Šį kartą užteko lietui nulyti ant pridengtos Prezidento galvos ir nepridengtų choro "Ąžuoliukas" berniukų - ir visa šalis ūžia. Reikėjo ar nereikėjo berniukus apsaugoti nuo liūties? Kas kaltas, kad jie permirko kiaurai? Gerai čia ar blogai, kad tie berniukai permirko?
Vieni pliekė Prezidentą - o ką jis? Kodėl po savo skėčiu nė vieno nepriėmė? Kiti ginė - o kodėl turėjo priimti? Jums visiems visai "kuku"? Ne Prezidentas gi apsiaustais arba stogu turi rūpintis? Įsikišo protokolo ekspertai, kurie aiškino, kodėl Prezidentas tų dantimis kalenančių berniukų po skėčiu priglausti negalėjo. Buvo ieškoma renginio organizatorių, kurie stogu nepasirūpino. Baksnojama choro vadovams - kodėl vaikams apsiaustų neparūpino, kai, tuo tarpu, „Liepaitės" buvo su jais.
Buvo ir nemažai tokių, kurie gėdino verkšlenančius dėl sušlapusių vaikų - čia gi tik lietus, ne cukriniai, neištirps! Kiti dar riebiau rėžė- o kas būtų, jeigu iš naikintuvų pradėtų lyti? „Ištižimas, inkštimas, išpindėjimas - millenialsams nepadės" – " Tūkstantmečio" kartos atstovus viešai gėdino vienas garsus ekonomistas.
Galų gale choro vadovai surašė ilgą laišką, kuriame tvirtino, kad giedoti po liūtimi buvo didžiulė garbė, kad scena yra šventa vieta ir kad plastikiniai apsiaustai neatitinka aprangos kodo. „ Ažuoliuko" vardo choras turi elgtis kaip pridera vardui – choristai stovėti po liūtimi kaip ąžuolai, nors kai kurie berniukai buvo labiau panašūs į drebančias epušes.
Tikiu, kad daugeliui „ažuoliukų" tas himno giedojimas po liūtimi iš tiesų buvo nuotykis, tikiu, kad jiems labai smagu girdėti pagyrimus, kokie jie šaunuoliai, kad atstovėjo tą lietų. Bet po tokių komentarų, kokie buvo viešoje erdvėje, net jeigu ir yra bent vienas berniukas, kuriam vis gi buvo nemalonu košiant vėjui ir pliaupiant lietui, giedoti vien su marškiniais, jis niekada to nepasakys. Ir galbūt ateityje dar daug ko nepasakys, kas jam yra nemalonu. Nes skųstis ir verkšlenti yra nevyriška. Ir taip už jį nusprendė suaugusieji.
Pirmiausia choro vadovai, kurie aiškindami apie drąsą, pareigą ir pasiaukojimą, realiai stipriai manipuliavo jausmais. Vietoje to, kad būtų pasakę paprastą „ atsiprašome, kad šį kartą deramai nepasirūpinome choristais, iš visų jėgų stengsimės, kad tokių atvejų nepasikartotų". Negirdėjau ir organizorių reakcijos. Sakysite, kad anokia čia buvo bėda, smulkmena tas lietus ir šlapi berniukai. Bet gal tada smulkmena ir Dainų švenčių dalyvių maitinimas, dėl kurio, mes visi piktinamės? Ir dar daug tų kitų smulkmenų, susijusių su elementaria pagarba vaikams ir rūpesčiu jais.
Už berniukus nusprendė ir visi viešai komentavę šį įvykį ir tvirtinę, kad verkšlenti yra nevyriška, o kalenti dantimis – labai kieta. Gal ir kieta, bet ar tikrai to reikėjo?
