„Kas per velnias, aš nesijaudinu, – pareiškė jis. – Neabejoju, kad jau užsikrėčiau pats. Na ir kas?“ Jo šeima išvyko į vasarnamį netoli Niujorko, tačiau jis pats pasiliko biure ir toliau nepaleisdamas iš rankų telefono investavo milijardus klientų dolerių. Apie besirutuliojančią katastrofą jis nežinojo nieko – kaip ir visi kiti.
Kitą dieną, kovo 12‑ąją, po 11 metų trukusios „bulių rinkos“ akcijų birža patyrė didžiulį smūgį. „S&P 500“ indeksas smuko 9,5 proc. – tai didžiausias nuosmukis nuo 1987 m. įvykusio Juodojo pirmadienio. Vėl paskambinau investuotojui. „Niekas nepanikuoja ir nesako: „O Dieve, atėjo pasaulio pabaiga“, – pareiškė jis. – Visi žino, kad po dviejų mėnesių viskas baigsis.“ Jo abejingumas šiurpino. „Juk žinai, kad pasauliui nieko neatsitiks“, – pridūrė jis.
Per pastarąją parą Pasaulio sveikatos organizacija buvo paskelbusi, kad visame pasaulyje ligos atvejų skaičius išaugo 7 000, o mirusiųjų skaičius – 300. Šiaurės Italijos ligoninėse lovas imta statyti koridoriuose. Australijoje susirgo Tomas Hanksas. „March Madness“ krepšinio turnyras atšauktas. Brodvėjaus teatrai uždaryti. Prezidentas D. Trumpas pats save pagyrė už puikų darbą ir pareiškė, kad netrukus ligos protrūkis baigsis.
Noriu šiek tiek papasakoti apie vyrą, kuriam skambinau – savo pažįstamą milijardierių. Nesuprantant tokių žmonių kaip jis neįmanoma suprasti JAV galios struktūrų. Jis – per kelis dešimtmečius Volstritui tampant vis svarbesne JAV ekonomikos dalimi atėjusios vadovų kartos, kuri susikrovė turtus vis labiau įsigalinčių privataus kapitalo įmonių, rizikos draudimo fondų ir kitų finansų inžinerijos priemonių, atstovas. Kartais didžiulis turtas sugadina žmogaus asmenybę, bet jis paprastai atrodo atviras ir nerūpestingas, o jo pasitikėjimas savimi ne erzina, bet įkvepia.
Tokie vadovai garsėja tuo, kad puikiai geba analizuoti ir valdyti riziką, tad nustebau sužinojęs, kad jis visiškai nesijaudina dėl to, ką ne milijardieriai laiko didžiuliu ir iki šiol neregėtu pavojumi. Paklausiau, kas apie virusą sakoma jo draugų rate. „Kai kas mirs, bet mirs senukai, vadinasi, nieko tokio, – atsakė jis. Tada stabtelėjo. – Na, ne nieko tokio. Bet nėra taip jau blogai.“
Atrodė, kad jis pats suprato, koks pasirodė šaltas ir atitolęs nuo visuomenės. Kai kurie milijardieriai mielai puoselėja savo kaip nepakenčiamų žmonių reputaciją, bet šis milijardierius save laiko rūpestingu, dosniu, laimingu ir draugišku darbuotojams. Tačiau savo žodžių jis neatsiėmė.
Man pačiam atrodė nederama tokiu sudėtingu ir daugybei žmonių pavojingu laikotarpiu klausti tokio privilegijuoto ir puikiai apsisaugojusio asmens nuomonės. Kam amerikiečiams dabar reikalingos turtingo baltaodžio vyro mintys? Aišku, kad kur kas skubiau reikia pasakoti istorijas tų žmonių, kurie kenčia, ir tų, kurie dirba priešakinėse linijose stengdamiesi jiems padėti. Tačiau taip pat buvo akivaizdu, kad Volstritui tokia naudinga nelygybę skatinanti sistema krizę tik paaštrins, o žemesnes pajamas gaunančios bendruomenės labiau už turtuolius nukentės ne tik nuo pačio viruso, bet ir nuo ekonominių jo pasekmių. Niujorke paskelbus nepaprastąją padėtį, o JAV Kongresui derantis dėl didžiulių paramos paketų, atsirado manančių, kad pandemija gali smarkiai sumažinti nelygybę ir tapti nesąžiningą sistemą pakeisti galinčia katastrofa. Tačiau kiti manė, kad pandemija paprasčiausiai bus proga galingiausiems šalies kapitalistams pasipelnyti ir gal netgi dar labiau pakreipti sistemą savo naudai. Pamaniau, kad suprasti tokių įvykių dinamiką man gali padėti tik vienas žmogus – mano pažįstamas milijardierius.
