M. Ivaškevičius: du vienodai augantys vaikai, bet su visiškai skirtingais likimais
„Laukia labai ypatingas savaitgalis. Pirmą kartą po karantino skrisiu lėktuvu (Vilnius-Talinas). Pagaliau vėl būsiu teatre. „Vaba Lava“ teatras, kurio meno vadovas esu šiuos kelis metus, išleidžia dėl karantino nukeltą premjerą. Ir kokią premjerą. Apie Deimantą Bugavičių. Taip, tą patį jauną Lietuvos gangsterį, kuris prieš penkerius metus buvo nušautas samdytų kilerių (liet. žudikų).
Pjesę „I had a cousin“ (liet. Aš turėjau pusbrolį) parašė jo tikra pusseserė, Liepojoje gyvenanti garsi latvių dramaturgė Rasa Bugavičiūtė. Apie tai, kaip jiedu vaikystėje kartu augo ir kaip vėliau jų keliai galutinai išsiskyrė.
Spektaklį pastatė Valteris Silis, puikiai žinomas Lietuvos žiūrovams latvių režisierius. Įdomiausia, kad D. Bugavičiaus žudikai buvo iš Estijos ir vienas netgi iš garsios estų teatralų šeimos. Todėl Estijoje ažiotažas milžiniškas. Tikiuosi, kada nors atvešime ir į Lietuvą“, – feisbuke vylėsi garsus Lietuvos dramaturgas.
Delfi susisiekus su M. Ivaškevičiumi, šis patikino, kad minimas spektaklis yra išskirtinis dėl kelių priežasčių. Viena jų – pjesė jungia visas tris Baltijos šalis.
„Ar Lietuvoje šį spektaklį pamatysime priklauso nuo mūsų teatrų susidomėjimo. Tai yra dviejų aktorių spektaklis. Tikrai manau, kad pavyks tai atvežti parodyti ir į Lietuvą. Jei ne kitą sezoną, tai dar kitą. Tikrai pranešime, kuomet turėsime naujienų“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasirodžius dramaturgo žinutei socialiniuose tinkluose internautai suskubo pareikšti nuomonę: vieni labai susidomėjo pjese, kiti tikino, kad į tokį spektaklį nekelsią kojos. Pats M. Ivaškevičius tokias žmonių reakcijas vertina paprastai.
„Nekviečiu žmonių, kurie nenori žiūrėti tokių spektaklių, tačiau manau, kad tai yra dalis mūsų istorijos, nuo kurios nepabėgsi. Dar vienas įdomus aspektas tas, kad tai yra trijų Baltijos šalių istorija, kas yra gana unikalu. Manau, kad tai nebus buka pjesė ar spektaklis apie mafiją ir nusikaltimus. Manau, kad tai bus istorija apie žmogaus kelią, kuris pasisuka į vieną ar kitą pusę. Juk tai buvo du vienodai augantys vaikai, iš dviejų giminingų šeimų, tačiau su visiškai skirtingais likimais“, – pastebi M. Ivaškevičius.
Su D. Bugavičiaus pussesere lietuvių dramaturgas geriau susipažino kuriant naująją programą.
„Mes abu dramaturgai, teko susipažinti iki tol. Ji dirba Liepojos teatre, kuris yra labai aukšto lygio teatras, konkuruojantis su Rygos teatrais. Mūsų keliai persipynė. Kai kūriau programą, mano pirmoji mintis buvo pasikviesti V. Siliį, kuris, mano nuomone, yra vienas perspektyviausių Latvijos režisierių. Jis man ėmė siūlyti idėjas, ką galėtų padaryti į mano temą, kuria buvo norima apžvelgti mūsų trisdešimtmetį nuo nepriklausomybės pradžios. Kai jis pasiūlė šią idėją, ji man lipo labiausiai. Pasakiau „darom“. Tada jis kreipėsi į Rasą, ji ėmė rašyti pjesę ir tuoj pamatysime rezultatą“, – nekantravo pašnekovas.
Kol kas M. Ivaškevičius daugiau apie pjesę ar apie D. Bugavičiaus gyvenimą iš giminaitės lūpų teigia nežinąs – visą bendrą vaizdą jis susidarys nuvykęs į Estiją.