Visos šios istorijos esmė yra visai ne lietus, Prezidentas ar netgi ne patys „Ąžuoliuko" choristai. Esmė yra stereotipiniai lūkesčiai, įsisenėję įsitikinimai, kurie bet kurį visuomenės narį, net ir patį mažiausią ar jauniausią, įspraudžia į tam tikrus rėmus. Atsakykite sau sąžiningai, o jeigu vietoje „Ąžuoliuko" berniukų, tokiose pačiose sąlygose būtų atsidūrusios „Liepaičių" mergaitės? Ar mes taip pat lieptume joms neverkšlenti dėl liūties? Taip pat dėstytume, kad nesiskųsti yra labai "kieta"? Ko gero, būtų kiek kitaip.
Neseniai perskaičiau ir labai rekomenduoju dviejų garsių JAV vaikų psichologų - Dano Kindlono ir Michaelo Thompsono knygą „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį". Joje autoriai susitelkia į berniukų elgesį bei jausmus, kurių dažnai nepavyksta įžiūrėti ir perprasti aplinkiniams. Remdamiesi patirtimi, sukaupta per keturis darbo dešimtmečius, autoriai nagrinėja, kaip kultūra, brukdama sustabarėjusius, kartais net karikatūriškus, vyriškumo idealus, skurdina berniukų jausmų pasaulį, ir pataria, ko reikia, kad šie užaugtų emociškai stabiliais, empatiškais, gebančiais mylėti, rūpintis ir bendrauti vyrais. Kokia esminė knygos autorių mintis – labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog pasiskųsti, bijoti, jaustis nemaloniai nėra gėda. Ir to slėpti tik dėl to, jog įtikti ar patikyi kitiems, jiems visai nereikia.
Beieškodama informacijos apie stereotipiškus lūkesčius pasaulyje, radau daug įdomių dalykų. Štai tarkim Japonijoje žmonės yra labai stipriai įsprausti į elgesio rėmus. Jeigu jie jaučia, kad negali atitikti visuomenės sukurtų normų, užsidaro savo namuose ir net neina iš ten – jie jaučia labai stiprią gėdą, kas verčia juos atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio. Stereotipinius lūkesčius kėlė ir mums labai gerai pažįstamos santvarkos - darni, į ką tik pastatytus namus įsikelianti laiminga šeima – vienas paveikiausių Sovietų Sąjungoje kurtų mitų.
Lietuvos gyventojų stereotipiškumas, lyginant šalį su kitomis ES valstybės, vis dar labai didelis. Panašu, kad ir jaunajai kartai susidūrimo su tuo vis dar yra sunku išvengti. Todėl kiekvienas iš mūsų turime labai susimąstyti – ko mes norime iš savo vaikų? Kokius mes norime juos auginti? Skatinti, ugdyti patriotiškumą, drąsą ir pareigingumą yra vienareikšmiškai puiku. Tik norėtųsi, kad minėtos savybėmis nepaverstų vaikų bejausmiais robotukais, bijančiais pasakyti, kad jiems nemalonu, baisu ar skauda.
Kad negalvotumėte, jog kalbėdama apie stereotipinius lūkesčius, turiu omenyje tik „Ažuoliuko" berniukus, pateiksiu dar vieną visiems gerai žinomą pavyzdį. Rūta Meilutytė, mūsų „auksinė žuvelė". Kai ji paskelbė, kad baigia karjerą, kai kurie gerai situaciją žinoję žmonės man pasakojo, jog Rūta nori sunaikinti viską, kas jai primena, kad ji yra olimpinė čempionė. Tokia sunki jai buvo to titulo, o turbūt labiausiai, visuomenės užkrauta našta ir atsakomybė. Sukurtas lūkestis – jeigu jau tapai čempione, tai dabar jau varyk, neverkšlenkt ir nedrįsk pralaimėti. Pralaiminčių Lietuvoje niekas nemyli. O jai buvo tik penkiolika. Dėl to, ką teko išgyventi Rūtai, esame kalti mes visi. Visuomenė, kuriai svarbiausia atitikti susikurtas normas ir standartus, bet nusispjauti į jausmus.
Todėl gal jau sustokime, pagalvokime ir leiskime bent mūsų vaikams jaustis ir būti vaikais. Su visais jausmais. Net ir tokiais, kurie mums neatrodo „ kieti". Kai jie užaugs – jie mums už tai padėkos.