Pandemijos dienoraščio autorius. Žymusis vilkiko vairuotojas, pasisakantis visais jo profesijai aktualiais klausimais ir nevengiantis atvirumo net kalbant apie pinigus. Nuolatinis „Piliečio“ pasakotojas, kartais įsileidžiantis skaitytoją ir į savo šeimos erdves.
Tėtis už vairo, mama – tarp knygų
Kęstutį galima būtų vadinti netipiniuvairuotoju – literatūriniu. Abi savo puses autorius teigia gavęs iš tėvų.
„Mano tėvelis dirbo autobuso vairuotoju. Kai buvau tokio ūgio kaip autobuso ratas, tėvelis nusivežė mane į Taliną. Ten nuleido autobuso padangą. Nuėmė ratą, pastatė prie autobuso, aš jį paspardžiau ir jis užkrito ant manęs. Tokiu gal šiek tiek netipiniu būdu, buvo nulemta mano būsimoji profesija.
O mano mamytė dirbo Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Labai daug laiko praleisdavau bibliotekoje tarp knygų lentynų. Nuo mažens mane supo įvairios knygos ir labai mėgau jas skaityti.
Mamytės įskiepyta meilė knygoms išliko visam gyvenimui ir įkvėpė patį rašyti. Pirmi bandymai buvo dar mokykloje, o dirbant vairuotoju Europoje, kai tenka ilgą laiką būti vienam, rašymas tapo turiningu laiko praleidimu ir puikiu hobiu.
Nuostabių tėvelių ir susiklosčiusių aplinkybių įtakoje tapau tuo kuo esu dabar – literatūriniu tolimųjų reisų vairuotoju“, – šmaikščiai prisistatė Kęstutis.
Namuose knygoms – ypatinga vieta
Tokių šmaikščių ir intelektualių minties išraiškų, kokiomis galime gėrėtis Kęstučio kūryboje, veikiausiai nebūtų, jeigu jis pats nebūtų didelis literatūros ir meno gerbėjas.
„Vaikystėje mamos bibliotekoje tikriausiai nebuvo pasakų knygos kurios nebūčiau perskaitęs. Augant, bręstant, vedus, auginat vaikus keitėsi skaitomų knygų turinys. Niekada nemėgau lengvų vienkartinių knygų, kurias perskaitai vienu – dviem prisėdimais ir sekančią dieną užmiršti, ką skaitei. Visada rinkdavausi laiko patikrintus ir žmonijos įvertintus klasikų kūrinius.
Neabejoju, kad daugelis rašytojų turėjo įtakos mano rašinių formatui, stiliui, humorui. Tikrai negaliu dabar išvardyti konkrečių mėgstamų rašytojų ar kurinių sąrašo, tiesiog apibendrinat galiu pasakyti – istorija, dokumentika, garsių asmenybių gyvenimai, senoji pasaulinė klasika ir Fiodoras Dostojevskis. Šis rašytojas labiausiai įsitvirtino mano sieloje.
Mūsų šeimoje knyga – brangiausias turtas. Jų turime daug ir dar ilgai turėsiu ką skaityti.
Be knygų labai mėgstu teatrą. Viename rašinyje buvau rašęs apie savo pirmąją pažintį su teatru dar vaikystėje ir džiaugiuosi, kad ji tęsiasi iki šių dienų. Grįžęs iš komandiruotes su žmona visada pasistengiame nueiti į nors vieną spektaklį.
Knygos, spektakliai, kultūra plačiąja prasme padeda supantį pasaulį stebėti truputi kitokiu, ne kasdieniu žvilgsniu, o ilgais vienatvės vakarais tuos pastebėjimus paversti į rašinius“, – kūrybines sąsajas su pomėgiais pasakojo autorius.
Atskirai: 6 savaitės ir daugiau
Autorius pasakojo iš pradžių nesitikėjęs, kad teks tiek laiko praleisti atokiai nuo šeimos, tačiau dabar tai priimantis kaip įprastą darbo realybę.
