Birželio 27 d. Airijoje po 140 dienų trukusių ginčų pagaliau suformavus vyriausybę atsirado naujo tipo koalicija. Joje ne tik pirmą kartą nuo maždaug prieš šimtmetį vykusio Airijos pilietinio karo bendradarbiaus seni priešininkai „Fianna Fail“ ir „Fine Gael“ – prie šių centro dešiniųjų partijų prisijungs ir 29‑erių tesulaukusi Žaliųjų partija. Naujojo ministro pirmininko Michealo Martino vadovaujama koalicija žada įvesti naują aplinkosaugos planą, kuriuo išmetamo anglies dioksido kiekis kasmet būtų sumažinamas po 7 proc. Nors tokie dariniai vis dar reti, kažkada nesuderinamos atrodžiusios konservatorių ir klimato kaitos aktyvistų sąjungos Europoje vis populiarėja. O po Covid‑19 pandemijos jų gali atsirasti ir daugiau.
Dabar „žaliųjų konservatorių“ sąjungos primena priverstines santuokas, atsiradusias iš susiskaldžiusios Europos politikos, dėl kurios įvairiausios partijos priverstos galvoti apie naujas partnerystes. Kai kuriais klausimais žalieji ir konservatoriai greičiausiai nesutars niekada – pavyzdžiui, gynybos ir užsienio politikos. Nepaisant to, abi partijos pastaruoju metu smarkiai pasikeitė. O dėl pandemijos aplinkosauga politikoje tampa vis svarbesnė, tad centro ir dešiniosios partijos nekantrauja tuo pasinaudoti.
Tradiciškai žalieji geriau sutardavo su į kairę linkstančiomis partijomis. Vokietijoje 1998–2005 m. žalieji prisijungė prie „raudonųjų ir žaliųjų“ koalicijos, kuriai vadovavo Socialdemokratų partija (SPD). Tačiau tiek Vokietijoje, tiek kitose šalyse senojo socializmo žavesys išblėso, o aplinkosaugos populiarumas labai išaugo, tad žalieji užgožė centro kairiuosius. Kažkada žalieji buvo įnoringi idealistai, tačiau pastaruoju metu jie labiau pasiryžę patekti į valdžią ir susitaikyti su neišvengiamais valdant būtinais kompromisais.
Geriausias naujos žaliųjų ir konservatorių sąjungos pavyzdys – Austrija. Po aiškios pergalės niekam neatnešusių rinkimų ir kelių mėnesių derybų nuo sausio šalį valdo itin keista pora. Kancleris Sebastianas Kurzas – politikas, kuris Austrijos liaudies partiją iš centristų krikščionių demokratų pavertė populistais dešiniaisiais. Jis – dailiais kostiumais vilkintis ir netikėtai tvarkingos išvaizdos 33‑ejų vyras. O jo pavaduotojas Žaliųjų partijos vadovas Werneris Kogleris – 25 metais vyresnis, susitaršęs ir dar niekad nebuvo pastebėtas su kaklaraiščiu.
Šioje neįtikėtinoje sąjungoje S. Kurzas bando įvesti griežtą prieš migraciją nukreiptą politiką, o Žaliųjų partijos „superministrė“ (t. y., klimato apsaugos, aplinkosaugos, energetikos, mobilumo, inovacijų ir technologijų ministrė) Leonore Gewessler bando įgyvendinti ambicingiausią kovos su klimato kaita programą Europoje ir iki 2040 m. paversti Austriją anglies dioksido taršos atžvilgiu neutralia valstybe. S. Kurzas ir W. Kogleris gana gerai bendradarbiavo tramdydami koronaviruso plitimą. Užsikrėtusiųjų Austrijoje buvo palyginus nedaug.
Rugsėjo mėnesį vykusiuose rinkimuose 14 proc. balsų surinkusi Žaliųjų partija įgavo nemažai įtakos formuojant vyriausybę. Vasario mėnesį tą patį pasiekė ir jų kolegos Airijoje, laimėję 12 iš 160 vietų parlamente. Nors ir buvo susiskaldę, jie padėjo į valdžią patekti „Fianna Fáil“ ir „Fine Gael“ partijoms ir taip užkirto kelią kairiesiems nacionalistams „Sinn Fein“ (politinei daugiau kaip tris dešimtmečius kraują liejusios Airijos respublikonų armijos (IRA) šakai). 2007–2008 m. vyriausybėje tarnavęs buvęs dviračių parduotuvės savininkas Žaliųjų partijos vadovas Eamonas Ryanas tapo klimato kaitos, komunikacijų tinklų ir transporto ministru.