Paklausiau, ar galėsiu jam skambinti ir vėliau. Jis neprieštaravo ir pareiškė, kad neslėps tikrųjų minčių – jei tik neatskleisiu jo vardo. Pagalvojęs, kas ateityje gali laukti JAV, sutikau. Norėjau žinoti, kaip šią nelaimę išgyvens tokie žmonės kaip jis. Ir negalėjau atsisakyti tokios progos.
Kitą kartą kalbėjomės po savaitės, kovo 16 d. Savaitė buvo bjauri. Ligos atvejų Niujorke daugėjo, o valdžios atstovai išsiuntė namo daugiau kaip milijoną mokinių. JAV buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, labai trūko Covid‑19 diagnozės testų. Volstritui teko iškęsti prasčiausią savaitę nuo pasaulinės finansų krizės. Visame pasaulyje užfiksuotų ligos atvejų skaičius pasiekė 167 515, o mirusiųjų skaičius – 6 606.
Investuotojas man pareiškė, kad pažvelgus į visą didžiulę JAV ekonomiką, ekonominė žala neatrodo tokia didelė. Iš dalies jis buvo teisus. Bet Federalinis rezervas jau buvo ėmęsis per praėjusią krizę taikytų priemonių. Didieji bankai ruošėsi uždaryti padalinius. Paklausiau, ar jis kalbėjosi su didžiausio JAV banko „JPMorgan Chase & Co.“ vadovu Jamie Dimonu. Prieš atsakydamas jis nusičiaudėjo. „Jei dabar kas nors nusičiaudi autobuse, visi susinervina“, – pasakiau jam. Paklausiau, ar jis kada nors važiuoja autobusu. „Ne“, – atsakė jis.
Paminėjau, kad kiti turtuoliai iš paskutiniųjų stengiasi užsitikrinti, kad bus saugūs. Vieni stengiasi gauti išskirtines teises naudotis diagnozės testais ir eksperimentiniais vaistais, kiti perka asmeninius respiratorius. „Aš diagnozės testą gauti galėčiau“, – pareiškė mano milijardierius. Jis teigė, kad jo pažįstami slapčiomis bando rezervuoti lovas privačiose ligoninėse, jei kartais susirgtų. Jis pats palaiko ryšius su geriausių šalies ligoninių valdybomis, bet teigė, kad paslaugų prašytų tik iš artimiausių žmonių.
Tuo metu jis išvyko pas šeimą į vasarnamį ir darbo reikalais skambindavo iš namų. Darbuotojų nebuvo, tad į parduotuvę užsidėjus kaukę tekdavo važiuoti pačiam. Žinoma, jis galėjo įsėsti į savo privatų lėktuvą ir pabėgti, bet, kaip pareiškė pats, kur liko bėgti?
Pandemija plito. Kovo 23 d. Niujorke užsikrėtusiųjų skaičius kasdien augo tūkstančiais. Užsikrėtė Raikerso salos kalėjime kalintys nuteistieji, o miesto ligoninėse ėmė trūkti kaukių ir pirštinių. Atrodė, kad JAV taps nauju ligos židiniu, nors D. Trumpas tvirtino, kad verslai nerukus vėl galės atsidaryti. Jungtinė Karalystė įvedė karantiną. Mirusiųjų daugėjo Vakarų Europoje ir Irane. Visame pasaulyje užsikrėtusiųjų skaičius išaugo iki 332 930, o mirusiųjų – iki 14 509.
