Kai užsieniečiams sekasi Lietuvoje, kai jie čia atvažiuoja ir pasilieka, aš paprastai labai džiaugiuosi, nes tai dar vienas patvirtinimas, kad Lietuvoje gali būti gerai visiems, ir jeigu lietuviai zyzia, kad jiems blogai, tai galiu juos tuojau užčiaupti: jeigu imigrantas, dar vos pramokęs kalbą, gali čia gyventi, dirbti ir džiaugtis, tai kas trukdo tau, Lietuvos žmogau, išskyrus tavo paties apatiją ir apsileidimą?
Panašiai, beje, kalbėdavau ir Anglijoje, tik jau kalbėdamas apie stenančią pašalpinių anglų veislę: nėr jiems darbų ir galimybių, o štai atvykę Kęsc ir Vyc iš Lituanijos, vos išlipę iš autobuso, darbus susiranda mygom ir jau kitą dieną dirba ir stengiasi ir šį bei tą pasiekia.
Taip jau gavosi, kad prabangiame sostinės Naujamiestyje, kur šiuo metu turiu savo bazę kūrybai ir poilsiui, netoli manęs yra Islamo kultūros ir švietimo centras, o greta jo, ant kampo, buvo kebabinė, kuri kažkaip nejučia pavirto restoranu, išsinešė staliukus į lauką, susidėjo ant jų savo Centrinės Azijos tipo dubenėlius, ir kaimynystė staigiai pasidarė truputį labiau marga ir džiaugsminga. Sėdi žmones, kai kuriuos jų aš iš veidų laikyčiau turbūt uzbekais, jeigu man būtų leista spėti, nes teko dirbti su žmonėmis iš Centrinės Azijos, ir galiu pasakyti, kad jie ne tadžikai ir ne kirgizai, nebent aš klystu. Galėtų, žinoma, būti afganai, bet kadangi vienintelė kalbą, kurią daugelis jų moka be gimtosios, yra rusų, tai visgi gal ne.
Matosi, kad daugelis jų yra savininkų draugai, arba patys savininkai, bet, atėjus lankytojams, staigiai užleidžia geriausią staliuką - kur norit, ten sėskitės, mes prisitaikysim, jūs esate svečiai. Prie šito galėčiau pridėti, kad galėtų pasimokyti tokio elgesio lietuviškos užeigos, kuriose šeimininkas arba šeimininkė dažnai būna užsėdę geriausią staliuką, atsinešę kompiuterį, išsidėlioję popierius ir pasidarę biurą. Kas tie svečiai, kavinė yra pirmiausiai dėl savęs.
Atsisėdame lauke, ant šaligatvio, pačioje Smolensko ir Statybininkų gatvių sankryžoje - jei turėčiau dar ilgesnes kojas, galėčiau, turbūt, neatsikeldamas nuo kėdės pasiekti sportbačiu pėščiųjų perėją. Nuostabus jausmas: kaip Buenos Airėse, kur nemažai restoranų, turinčių viduje vos kelis staliukus, išsidėsto kitas vietas svečiams tiesiog ant šaligatvio.
Užsieniečių imigrantų, silpnai kalbančių vietos kalba, bet siūlančių savo maistą, vaizdas ir įspūdis irgi puikus: šiaurės Los Andželo rajonuose esame radę uigurų (persekiojamų Kinijos musulmonų) restoranėlį, kur tik vienas žmogus labai mažai kalbėjo angliškai, bet maistas buvo nuostabus - Kinijos ir Centrinės Azijos mišinys. Iš tokių civilizacijos persipynimų atsitinka progresas ir įvairovė, ir aš jį labai sveikinu ir Lietuvoje. Nors žinau, daugeliui lietuvių tai gali nepatikti, nes jie nesaugiai jaučiasi, yra kompleksų tąsomi ir slapčia galvoja apie save, kaip apie antrarūšę veislę, ir todėl norėtų rasinio grynumo ir vienodumo, kad visi žmonės būtų vienodi, kaip krevetės.
Valgiaraštis restorane Šafran atspindi Artimųjų rytų ir Centrinėje Azijos virtuvę, be ypatingo metodiškumo: autentika čia yra tik tokia, kad tai skurdžių šalių ir skurdžių žmonių virtuvė, ir lygiai tokios pačios aš mačiau, pavyzdžiui, Taškente.
