Lenkijoje pigesnis net benzinas
Jau tuomet, kai rinkausi informaciją straipsniui apie po karantino Nemunu iš Druskininkų į Liškiavą ir atgal turistus vėl plukdantį laivą „Druskininkai“, žinojau, kad kitas mano maršrutas bus į Augustavą. Nes visi ten apsilankę draugai minėjo vandens pramogų gausą ir protingą kainų politiką. Todėl, vos tik atsivėrė Lietuvos-Lenkijos siena ir visai mūsų šeimai pasitaikė laisvesnė diena, išsiruošėme į visai netolimą išvyką jau gerai pažįstamu keliu.
Šiapus ir anapus sienos – tokios pat dzūkiškos kalvos ir lenkiškų ežerų vanduo nesiskiria nuo Ančios ar Snaigyno. Nežinodamas, ar toliau bus lengva rasti pinigų keityklą, nusipirkau zlotų vos pravažiavęs sieną. Už vieną eurą sumokėjo po 4,40 zloto, tai tokiu kursu ir vadovausiuosi aptarinėdamas maisto ir paslaugų kainas.
Tik pravažiavęs keletą degalinių pasigailėjau, kad Lietuvoje pripildžiau automobilio kuro baką – E-95 benzinas Lenkijos degalinėse kainavo bent 10 euro centų pigiau. Vairuojantiems dyzelinius automobilius tokia nuoskauda negresia, nes dyzelinas vis dar pigesnis Lietuvoje.
Turistus gaudo gatvėje
Maždaug pusę kelio važiuoti tenka per Augustavo girią. Dzūkijoje erzinančių plynų kirtimų vaizdų ir čia išvengti nepavyks, bet lenkai kerta mišką nedideliais ploteliais, iš pirmo žvilgsnio ne daugiau kaip po hektarą, o atsodintą aptveria ir prižiūri tarsi kokius pasėlius.
Prieš pat Augustavą sustojame pasigrožėti, kaip Pževiežo šliuzą įveikia turistus plukdantys laivai. Pakelėse skaičiuoju Lenkijos prezidento rinkimuose besivaržančių kandidatų plakatus – dabartinio šalies vadovo Andrzejaus Dudos portretų mažiausiai 3 kartus daugiau, negu jo konkurento, sostinės mero Rafalo Trzaskowskio.
Augustavo centre darbo dieną rasti nemokamą vietą pastatyti automobilį nebuvo sudėtinga. Žingsniuojant Mostowa (Tilto) gatve link Nettos ežero krantinės užpuola pasiplaukioti pramoginiais laivais kviečiantys jaunuoliai. Susirenkam visus lankstinukus, bet sudomina tik vienas – atspausdintas lietuviškai ir kviečiantis plaukti jotvingių laivu „Jacviež“ į Rospudos slėnio gilumą. Kas 2 valandas laivas išplaukia nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro, bet pramoga kainuoja brangiau, negu panašaus dydžio įprastos išvaizdos laiveliais – 40 zlotų (9,09 euro). Baltas katamaranas tuo pačiu maršrutu būtų nuplukdęs už 35 zlotus (7,95 euro), bet neišgirsčiau gido pasakojimo apie jotvingius.
Pasakoja apie jotvingius ir Nuogą Zosę
60 vietų laive, papuoštame skydais ir nudažytame medieną imituojančia spalva, patogiai įsitaiso 10 žmonių, stambokas kapitonas užima savo vietą prie šturvalo, o jotvingio kostiumą vilkintis gidas atkabina laivą nuo krantinės. Laive veikia baras, kuriame galima užsisakyti kavos, arbatos, mineralinio vandens, kelių rūšių užkandžių ir lietuviško alaus. Kaina, žinoma, didesnė, negu sausumoje – 1,80 euro už 0,5 litro butelį.
Gido pasakojimas išsamumu neprilygsta lenkiškam Vikipedijos straipsniui apie jotvingius, bet tai kompensuoja galimybė pasipuošti šalmu ir nusifotografuoti su skydu bei kalaviju rankose.
Istorijos pamoką pertraukia pasakojimai apie Nettos upės, Necko ežero ir Rospudos slėnio gamtą, pakrantėje įsikūrusio viešbučio su „auksinėmis“ statulomis paslaugas. Linksmiausia gido pasakojimo dalis – legenda apie Goła Zośka (Nuogą Zosę), kurios skulptūra iš tolo gundo savo apvalumais praplaukiančių laivų keleivius.
Laivas įplaukia į siaurą Rospudos upę, apsisuka ir grįžta atgal. Kelionė trunka vos pusantros valandos, bet ilgiau ir nereikia, lenkų vaikai plaukiant atgal ir taip pradeda nuobodžiauti. Tyliai veikiantis laivo variklis, lengvas bangų supimas, pakrančių augalijos kvapai ir, pasibaigus gido pasakojimui, tyliai skambanti XX a. 9-ojo dešimtmečio muzika – jei prieš plaukimą neišgėrėte kavos, tai ir užsnūsti įmanoma.
Cepelinai Lenkijoje vadinami kartache
Po kruizo neskubame palikti krantinės, nes ten aptinkame būtent tai, ko labiausiai stinga turistų lankomoms Lietuvos vietoms – pakrantės panaudojimą rekreacijai. Prieplaukos ir prieplaukėlės, užkandinės ir restoranėliai įsikūrė tiesiog virš vandens, aiškiai griežtų lietuviškų pakrantės apsaugos juostos apribojimų lenkai nė negirdėję.
Rūkyta žuvis, žinoma, siūloma ant kiekvieno kampo, brangiausias patiekalas žuvies restorano meniu vos pasiekia 40 zlotų (9,09 euro), bet mes eisim į miesto centrą ieškoti cepelinų, kurie Lenkijoje vadinami kartache.
Nenutolę nuo aikštės su paminklu Žygimantui Augustui randame kiemelį su keliais stalais. Maistą reikia užsisakyti prie baro, cepelinų kaina lentoje užrašyta už vienetą – 7,50 zloto (1,70 euro).
Užsisakome, kaip įprasta Lietuvoje, po porą cepelinų kiekvienam, grietinės tenka prašyti atskirai, bet už ją primokėti nereikia. Spirgai su keptais svogūnėliais traškūs, maltos mėsos įdaras nepersūdytas ir kvapnus, tik tų cepelinų dydis toks, kad atrodo, jog būtų užtekę vieno, antro nė nereikėjo.
Po tokių sočių pietų iki pat pasienio „Vynotekos“ važiavome tylėdami ir tiesiog gėrėdamiesi besikeičiančiais vaizdais. Tuščia bagažine, žinoma, iš Lenkijos grįžti būtų nuodėmė, bet ne ką mažesnė – važinėti vien tik apsipirkti ir nepamatyti visai netoli nuo sienos lengvai surandamų nebrangių pramogų.