Kai tą dieną kalbėjausi su milijardieriumi, maniau, kad jis bus išsigandęs ar nuliūdęs. Tačiau jis buvo susierzinęs. „Visi dirba iš namų ir ima suprasti, kad dirbti iš namų nesąmonė“, – skundėsi jis. Paklausiau, kuo dabartinė padėtis skiriasi nuo 2008 m. finansinės krizės. „Turiu visiems skambinti atskirai. Labai sunku. Sunku su viskuo susitvarkyti. Nebegalima į vieną kambarį pasikviesti dešimties ar net penkių žmonių. Visą šitą mėšlą reikia mėžti už nugaros surištomis rankomis.“
Šalis artėjo prie nuosmukio, o Volstritui kilo grėsmė, kad nebus gražintos milijardų dolerių vertės paskolos. Tačiau Volstritas iš nelaimės sugebėjo ir pasipelnyti. „JPMorgan“ banko prekiautojai išvestinėmis finansinėmis priemonėmis per pirmuosius kelis metų mėnesius uždirbo beveik 1,5 mlrd. dolerių, o nedidelė grupelė rizikos draudimo fondų susikrovė milijardus iš neįprastų investicijų. Vyko ne tik kredito rizikos apsikeitimo sandoriai (išvestinė finansinė priemonė, kuri sukėlė 2008 m. krizę) bet ir kredito rizikos apsikeitimo sandoriai indeksuose, kurie patys buvo sudaryti iš kredito rizikos apsikeitimo sandorių. Privataus kapitalo įmonių vadovai, bendrai turintys net 2 trln. dolerių turto, dairėsi gerų sandorių.
Manhatane pranešta, kad „Goldman Sachs Group Inc.“ dangoraižyje buvo aukštą temperatūrą turėjusių darbuotojų, tačiau „JPMorgan“ banke išvestinių finansinių priemonių srities darbuotojai vis dar sėdėdavo vienas šalia kito. Mano milijardierius manė, kad jauni ir sveiki darbuotojai turėtų eiti į darbą – ir ne tik jo paties darbuotojai. „Kodėl nesakome: „Ei, visi kam 30 ar mažiau, eikite į darbą – tik geriau kol kas nesilankykite pas tėvus“?“ – paklausė jis.
Vienas geras atsakymas – dėl to, kad jie taip pat bijo mirti. Netrukus pasirodžiusi apklausa atskleidė, kad beveik 9 iš 10 amerikiečių jaučiasi nepasiruošę grįžti prie įprasto gyvenimo. Milijardieriaus žodžiai labai priminė D. Trumpo ir jo administracijos pareiškimus. Prezidentas kalbėjo, kad įmones reikia kuo greičiau atidaryti neatsižvelgiant į sveikatos apsaugos specialistų perspėjimus.
Milijardierius manė, kad D. Trumpas – kvailys, bet jo mintims apie virusą beveik visiškai pritarė. „Jei žmonės nedirbs, kils nuosmukis. Trumpas neklysta. Jis tik nemoka paaiškinti“, – kalbėjo milijardierius. Tada apibendrino: „Ar nori netekti viso gyvenimo santaupų vien tam, kad nemirtų kažkoks tau nepažįstamas senukas?“
Paklausiau, ar jis norėjo pasakyti, kad norint išgelbėti ekonomiką reikia aukoti amerikiečių gyvybes. Jis atsakė, kad šiuo metu visuomenės sveikata ir privatus pelnas nesuderinami, bet viršų paims tik vienas iš jų. „Jei dėmesį sutelksime į ekonomiką, daug kas susirgs. Jei dėmesį sutelksime į visuomenės sveikatą, daug kas neteks darbo, – teigė jis. – Aš žinau, kuri pusė nugalės, bet to sakyti negalima. Tada atrodyčiau nejautrus. Šiais laikais visi mane užsipultų.“
Volstritas nulemia milijonų JAV darbininkų likimą. Privataus kapitalo įmonės perka kitas įmones ir valdo jų darbuotojus. Investuotojai perka įmonių akcijų paketus, kad vėliau galėtų raginti jas mažinti darbuotojų skaičių. Alternatyvaus investavimo fondai nulemia įmonių likimą supirkdami jų skolas arba skolindami tiesiogiai. Susimąsčiau, ar toks chaosas nesuteikia mano milijardieriui galimybės pasipelnyti. Galimybių yra, atsakė jis. Tačiau tuo metu labiausiai jis norėjo grįžti į jam pažįstamą ekonominę realybę.