Žmonės, besipuikuojantys savo tūkstančio euro kepsninėmis ir fetišiniais plovo receptais Feisbuke, turbūt gaus aparpuolį, pamatę nuotrauką su šiuo plovu iš mūsų kaimynystės restorano, kur dideli jautienos gabalai padėti ant ryžių, o pomidorai ir agurkai sukapoti lyg kirvuku. Tarp kitko, nieko blogo, jei kuris nors vyras (ar moteris) mėgsta gaminti plovą ir juo didžiuojasi. Tačiau jei tas vyras apie savo plovą visiems aiškina po du kartus kasdien ir skelbia, kad jo plovas yra vienintelis autentiškas ir TIKRAS plovas į vakarus nuo Samarkando, tai tas vyras turi didelių problemų ir jis lygiai taip pat turi būti izoliuotas nuo visuomenės, kaip ir tie dvikojai gyvuliai, kurie visiems aiškina, kiek jie daug gali išgerti, arba tie sporto klubų lankytojai, kurie keldami štangą garsiai stena arba rėkauja.
Plovas buvo sausokas, visiškai ne toks riebalais pamirkęs, kaip mėgsta kai kurie mūsų tautiečiai, bet esu Centrinėje Azijoje būtent tokio ir valgęs. Ten riebi mėsa yra prabanga, o paprasti žmonės pratę valgyti sausokai.
Mantai (tokie dideli Centrinės Azijos koldūnai), 4 EUR, buvo irgi kietoki, sakytum, labai “al dente”, bet dar kartą pabrėšiu, kad tokius dažnai ir valgo tų šalių žmonės. Virtuvė nelabai optimizuota lietuviams, visai ne taip, kaip kokiame “Hesburger”, kuris pagal lietuvių skonį privaro padažo į burgerius tiek, kad atitiktų eilinio valgytojo svajonę apie sotų maistą ir apsidrėbtus marškinius.
Užsisakėme liulia kebabo dviejuose variantuose - ir lėkštėje, ir lavaše. Malta mėsa buvo puiki, teisinga, ir dar viena detalė: nustebino bulvytės savo gerumu. Labai gali būti, kad jos pirktinės, tik įmestos į fritiūrinę, bet tikrai buvo traškios išorėje ir minkštos viduje. Taip, gruzdintos bulvytės nėra kažin kokia aukštoji gastronomija, tik sakau, kad buvo pagamintos labai gerai. Kebabas lavaše savo dydžiu ir užtaisu buvo toks, kad jį galima būtų suvalgyti visą ir jo užtektų visam ilgajam savaitgaliui, jei šeštadienį jį suvartotum, dar pirmadienio ryte abejotum, ar jau esi alkanas, ar dar ne. Tikri vyrai mažų kebabų nevalgo.
Pagaliau, apie gėrimus. Čia parduoda tokius gėrimus, kokius aš geriu daugiausiai kartą per metus: pilnus cukraus, bet, maža to, tai rusiškos nostalginės imitacijos - sintetinio raugerškio saldainio skonio gazirovkė, žalio langų valiklio spalvos tarchunas ir viltingai pavadintas “Taigos aromatas”, kuris yra pigus plagiatas mano vaikystėje pardavinėto “Baikalo”, kuris savo ruožtu buvo rusiškas kolos plagiatas. Kodėl rusiški limonadai? Todėl, kad Centrinėje Azijoje rusiška kultūra buvo visada laikoma aukštesne, taip pat ir vartojimo ir buities kultūra. Pažinojau kazachų šeimą, kurios vaikas išvažiavo mokytis į Maskvą ir motina besididžiuodama girdavosi visiems, kad po dviejų metų jis jau kazachų kalba nebekalba, tik rusiškai bendrauja. Mamai tai buvo civilizacijos ir pasiekimo požymis.
O kai dėl didžiulio, nesveiko cukraus kiekio tuose gėrimuose, tai čia buvo labai prasmeningas dalykas tos virtuvės kontekste: matote, čia tik Vakaruose cukrus yra perteklinės kalorijos, ir jo vengiama - skurdžiose visuomenėse visos kalorijos yra gerai, angliavandeniai (ryžiai) ir riebalai (riebi mėsa, lajus, lašiniai) yra naudinga, nes dar visiškai netolima istorinė atmintis apie tuos laikus, kai kasdien iki soties prisivalgyti buvo prabanga.
Dviese sumokėjome, su arbatpinigiais, dvidešimt penkis eurus ir ne viską valiojome suvalgyti, tiek daug buvo.
Tai nėra vieta, kur rasite gastronominius stebuklus. Tačiau jei kada organizmas, gal dėl vakarykščio šventimo ar dėl kokių kitų priežasčių, prašosi šiek tiek nenorminio sotumo ir kalorijų, o akį džiugina daugiatautis Vilniaus margumas, tai ši vieta kaip tik jums. Keturios žąsys iš penkių.
Šafran Kebab Mangal, Smolensko g. 19/1F, Vilnius. Tel. +370 645 18191.
Darbo laikas pagal aplinkybes, skambinkite ir pasiteiraukite.
