliuodamas gimstamumą ir labiau susiedamas jo mažėjimą su kontraceptikų prieinamumu bei išsilavinimo plėtra. Pavyzdžiui, daugelyje Indijos dalių bendras gimstamumo rodiklis – tikimybinis rodiklis, parodantis, kiek vaikų per visą savo gyvenimo vaisingą laikotarpį pagimdytų moteris, – jau dabar nesiekia 2,1 ribos ir mažėja sparčiau nei tikėtasi.
Tyrime, kuriuo taip pat mėginama atsižvelgti į grįžtamąjį ryšį tarp išsilavinimo, mirštamumo ir migracijos, daroma išvada, jog pasaulio populiacijos trauksis greičiau ir sparčiau nei tikimasi.
Pavyzdžiui, Pietų Azijoje 2100 metais, manoma, gyvens 600 mln. žmonių mažiau nei prognozuota anksčiau, daugiausia dėl mažesnio nei tikimasi gimstamumo. Užuot nuosekliai augusi, Indijos populiacija piką pasieks 2050 metais, o tada iki amžiaus pabaigos sumažės iki 70 proc. rodiklio. Tuo pačiu metu, apie 2100 metus, Kinijos populiacija sieks maždaug pusę dabartinio jos dydžio. Kita vertus, Užsachario Afrika turėtų toliau plėstis, Nigerija į 22-ąjį amžių įžengs kaip antra didžiausia pagal gyventojų skaičių pasaulyje šalis, atsilikdama nuo Indijos ir nežymiai aplenkdama Kiniją ir Pakistaną.
Indijos bei kai kurių kitų besivystančių ekonomikų politikos formuotojams tai nėra gera žinia. Kaip nurodoma UW tyrime, mažėjanti pasaulio populiacija turi „teigiamą poveikį aplinkai, klimato kaitai ir maisto gamybai“. Bet tuo pat metu tai reiškia, kad šių šalių plėtros laikas senka – tiesą sakant, galbūt jau išseko.
Kiniją demografijos sektoriuje iš tiesų lydi sėkmė; ji pasiekė piką itin tinkamu metu. Darbinio amžiaus Kinijos gyventojai, tiek pagal bendrą skaičių, tiek kaip populiacijos dalis, pasiekė viršūnę kaip tik tuo metu, kai pasaulinė prekyba buvo didžiąja dalimi atvira. Dėl to atsivėrė daug platesnės galimybės į gamybą orientuotam augimui nei bet kada anksčiau.
Kitoms Kinijai ant kulnų lipančioms šalims – ypač Indijai bei Pakistanui – atsiveria daug uždaresnio pasaulio perspektyvos, Ir dar – kas yra dar blogiau, – jos jau dabar supranta, kad būtent šiuo metu dirbantiems žmonėms ar vaikams, besimokantiems mokyklose, teks svarbi misija: pakelti šalį į klestėjimo lygį.
Šalyse, kurių gyventojų skaičius pradės mažėti šio amžiaus penktajame dešimtmetyje, ši ir būsima darbuotojų karta tampa kertiniu akmeniu: jie privalo, kaip teko ir jų partnerei Kinijai pastaruosius du dešimtmečius, stumti savo ekonomiką pirmyn nuo žemės ūkio link pramonės.
Šiuo metu Indijos gynėjai propaguoja, esą šalies darbinio amžiaus gyventojų skaičius per mėnesį išauga milijonu ir kad toks augimas skatina ekonominį augimą. Jeigu toks demografinis kilimas išseks anksčiau nei tikėtasi, plėtra priklausys nuo individualaus darbo našumo, ne vien nuo gyventojų skaičiaus rodiklio.
Tai reiškia, kad išsilavinimas ir sveikatos priežiūros sistema, ir panaši „minkšta“ infrastruktūra nebeatrodo kaip turtingos šalies prabanga. Jeigu šios sistemos per artimiausią dešimtmetį – faktiškai, per artimiausius penkerius metus, – nebus deramai sutvarkytos, tokios valstybės kaip Indija, Indonezija ir Brazilija, gali niekada netapti turtingos.
Yra ir kitų pavojų, apie kuriuos užsimenama „The Lancet“ žurnale. Tai moterų išsilavinimo bei moterų reprodukcinių teisių plėtra, siejama su gimstamumo mažėjimu. Jeigu moterys neįgis didesnės politinės įtakos, galiausiai jos gali būti „apkaltintos“ dėl gyventojų senėjimo sukelto nacionalinės galios praradimo. Šios sunkiai įgytos teisės gali pradėti būti ribojamos. Vietovėse su ypač gaja patriarchaline visuomene, – pavyzdžiui, didžiojoje Pietų bei Vakarų Azijos dalyje, – toks pavojus dar didesnis nei kur kitur.
Net ir toms šalims, kurioms labiausiai pasisekė, teks būti atsargesnėms. Iki 2050 metų, kaip prognozuojama, Kinija taps didžiausia pasaulio ekonomika. Bet tyrimo autoriai prognozuoja, kad, mažėjant Kinijos populiacijai, imigracija teoriškai turėtų ir toliau palaikyti Amerikos darbo jėgą. Jungtinės Valstijos gali ir vėl tapti didžiausia pasaulio ekonomika 2098 metais – jeigu šalis pateisins savo idealus ir toliau įsileis pasaulio migrantus. Nėra geresnio būdo užtikrinti, kad Amerika vėl taptų didžia.