„Geriausiai viską man paaiškino mano statybininkas, – pareiškė jis, turėdamas omenyje vyrą, vadovavusį jo namo statyboms. – Pasakiau jam: „Ei, o ką darysite, jei įves karantiną? Kiek laiko negalėsite dirbti?“ Jis pažvelgė į mane: „Kas, ar mes? Jei tik mokėsi, būsime čia.“ Paklausiau: „Ar nebijote?“ Jis atsakė: „Aš ne toks kaip tu, ir banke neturiu pinigų. Jei nedirbsiu, mano šeima nevalgys, o būsto paskola liks sumokėta. Ar galiu atostogauti dvi savaites? Žinoma. Bet ilgiau? Ne.“ Pasakiau jam: „Gerai, man nesvarbu. Jei norite dirbti, aš jums mokėsiu.“ Jis pažvelgė į mane ir tarė: „Ei, dički, juk čia Amerika.“
Staiga milijardierius nutraukė savo pasakojimą ir kreipėsi tiesiai į mane. „O kaip tau patiktų negauti atlyginimo?“ – paklausė. Ir netikėtai ėmė pats uždavinėti klausimus.
„Kodėl nieko nepasakoji apie save? – paklausė jis. – Kiek uždirbi?“ Tada pabandė atspėti, bet visiškai nepataikė. Nesakiau jam, kiek apsiriko ir ar suma buvo per didelė ar per maža.
„Nesigėdyk, – tarė jis. – Tu puikiai dirbi.“
Kovo pabaigoje prie Niujorko ligoninių mirusiųjų kūnai į šaldomus sunkvežimius buvo keliami krautuvais. Staten Ailande „Amazon.com“ darbuotojas surengė protestą dėl nesaugių darbo sąlygų ir buvo kaipmat atleistas. Ypač smarkiai nukentėjo juodaodžių bendruomenės. Per savaitę mirčių skaičius pasaulyje išaugo daugiau kaip dvigubai ir pasiekė 36 405, o užsikrėtusiųjų skaičius išaugo iki 750 890.
Tačiau Vašingtonas nesnaudė. D. Trumpas patvirtino didžiausią skatinamųjų priemonių paketą per visą JAV istoriją – 2 trln. dolerių vertės priemones, kuriomis pradėta teikti paskolas ir mažinti mokesčius dideliems ir mažiems verslams, daugeliui amerikiečių išmokėta po 1 200 dolerių, be to, prie savaitinių nedarbo išmokų pridėta po 600 dolerių. Tačiau milijonai žmonių vis tiek liko nesaugūs – maždaug 27,5 mln. amerikiečių neturi sveikatos draudimo, o daugiau kaip 100 mln. tuo metu vis tiek turėjo fiziškai atvykti į darbą.
Paskambinęs savo milijardieriui apie tai nekalbėjau. Jis buvo ką tik baigęs vakarieniauti ir turėjo grįžti atgal pas šeimą. „Žaidžiame „Riziką“, – paaiškino jis.
Vėl pasikalbėjome kitą dieną, balandžio 1 d. Žaidimas dar nebuvo baigtas. „Triuškiname kitą komandą, – pasakė jis. – Manau, kad mano padėtis gera.“
Paklausiau, ar neketina apsigalvoti ir leisti man atskleisti jo vardą. Ne, atsakė jis. Amerikiečiai pernelyg niršta ant turtingų vadovų. „Visi galvoja tą patį – „Turi mums mokėti, net jei nedirbame. O jei nemoki, esi godus“. Jie klysta. Aš mielai sumokėsiu už mėnesį. Sumokėsiu už du. Bet galų gale turėsiu liautis.“
Paklausiau, ar jis supranta, kodėl darbuotojai mano, kad nusipelnė gauti atlyginimą už darbą, nes nedirba tik todėl, kad paskelbta nepaprastoji padėtis. Jis nuoširdžiai pasistengė juos užjausti. Pripažino, kad prieš mėnesį dauguma amerikiečių nesitikėjo gauti pinigų nedirbdami. „O dabar visi sako: „Ei, palauk. Aš negaliu dirbti, bet ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad negaliu. Tu privalai man mokėti, o jei nemokėsi, reiškia, kad nori pastatyti mano gyvybę į pavojų.“ Jis tęsė, mėgdžiodamas darbininkus: „Jis man sumokėti gali, bet aš į darbą eiti negaliu. Jei einu, rizikuoju gyvybe. Argi mano gyvybė to neverta?“
Jis prisiminė, kad iš pradžių norėjo, jog jauni ir sveiki darbuotojai į darbą grįžtų kaip įmanoma greičiau. Bet dabar apsigalvojo. „Visi padarė tą pačią išvadą, kaip ir aš – to padaryti neįmanoma. Buvo ir žmonių, kuriems vos 20 ar 30, tačiau jiems pasireiškė simptomai ir teko išvežti į ligoninę, – teigė jis. – Sistema perkrauta, o jei sistema perkrauta, geriau palaukti.“
Tuo tarpu Baltuosiuose rūmuose D. Trumpo optimizmas išseko – pranešime spaudai prezidentas pareiškė, kad artėja dideli sunkumai. Per pastaruosius trejus metus jo administracija buvo itin palanki turtingiems įmonių vadovams – mažino jiems mokesčius ir atsisakė įmones varžančių reglamentų. Paklausiau investuotojo, kokia jo nuomonė apie prezidentą.