D. Bugavičiaus pusseserė: vaikystėje svajojome, kad būsime nemirtingi
Delfi turėjo išskirtinę galimybę pabendrauti su pačia Latvijoje gyvenančia pjesės „I had a cousin“ autore ir D. Bugavičiaus giminaite R. Bugavičiūte. Kartu vaikystę praleidę pusbroliai bendraudavo ir užaugę, tačiau tuomet kalboms apie kriminalinį pasaulį ar grėsmę, pasak pašnekovės, vietos prie jų stalo neatsirasdavo.
– Rasa, gal galite papasakoti, kaip apskritai gimė ši pjesė? Kodėl jūs ją parašėte?
– Man atrodo, kad tiksliausias atsakymas į tai yra toks, jog kai prarandi artimą žmogų, tu vis gyveni ilgesy, begaliniame dialoge su tuo žmogumi. Nori jį suprasti, ieškoti atsakymų. Bet vienintelis būdas, kuriuo gali atsakyti į kylančius klausimus, yra tavo prisiminimai. Tu taip dar nori pakartoti pokalbį su tuo žmogumi, bet tai nebeįmanoma, todėl ieškai būdų, kaip tai padaryti. O man ši pjesė ir tapo būdu, kaip su juo galėčiau dar kartą pabendrauti.
– Kartu su Deimantu praleidote vaikystę, kaip suprantu, buvote gana artimi, kaip jį atsimenate?
– Na, taip, man iš viso atrodo, kad šiame laikmetyje, 21 a., kada visas pasaulis juda į priekį, kuo garsiau, kuo greičiau, mes pamirštame, kad už kiekvienos tokios istorijos yra realūs žmonės su vaikyste, su sapnais, su švelnumu. Mano vienintelis prisiminimas apie jį kaip apie pusbrolį yra toks, kad geresnio nė nebūčiau galėjusi pasvajoti.
– Gal atsimenate, kada paskutinį kartą jį matėte? Gal tuo metu, jūsų akimis, jis buvo kitoks nei vaikystėje?
– Paskutiniai susitikimai su juo buvo po ilgo laiko nesimatymo. Manau, kad kiekvienas žino tą savijautą, kai ilgai ko nors nematai, o pamačius vėl gali kalbėti, tada esi tokioje euforijoje, kad jis pagaliau šalia, to ir užtenka.
– Ar turėjote bent menkiausią nuojautą, kad jūsų artimo žmogaus gyvenimas taip pasisuks?
– Tikrai ne.
– Augote panašioje aplinkoje, gal pastebėjote įvykusį lūžį Deimanto gyvenime, kai jis visgi atsidūrė tame kriminaliniame pasaulyje?
– Iš tikrųjų jis iš viso nieko apie tai ar ką jis daro nepasakojo. Mano pjesė yra būtent apie tai, kad net jeigu būčiau bedomėjusi apie tai, jis man nieko nebūtų sakęs. Jis labai saugojo. Lūžio irgi jokio nebuvo. Savo fantazijoje galvoju, kad gal visgi yra taip, jog kai mes gimstame, jau turime savo likimo kryptį ir mes nieko negalime padaryti. O gal tai kažkas tokio, ką mes pasirenkame? Man nėra atsakymo į tai ir niekada nebus.
– Nebuvo aišku, kuo Deimantas užsiima, nes jis pats apie tai jums nepasakodavo?
– Taip.
– Manote, kad tokiu būdu jis norėjo apsaugoti šeimą?
– Taip, tikrai taip.
– Gal atsimenate tą akimirką, kai sužinojote, kad Deimantas buvo nužudytas?
– Aš labai gerai prisimenu, kaip man anksti ryte paskambino mama ir pasakė, kad viskas. Žinau, kad pirmiausia pagalvojau, jog dabar jam bus ramiau. Bandžiau sau aiškinti, kad jis ras ramybę. Galvoju, kad tai tarsi apsaugos refleksas.
Kada mes buvome maži, mes svajodavome, kad būsime nemirtingi. Man atrodo, kad dauguma apie tai svajoja kažkuriame gyvenimo periode. O tada įvyksta kažkas tokio, ko tu niekada gyvenime nepagalvojai. Nė vienam iš mūsų šeimos narių nebuvo jokio įtarimo. Visą laiką tikėjomės, kad viskas bus gerai.
– Sužinojus apie mirtį iškart pagalvojote, kad pagaliau jis bus ramus, vadinasi, net jei Deimantas nekalbėdavo apie grėsmę, vis tiek jutote, jog kažkas jo gyvenime ne taip?