Tačiau Austrijos ir Airijos vyriausybės – tik smulkmena palyginus su Vokietija, kur gali susiformuoti viena svarbiausių žaliųjų ir konservatorių koalicijų. Nuomonių apklausų duomenimis, kitais metais vyksiančiuose federaliniuose rinkimuose Žaliųjų partiją lenkia tik konservatyvi Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU). Praeitą birželį apklausų duomenimis Žaliųjų partija buvo trumpam aplenkusi CDU, tačiau ši vėliau išsiveržė į priekį. Gali būti, kad vyriausybėje koaliciją sudarys „juodieji ir žalieji“.
Be to, Vokietijoje gali iš tiesų įsigalėti prasminga žaliųjų ir konservatorių ideologija. 2011 m. po katastrofos Fukšimos atominėje elektrinėje A. Merkel įsakė uždaryti visas šalies branduolines jėgaines, taip padarydama tai, ko ilgai reikalavo Žaliųjų partija (nors tuo pačiu šalyje padaugėjo taršos iš anglimi varomų jėgainių). Žaliųjų partija ir CDU valdžia dalinasi visos valstybės lygmeniu – šešias federalines žemes valdo koalicijos, į kurias įeina ir CDU bei Žaliųjų partija, o dviejose iš šių koalicijų nėra jokių kitų partijų. Vienas iš Žaliųjų partijos lyderių, realo (realistų) frakcijai priklausantis Robertas Habeckas teigia, kad federalinėje vyriausybėje mielai dalintųsi valdžia su CDU.
Svarbiausia, kad dabar sudaryti kompromisą su konservatoriais lengviau todėl, kad vis mažiau žaliųjų tikina, jog ekonomikos augimas kenksmingas iš esmės – svarbiausia, kad jis būtų tvarus. Po Šaltojo karo laisvajai rinkai pritaikytoje aplinkoje užaugusi jaunoji karta palankiau žvelgia į privačiojo sektoriaus dalyvavimą ieškant sprendimų kovoti su klimato kaita.
Žalieji tapo pragmatiškesni, o daugelis konservatorių nustojo šalintis aplinkosaugos. Vienas labiausiai žaliuosius palaikančių Jungtinės Karalystės konservatorių Michaelas Gove savo entuziastingu raginimu teikti didžiules subsidijas ne paprasčiausiai daug žemių turintiems, o ekologiškai jas prižiūrintiems savininkams ir laikyti kaimo vietoves visuomeniniu turtu, būtinu kovojant prieš klimato kaitą, nustebino net užkietėjusius aktyvistus. Jungtinės Karalystės laisvąją rinką palaikančios ekspertų organizacijos „Institute of Economic Affairs“ atstovas Markas Littlewoodas teigia, kad britų konservatoriams nėra jokių priežasčių priešintis anglies dioksido apmokestinimui. Tačiau jis perspėja, kad konservatorius būtina „įtikinti, kad aplinkosauga nėra Trojos arklys, kuriuo siekiama įvesti daugiau socializmo ir reglamentų. Jie turi žinoti, kad galutinis tikslas – tik siekis sumažinti vykdant ekonominę veiklą išskiriamą anglies kiekį ir nieko daugiau.“ Vieno Jungtinės Karalystės vyriausybės patarėjo žodžiais tariant, aplinkosauga gali tapti dešiniųjų politikos dalimi, nes „ji susijusi su turto saugojimu“. Konservatoriai tradiciškai būdavo kaimo vietovių valdytojai, o kairiųjų partijos paprastai būdavo įsikūrusios pramoniniuose rajonuose ir miestuose. Dėl to prancūzų konservatoriai laiko mažų kaimelių ir žemės ūkio la France profonde romantišku tautinių vertybių įsikūnijimu.
Londono ekonomikos mokyklos politikos profesorė Sara Hobolt teigia, kad dabar visos Europos konservatorių partijos socialiniu požiūriu kur kas laisvesnės, negu būdavo anksčiau. Dėl to joms nesunku dirbti su žaliųjų partijose dažnai besisukiojančiais buvusiais hipiais ir anarchistais.