„Galiu pasakyti, kad verslo srityje visi jo veiksmai buvo teigiami. Ar tai atsveria jo padarytą žalą? Ekonomiškai taip, ir man šis laikotarpis buvo palankus. Bet socialiniu požiūriu žmonės nukentėjo, o aš į pasaulį žvelgiu ne taip – mieliau norėčiau turėti mažiau pinigų, bet gyventi geresniame pasaulyje. Tačiau mano bausmė – turėti daugiau pinigų ir gyventi sušiktame pasaulyje.“
Po dviejų dienų paskambinau ir paklausiau, ar laimėjo „Riziką“.
„Laimėjau“, – atsakė jis.
Kai vėl kalbėjomės po dviejų savaičių, balandžio 19 d., visiems buvo labai sunku. Per mėnesį prašymus gauti nedarbo išmokas pateikė 22 mln. darbuotojų – taip sumušti visi JAV rekordai ir iškart sugriauta per visą dešimtmetį po finansinės krizės pasiekta pažanga nedarbo srityje. Laisvai samdomi darbininkai vis dar laukė nedarbo išmokų, pažadėtų priėmus 2 trln. dolerių vertės pagalbos paketą. Tuo tarpu užsikrėtusiųjų skaičius JAV išaugo daugiau kaip tris kartus ir pasiekė maždaug 700 000, o mirusiųjų skaičius išaugo iki 30 000.
Milijardieriaus šeimai sekėsi gerai. Jis buvo vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuris nejautė nuolatinės nuostabos, baimės ir įniršio. „Žiūriu prezidento pranešimus spaudai – jie siaubingi, bet po jų grįžtame prie įprastos veiklos“, – pareiškė jis.
Darbe jis ieškojo galimybių investuoti ir svarstė, kaip ir kada jomis pasinaudoti. Jo statybininkai vis dar dirbo, darbininkus siųsdami pamainomis. Paklausius, ką mano apie darbo netekusių žmonių antplūdį, jis atsakė, kad įmonėms neliko kito pasirinkimo, tik juos atleisti. „Jie negauna pajamų, niekas nedirba. Niekas dėl to nekaltas. Tačiau visi jaučiasi siaubingai.“
JAV vyriausybė kaip įmanydama stengėsi remti rinkas. Federalinis rezervas nupirko tiek obligacijų, kad jo balansas pirmą kartą viršijo 5 trln. dolerių, o vėliau, balandžio 9 d., žengė precedentų neturintį žingsnį ir pristatė programą, kuria paskoloms būtų skiriama net 2,3 trln. dolerių.
Kai paklausiau investuotojo, ar jam nekilo finansinių pavojų, atsakė, mintys apie darbą jo nekamuoja ir miegoti netrukdo. Jis teigė, kad ligos protrūkis jam neatnešė nei katastrofų, nei triumfo, ir kad dabar galvoja, ko imtis toliau. Kaip jam pavyksta išlikti tokiam ramiam? „Jei ilgai sekasi, imi galvoti, kad seksis visada“, – paaiškino jis.
Prisiminiau, kad parėjusiame pokalbyje jis sakė, jog įmonių vadovams žmonės jaučia pyktį, ir paklausiau jo nuomonės, kas tą pyktį sukėlė. Gal didžiulis atotrūkis tarp turtuolių ir visų likusiųjų? Jis tik truktelėjo pečiais. „Atotrūkis visada buvo, – atsakė. – Tik dabar visi tai žino.“ Paminėjau, kad nelygybė išaugo. Tačiau jis vis tiek manė, kad dabar paprasčiausiai padaugėjo apie tai kalbančių žmonių. Jis manė, kad kalti socialiniai tinklai.
