XIX a. Tarptautinės darbo organizacijos atstovai ypatingą dėmesį pradėjo skirti darbo laiko taisyklių kūrimui. Tai sąlygojo siekis išvengti užimtų gyventojų sveikatos problemų (dėl ilgų darbo valandų) ir asmeniniam gyvenimui skiriamo laiko trūkumo (Tarptautinė darbo organizacija, 2020). Nepaisant to, šių diskusijų pradžią paskatino XIX a. devinto dešimtmečio neramumai, kurie buvo susiję su darbuotojų streikais ir reikalavimais sutrumpinti darbo dienos laiką (Guobaitė-Kirslienė, 2005) Taigi šios priežastys lėmė tai, kad buvo pradėta oficialiai diskutuoti ir spręsti problemas, susijusias su darbui skiriamu laiku.
Viso to rezultatas buvo pastebimas XX a. pradžioje. 1919 m. buvo parengta viena pirmųjų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, siekiant nustatyti dienos ir savaitės maksimalų leidžiamą darbo valandų skaičių. Remiantis 1919 m. konvencijos turiniu, kurį pateikia Tarptautinė darbo organizacija (2017a), tikslinė grupė – pramonės šakos darbuotojai. Šios formalios darbo laiko taisyklės nurodė, kad pramonės darbuotojų maksimalus darbo valandų skaičius per dieną negali viršyti 8 val., o maksimalus darbo savaitės valandų skaičius – 48 val. (nors buvo nurodomos ir išimtys). Vėliau, t. y., 1930 m. buvo parengta konvencija, kurioje tikslinė grupė – komercinių sričių, biurų darbuotojai (pvz., telekomunikacijų darbuotojai; administracinio sektoriaus darbuotojai ir pan.). Šiuo atveju ir komercinių sričių bei biurų darbuotojams, buvo įteisinta maksimali 8 val. darbo diena, o savaitės darbo valandų skaičius neturėtų viršyti 48 val. (Tarptautinė darbo organizacija, 2017b).
Galima daryti prielaidą, kad šių tarptautinių taisyklių darbo rinkoje sukūrimas ir taikymas turėjo pasekmių darbo rinkos dalyviams. Remiantis Y. D. Maoz (2010), pastebimi pokyčiai darbo rinkoje laiko paskirstymo atžvilgiu: apytiksliai nuo 1920 m. metinis darbo valandų skaičius (tenkantis vienam darbuotojui) pradėjo mažėti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pagrindinėse Europos šalyse. Suprantama, kad tokiai darbo laiko trukmės mažėjimo tendencijai galimai didžiausią įtaką turėjo Pirmojo pasaulinio karo padariniai.
Kita vertus, po karo pramonė ir kiti sektoriai dažnai yra sunaikinami, todėl siekiant atkurti ekonominį gerbūvį po karo nedarbo lygis yra linkęs mažėti. Taigi ir bendras darbo valandų skaičius turėtų didėti. Akivaizdu, kad norint išsiaiškinti tai lėmusias priežastis reikėtų atlikti išsamesnį tyrimą. Nepaisant to, manytina, kad tarptautinio lygio institutai taip pat galėjo sąlygoti darbo laiko trukmės pokyčius pasaulyje. Vadinasi, darbo laikas ir su juo susiję reglamentavimo aspektai yra svarbūs ir dažnai galintys daryti poveikį šalies ekonomikai, jos raidai ir pan. Šį aspektą pastebi ir J. S. Landefeld ir kt. (2009).
Tarptautinio darbo laiko reglamentavimo pakitimai pastebimi, analizuojant 1935 m. ir 1962 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas. Sudėtingu ekonominiu tarpukario laikotarpiu 1935 m. Tarptautinė darbo organizacija atkreipia dėmesį į ilgai besitęsiantį ir aukštą nedarbo lygį. Pasak R. Guobaitės-Kirslienės (2005), Tarptautinė darbo organizacija skatina keisti darbo laiką, kad visa tai neigiamai nepaveiktų gyventojų pragyvenimo lygio. Mokslininkė nurodo, kad tokio pobūdžio pokyčiams įtakos turėjo ir tuo metu vykstanti technologijų evoliucija, jų sparti plėtra.
Taigi šis istorinis, politinis ir ekonominis kontekstas sąlygojo tai, kad nusprendžiama sutrumpinti darbo savaitę, kuri būtų lygi 40 val. per savaitę, nors maksimalus leidžiamas darbo valandų skaičius išlieka 48 val. per savaitę (Tarptautinė darbo organizacija, 2017c, 2017d). Dienos darbo valandų skaičius nekoreguojamas – 8 val. per dieną. Akcentuotina tai, kad 1962 m. konvencijoje nurodomas darbo laiko trumpinimo poreikis, tik atsižvelgiant į konkrečios šalies ekonominio išsivystymo lygį (Guobaitė-Kirslienė, 2005).
Vėliau Tarptautinė darbo organizacija skyrė dėmesį kitoms darbuotojų grupėms. Po dvidešimties metų, t. y. 1990 m., darbo laiko reglamentavimas buvo sukurtas ir naktinį darbą dirbantiems darbuotojams. Remiantis 1990 m. konvencijos turiniu, kurį pateikia Tarptautinė darbo organizacija (2017e), tikslinė grupė buvo naktinį darbą dirbantys asmenys, kuriems buvo siekiama sukurti tinkamesnes darbo sąlygas. 1994 m. darbo laiko reglamentavimo pakitimai buvo nukreipti į pusę darbo dienos dirbančių asmenų problematiką. Remiantis 1994 m. konvencijos turiniu, teisiškai buvo siekiama užtikrinti didesnę socialinę, finansinę ir darbo sąlygų aplinkos apsaugą pusę darbo dienos dirbantiems asmenims (Tarptautinė darbo organizacija, 2017f).
Verta atkreipti dėmesį ir į Europos laiko paskirstymo reglamentavimo aspektus, kurie rodo akivaizdžią darbo laiko institutų vystymosi raidą. Europos Taryba (1996) Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje) nurodo užimtų gyventojų teisę į tinkamas darbo sąlygas. Vienos iš jų yra susijusios su darbo laiku. Europos Taryba skatina nustatyti priimtiną dienos ir savaitės darbo laiką, kurį palaipsniui vertėtų trumpinti, atsižvelgiant į našumo ir kitus socialinius, ekonominius rodiklius.
Vadinasi, pradeda vyrauti nuostata, kad darbo savaitės laikas ilgainiui turėtų būti trumpinamas, o užimtų gyventojų produktyvumas – didėti. Galima daryti prielaidą, kad tokio pobūdžio nuostatų pokyčiams įtakos turėjo pasaulyje vykstantys globaliniai procesai, technologinė pažanga ir pan.
Vadinasi, XX a. aktyviai pradėti kurti formalūs darbo laiko institutai, kuriuos galima įvardinti kaip darbo laiko reglamentavimo pagrindus, vyraujančius šiuolaikiniame XXI a. Vis dėlto šiuolaikinėje darbo rinkoje pastebimas lanksčių darbo rinkos santykių poreikis darbui skiriamo laiko kontekste. Tai sąlygoja poreikį analizuoti, vertinti, diskutuoti naujas, patobulintas darbo laiko sąlygas, kurios būtų lanksčios ir priimtinos tiek darbuotojui, tiek darbdaviui.