Pandemija padėjo suvokti, kad ilgai aptarinėtos ir ignoruotos katastrofos iš tiesų artėja. Būtinybė sušvelninti pandemijos padarytą žalą paskatino centro dešiniąsias partijas pasinaudoti dideliam vyriausybės aparatui prieinamais ištekliais ir gauti medicininių reikmenų, paremti ekonomikas bei išgelbėti milijonus darbo vietų. O didžiuliai paramos paketai dažnai sieti su aplinkosauga.
Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei populistinė Italijos vyriausybė pažadėjo, kad skirs pinigų tam, kad miestuose būtų lengviau vaikščioti ir važinėti dviračiais. Už tai, kad suteikė milijardus eurų išgelbėti Prancūzijos automobilių ir aviacijos pramonę, prezidentas Emmanuelis Macronas iškėlė pramonės atstovams tikslus greičiau pradėti naudoti elektra varomas transporto priemones ir mažinti išmetamą anglies dioksido kiekį. Svarbiausia nepaprastai brangios atsigauti po pandemijos skirtos Europos Sąjungos paramos programos dalis – tai Europos „žaliojo kurso“ planas, kuriuo siekiama iki 2030 m. 50–55 proc. sumažinti išmetamų dujų kiekį palyginus su dešimtojo dešimtmečio kiekiu.
Kol kas konservatorių ir žaliųjų sąjungos greičiausiai išliks populiarios tik Šiaurės Europoje. Pietų ir Rytų Europoje žaliųjų partijos beveik nežinomos. Daugelis turtingųjų šalių labai prisirišusios prie iškastinio kuro. Pavyzdžiui, Australija eksportuoja daugiausiai anglies iš visų pasaulio šalių – 2019 m. ji jos pardavė už 46 mlrd. dolerių. Konservatyvi jos vyriausybė liūdnai pagarsėjo iš paskutiniųjų stengdamasi tvirtinti, kad anksčiau šiais metais šalį nusiaubę gaisrai nesusiję su klimato atšilimu. Tačiau visuomenės nuomonė keičiasi. Australų, manančių, kad klimato kaita – tai „rimta ir neatidėliotina problema“, per ketverius metus padaugėjo nuo 50 proc. iki 60 proc. Naujoje apklausoje trys iš dažniausiai žmonių minėtų penkių pavojų „gyvybiškai svarbiems valstybės interesams“ buvo susiję su aplinkosauga. Gegužės mėnesį vyriausybė paskelbė gaires, kaip ketinama mažinti Australijos išmetamą anglies dioksido kiekį – svarbiausia jo dalis buvo planas keisti anglį dujomis.
Kanadoje konservatoriai taip pat labai daug dėmesio skyrė pasipelnyti iš gamtinių išteklių, ypač naftą išgaunančiose vakarinėse Albertos ir Saskačevano provincijose. Tačiau norint atgauti Justino Trudeau nusiviliotus rinkėjus, jiems taip pat teko atsigręžti į aplinkosaugą. Tuo tarpu JAV Respublikonų partija ir prie anglies prisirišęs prezidentas Donaldas Trumpas atrodo visai nepaveikti konservatorių tendencijos artėti prie aplinkosaugos. Tačiau, nors ir keista, aiškiausiai energijos iš atsinaujinančių šaltinių bumas matomas respublikonų valdomose valstijose – pavyzdžiui, Teksase (kur išgaunama ir daug naftos).
Žaliųjų konservatorių politika dar tik užgimė. Gali būti, kad ji niekada nesubręs. Gali būti, kad rinkėjai dėl skirtingų pažiūrų tokias koalicijas palaikys oportunistinėmis. Tačiau jie taip pat gali palaikyti jas modernios politikos išraiška ir manyti, kad tokios sąjungininkės ištesi duotus pažadus ir geba pabaigti darbus. Nesutaikomos priešybės gali valdyti labai veiksmingai. Tai – XXI a. vertybių politika, kuri labiau ne prieštaringa, o nenuosekli – ja tiek liaupsinama tauta, tiek vertinama Žemė. O pandemija sustiprino šį keistą mišinį ir privertė daugelį politikų elgtis pragmatiškiau, nei jie būtų norėję. Tačiau tai – puikūs įgūdžiai naujai politikai.