Man buvo įdomu, ar žmonių įniršį skatina milijonierių galia daryti įtaką mūsų gyvenimams – ir ne tik dėl to, kad be jų produktų negalime pasitikrinti el. pašto, internete žiūrėti filmų ar dalintis nuotraukomis. Balandžio pradžioje Billas Gatesas užsiminė, kad jo fondas skirs milijardus dolerių finansuoti skiepų nuo koronaviruso paieškoms ir taip visiems priminė, kad dažnai mūsų gyvybės būna ne vyriausybės, o turtingųjų rankose. Paklausiau investuotojo, ar pyktį gali sukelti žinojimas, kad priklausome nuo tokios mažos žmonių grupės malonių.
„Nesąmonė, – atsakė jis. – Ko niršti, jei tau padeda?“ Jis ir vėl ėmė kaltinti socialinius tinklus, kur „visi nori parodyti, koks puikus jų gyvenimas, ir nuolat vieni su kitais lyginasi“. Pareiškė, kad ant Johno D. Rockefellerio žmonės taip nepykdavo (pamiršdamas, kaip buvo suskaldyta jam priklausiusi „Standard Oil Co.“ įmonė). „Davidas Geffenas įkelia savo nuotrauką jachtoje. O kažkas ką tik neteko darbo. Argi dėl to nesupyktum? Aišku, kad supyktum“, – samprotavo jis.
Vadinasi, jo nuomone, žmonių pyktis visiškai nesusijęs su pačia sistema – turtingiesiems mažinamais mokesčiais, vyriausybės teikiama parama didžiulėms įmonėms ir susilpnėjusia socialine apsauga? „Nesąmonė, – atsakė jis. – Dėl sistemos niekas nesijaudina. Visi pyksta dėl to, kas vyksta jų gyvenimuose.“
Priminiau, kad nuo pandemijos pradžios jo požiūris į tam tikrus dalykus pasikeitė. Galbūt pakeis savo nuomonę ir šiuo klausimu? „Kalta ne „sistema“, – pakartojo jis. –Reikia liautis kartoti, kad kalta sistema.“ Jis neatrodė suirzęs – atrodė, kad jam tiesiog juokinga. Jo balsas buvo toks pat švelnus ir žavintis, kaip ir prieš maždaug penkias savaites. Tai kerintis garsas.
„Aš turiu tave daug ko išmokyti“, – pareiškė jis.
Po to nesikalbėjome mėnesį. Iki gegužės 22 d. visame pasaulyje nuo viruso mirė daugiau kaip 325 000 žmonių, o užsikrėtė 5 mln. JAV darbdaviai balandžio mėnesį atleido 20,5 mln. žmonių, per mėnesį bedarbių skaičius išaugo trigubai ir pasiekė aukščiausią tašką nuo Didžiosios depresijos. Regionuose, kuriuose daugiausiai gyventojų juodaodžiai, mirštamumas nuo Covid‑19 beveik dvigubai viršijo šalies vidurkį. Valstijoms ėmus kalbėti apie karantino priemonių švelninimą, ypač pietuose, daugelis nerimavo, kad vėl atsiras viruso šaltinių.
Tačiau Volstritas klestėjo. Akcijų biržos atsigavimo laikotarpis buvo trečias pagal trumpumą per visą istoriją – iš dalies dėl to, kad itin rimtų priemonių ėmėsi viso pasaulio centriniai bankai. „Bank of America Corp.“ duomenimis, per pastarąsias aštuonias savaites Federalinis rezervas ir kiti bankai kas valandą nupirkdavo maždaug po 2,4 mlrd. finansinio turto. „Man sekasi puikiai, – tarė investuotojas. – Dirbti sekasi labai gerai.“ Pasak jo, dabar „gana įdomus laikotarpis“. Paklausiau apie vaizdo skambučius, nes minėjo, kad negali jų pakęsti. „Dabar man pradėjo patikti „Zoom“. Tikrai! Dabar man patinka. Mėgstu matyti žmogaus veidą.“
Jo balsas tryško entuziazmu. Jis planavo „pabandyti pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi“. Paklausiau, kaip pasinaudoti. „Neteisingai pasakiau, – pasitaisė jis. – Ne pasinaudoti. Bet mums dabar atsirado puikių galimybių. Štai kaip.“
Vis dėlto jis negalėjo nusikratyti anksčiau išsprūdusios frazės. „Jei atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu laiku, – po kelių minučių tarė jis, – gali pasinaudoti gera proga.“
Vadinasi, turtingieji pasiruošę pasinaudoti proga, o pažeidžiami žmonės ir senukai kenčia ir miršta. Situacija atrodo labai niūri. „Taip, tiesa, – sutiko jis. –Tai siaubinga.“ Jis pripažino, kad žmonės patiria daug skausmo. Bet atrodė, kad negali įsivaizduoti, jog gali būti ir kitaip.