„Kai 1982 m. pradėjau dirbti vairuotoju, važinėti į pirmus tolimus reisus, savaitė be namų atrodė labai daug. Bet niekas šiame pasaulyje nestovi vietoje. Keitėsi mašinos, maršrutai, ilgėjo komandiruotės. Vyresnės kartos vairuotojams tai vyko palaipsniui ir buvo lengviau adaptuotis.
Dabar pagrindinis tolimų vairuotojo darbo bruožas ir yra ilgos komandiruės ir suprantu, kaip sunku jauniems vyrams pradėti vairuotojo karjerą nuo ilgų išsiskyrimų su artimaisiais.
Man, kaip vyresnės kartos vairuotojui, yra lengviau pakelti šešių savaičių ar net žymiai ilgesnes kadencijas. Tokia jau šios profesijos specifika ir ją pasirinkus reikia su tuo susitaikyti“, – sakė vairuotojas.
Svarbiausias skaitytojas – žmona
Savo rašiniuose Kęstutis Grubliauskas dažnai mini šeimą. Ši, jo teigimu, iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjo į jo rašymą.
„Žmona visada buvo pirmasis skaitytojas, vertintojas, redaktorius ir korektorius. Puikiai suprantu, kad tai atimdavo jai daug laiko ir sukeldavo šiokį tokį nepasitenkinimą – čia rašai, rašai, o tų rašinių niekas nepublikuoja ir jų niekam nereikia.
Bet kai viešumoje pasirodė pirmieji rašiniai, žmona labai apsidžiaugė. Apsidžiaugė ne tik mano literatūrine sėkme, bet ir tuo, kad redaktoriaus darbą perėmė profesionalai. Žmona tapo nepriklausoma viešai publikuojamų rašinių skaitytoja.
Tuo ji džiaugiasi, palaiko, bet reikalui esant negaili ir kritikos. Vaikai taip pat visada skaito savo tėčio rašinius ir pasidalina jais socialiniuose tinkluose. Tai tikrai labai malonu ir įkvepia tolimesnei kūrybai“, – džiaugėsi Kęstutis.
Puiki terpė išsireikšti
Autorius teigė jau daug metų esąs nuolantinis „Delfi“ skaitytojas ir ragino kitus, norinčius atrasti savo rašančią pusę, pamėginti.
„Matau portalo „Delfi“ pasikeitimus, randu išsamią informaciją apie įvykius Lietuvoje, užsienyje, pastebiu naujų skyrelių, projektų atsiradimus ir malonu, kad čia yra vietos ir vietos vienam kitam mano rašiniui.
Blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Manau, kiekvienas rašantis svajoja apie išleistus romanus ir literatūrinį palikimą ateities kartos. Deja, tikru rašytoju netampama, tikru rašytoju gimstama ir tokių tikrai nėra daug.
Tie, kuriems nelemtą pakliūti į klasikinės literatūros lentynas, tikrai gali save išreikšti kitur. Tam puikiai tinka tokie skyriai kaip „Pilietis“. Jame labiau akcentuojamas konkrečių įvykių pateikimas, bet malonu, kad kartais priimamas bei toleruojamas ir vienas kitas literatūrinis nukrypimas.
Manau, skaitytojui lengviau ir smagiau skaityti rašinius, net ir apie bėdas, kai jie pateikiami ne tik chronologinė įvykių seka, bet su įpinta viena kita literatūrine gija. Maža ką, gal rašantys į „Pilietį“ taip nusities sau kelią ir į rimtų knygų lentyną.
Norėčiau visiems palinkėti nebijoti, nesigėdinti, sėsti ir rašyti, o mes visi – įdėmiai paskaitysime“, – šypsojosi autorius.
Galbūt ir jūs norite dalintis savo gyvenimo pasakojimais su „Delfi“ portalu? Galite daryti tai ir anonimiškai. Prisijunkite prie mūsų nuolatinių autorių rato – galbūt jūsų patirtys įkvėps kitus. Laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt arba joana.balciuviene@delfi.lt