– Sunku tai paaiškinti. Aš nemačiau, kokioje aplinkoje jis būna, neleisdavau laiko kitoje jo aplinkoje. Mūsų gyvenimai persipindavo tik per vasaras.
Viskas, ką aš parašiau, yra mano fantazija, tai mano pokalbis, kuris niekada jau nebeįvyks ir tai yra vienintelis variantas, kuriuo galiu apie tai kalbėti. Aš negaliu atsakyti į kitus klausimus, nes aš vėl turiu fantazuoti, kadangi nežinau, kaip buvo, todėl kalbėti apie tai man atrodo nereikalinga.
– Kaip žinią, kad rašote šią pjesę, priėmė šeima?
– Oi... Sunku į šį klausimą atsakyti. Man atrodo, kad žinia nuskambėjo visai kitaip, nei norėjau. Pokalbį apie tai vedu per pjesę.
– Rasa, jei turėtumėte galimybę iš tiesų dar kartą pakalbėti su Deimantu, ką norėtumėte jam pasakyti?
– Pasakyčiau, kad aš jį labai myliu, jog man jo labai trūksta. Tai skamba gana banaliai, bet taip jau yra. Norėčiau pasakyti, kad man jis buvo kaip brolis, jog ilgiuosi jo. Geriau pagalvojus, jei iš tiesų būtų tokia galimybė, gal ir nieko nesakyčiau. Geriausia būtų tiesiog kartu pasėdėti.
– Gal ką nors žinojote apie Deimanto asmeninį gyvenimą? Paskutines dienas jis leido su Vita Jakutiene.
– Žinau, kad jis buvo tikrai įsimylėjęs. Manau, kad tai geras dalykas, kadangi jis suspėjo pajusti tokius jausmus.
– Kol kas jūsų pjesė pristatoma tik Estijoje, bet dėmesio ji sulaukia ir kitose Baltijos šalyse...
– Taip, tik man norisi, kad žmonės suprastų mano žinutę. Aš nenoriu nieko įskaudinti. Aš tikrai nenoriu daryti jokio skandalo ar ažiotažo. Tai visai ne apie tai.
Labai noriu, kad visi suprastų, jog tai yra menas. Tai yra teatras. Tikrai norėčiau, kad žmonės į tai žiūrėtų kaip į poetinę išraišką.
Nužudytas mylimosios akivaizdoje
Delfi primena, kad D. Bugavičius buvo nužudytas 2015 metų lapkričio 6 dieną prieš vidurnaktį Kaune, Šilainių rajone, kai kartu su mylimąja, pramogų pasaulyje gerai žinoma V. Jakutiene, grįžo į nuomojamą kotedžą.
Prie stabtelėjusio D. Bugavičiaus automobilio „Mercedes Benz S320“ priėjęs pasaloje laukęs žudikas paleido ne mažiau kaip 12 šūvių. Nuo patirtų sužalojimų Kauno šešėlinio pasaulio veikėjas mirė vietoje.
„Atvažiavome į kiemą ir mus užpuolė. Tai buvo sidabrinės spalvos automobilis, iš keleivio pusės išlipo asmuo su ginklu rankose ir atsistojo tiesiai prieš mus.
Jis buvo šaliku prisidengęs apatinę veido dalį, su gobtuvu, kai kuriuos veido bruožus įsidėmėjau, žmogus stovėjo už poros metrų, o šūviai buvo pavieniai, ne visi kartu“, – teisme yra sakiusi V. Jakutienė.
Moteris patikslino, kad prieš pat mylimojo sušaudymą ji automobilyje miegojusi ant D. Bugavičius peties, o prabudusi pamatė artėjantį žudiką. Jis ėjo ištiesęs į priekį ginklą, kelis kartus šovė.
„Vaizdo tikrai nepamiršiu gyvenime. Po antro šūvio pasilenkiau, sakiau, kad spaustų gazą ir važiuotų iš čia, bet jis nereagavo“, – prisiminė V. Jakutienė.
„Man tikrai buvo šoko būsena“, – pridūrė moteris.
Teisme V. Jakutienė taip pat patvirtino, kad D. Bugavičius – jos mažametės dukros tėvas.
Savo kriminalinę karjerą D. Bugavičius pradėjo smulkių skolų „išmušinėjimu“, o vėliau, susidėjęs su įtakingais banditais, važinėjo po visą Kauną ir prisistatinėdavo viršiausiu miesto „vierchu“.
Daugiau apie D. Bugavičių galite skaityti paspaudę čia.