Kažkas netoliese pašaukė jį vakarienės. Jis pasakė, kad netrukus turės eiti. Paklausiau, ar, jo nuomone, sąžininga, kad turtingieji ir toliau kraunasi turtus.
„Nežinau, – atsakė jis. – O ar sąžininga kariauti? Argi karuose nemiršta žmonės? Miršta. Atsirado virusas, nuo kurio žmonės suserga. Ir gana aišku, kas nukenčia labiausiai.“ Jis turėjo omenyje senus ir ligotus žmones. „Taigi, gamta sako – „Aš tau parodysiu.“ Ar tai sąžininga? Ar teisinga? Ne, – kalbėjo jis. Jo balsas buvo toks pat ramus ir lygus kaip ir visada. – Bet gyvenimas toks.“
Po trijų dienų baltaodis Minesotos policininkas maždaug aštuonias minutes laikė keliu prispaudęs George Floydo kaklą. Vaizdo įrašas, kuriame G. Floydas veltui maldauja jį paleisti, sukėlė pasipiktinimą ir visoje šalyje paskatino reikalauti teisingumo juodaodžiams amerikiečiams. Kai telefonu kalbėjomės paskutinį kartą, birželio 5 d., pirmiausia paklausiau milijardieriaus nuomonės apie šiuos įvykius.
„Mane tai paprasčiausiai nustebino. Kilo klausimas – kodėl? Negalėjau suprasti, – kalbėjo jis. – Nemanau, kad policininkas norėjo jį nužudyti. Manau, kad norėjo jį sugėdinti. Norėjo parodyti, kas viršesnis. Ir norėjo, kad jam skaudėtų.“
Policijos vykdomas smurtas nepateisinamas, pridūrė jis. Paklausiau jo, ką mano apie Mineapolyje prasidėjusį ir iki Manhatano ir dar toliau išsiplėtusį protestą. Dauguma demonstracijų buvo taikios, tačiau sudaužyta nemažai prašmatnių miesto centro parduotuvių vitrinų. „Man nepatinka, kai žmonės įsiveržia į policijos nuovadą ir ją padega. Man nepatinka, kai niokojama privati nuosavybė, – atsakė jis. – Jei kam nors nepatinka sistema, aš nieko nesakau. Bet jei nori sistemą sunaikinti? Tam reikia turėti valdžios.“ Jo žodžiai giliai įsirėžė į man į atmintį.
Prieš tris mėnesius, kai milijardierius atsiliepė man paskambinus pirmąjį kartą, dėl pandemijos grėsė pavojus viso pasaulio finansų sistemai. O dabar finansų sistema sugrįžo su trenksmu, taip iš dalies pateisindama daugiausiai iš jos išlošiančius žmones, kuriems neatrodo, kad būtina iš esmės ką nors keisti. Tačiau beveik visi kiti patirs skaudžių pasekmių. 2020 m. amerikiečių, kuriems gresia maisto trūkumas, padaugėjo maždaug 17 mln. – iš viso jų dabar net 54 mln. Darbo netekusiems biurų darbuotojams sunkiau gauti kitą darbą, o jei jį ir gauna, gresia mažesnis atlyginimas.
Visa tai neatsiejama nuo priežasčių, paskatinusių žmones išeiti į gatves ir užtverti tiltus. Protestuotojai reikalavo, kad būtų pakeistos juos nuvylusios JAV sistemos – rasine ir kita nelygybe paremtos sistemos, kurios vieniems teikia privilegijas, o kitiems kenkia. Nors protestuotojų reikalavimai prasidėjo nuo policijos reformų, vien tuo jie nesibaigė.
Milijardierius manė, kad pokyčius reikia įvesti palaipsniui – atleisti netinkamus policijos nuovadų vadovus ir kitus pareigūnus, bet ne radikaliai transformuoti jų prižiūrimą infrastruktūrą ar net jos atsisakyti. „Pakeisti sistemą lengva – tikrai lengva. Pakeisti sistemą niekada nebūna sunku. Mes galime tai padaryti, – teigė jis. – Nori pakeisti sistemą? Suprantu. Nori ją sunaikinti? Tada privalai ją nugalėti. Nes jei nenugalėsi, sistema sunaikins tave.“
