Neseniai Europos Teisingumo Teismo patarėjo teisiniais klausimais parašytoje nuomonėje teigiama, kad prieš grupę iškeltos bylos negali būti priimamos. Vienintelės oficialios klubo taisyklės – kad euro zonos finansų ministrai turi reguliariai susitikti neformaliai pasikalbėti, o klubo pirmininkai renkami dviem su puse metų. Visa kita paliekama savo nuožiūrai. Darbo metodus galima keisti vos panorėjus. Ši grupė – blogiausių ir geriausių Briuselio savybių derinys: niekam neatskaitinga, neskaidri ir nepaprastai veiksminga. Kartais ji nepaprastai panaši į euro zonos vyriausybę.
O dabar šiai keistai grupuotei ieškoma naujo vado. Po dviejų su puse metų grupės pirmininkas Portugalijos finansų ministras Mário Centeno traukiasi. Grumtynės dėl jo posto jau prasidėjo. Ispanijos ekonomikos ministrė ir buvusi Europos Komisijos pareigūnė Nadia Calviño laikoma tikėtina kandidate ir gerai vertinama. Tačiau tai – tik dalis laukiančios kovos.
ES klube labai daug mažų valstybių, o jų ministrai gali nuspręsti rinktis vieną iš saviškių, kad kitos valstybės neimtų naudotis savo dydžiu. Renkant naują pirmininką kiekvienas euro zonos šalies ministras turi vieną balsą. Tai reiškia, kad trys Baltijos valstybės (kurių bendras gyventojų skaičius – 6 mln., o bendras BVP – 110 mlrd. eurų) turės daugiau įtakos negu Prancūzija ir Vokietija (kurių bendras gyventojų skaičius – 151 mln., o bendras BVP – 6 trln. eurų). Dėl to neblogą šansą tapti pirmininkais turi ir Airijos finansų ministras Paschalis Donohoe bei Liuksemburgo finansų ministras Pierre Gramegna.
Nugalėtojas perims instituciją, kuri prarado dalį savo svarbos. Kilus euro zonos krizei Euro grupė turėjo nepaprastai daug galios, tačiau kovojant su dabartine krize jos įtaka mažesnė. Tuo metu, kai euras buvo nusilpęs, Euro grupė buvo naudingas tarpvyriausybinis forumas dviem pusėms – tiems, kas turėjo pinigų (pavyzdžiui, Vokietijai) ir tiems, kam reikėjo pinigų (pavyzdžiui, Graikijai). Euro grupė buvo tapusi ministrų kovos klubu, kuriame vyriausybių atstovai galėjo išsilieti nesukeldami diplomatinių incidentų. Vyriausybių vadovams „reikėjo vietos, kur galima pasikalbėti tiesiai šviesiai“, – teigė buvęs Graikijos finansų ministras George Papaconstantinou, kuriam tokiuose pokalbiuose neabejotinai dažnai tekdavo tapti taikiniu.
Galų gale Euro grupė buvo tik laikinas sprendimas – sprendimas, kaip užglaistyti problemas, kurių neišvengiamai kyla pinigų sąjungoje, kurioje nedaromi fiskaliniai pervedimai. Tačiau dabar Europos lyderiai atrodo pasiryžę šias problemas spręsti patys. Balandžio mėnesį Euro grupė bandė sukurti fiskalinių atsakomųjų priemonių paketą kovoti su koronaviruso krize. Nors jis buvo didelis (jame buvo numatyta skirti 540 mlrd. eurų paskolų), tokios valstybės kaip Ispanija pareiškė, kad jis netinkamas – jos reikalavo, kad būtų teikiamos dotacijos, kurios niekad neturėtų būti grąžinamos. Prancūzijos ir Vokietijos vadovaujami ES šalių lyderiai pasirodė pasiryžę veikti dar drąsiau ir atskleidė savo polinkį į federalizmą diskutuodami dėl siūlomo 750 mlrd. eurų pagalbos paketo, į kurį įeina ir 500 mlrd. eurų paramos, apmokamos iš visos ES, o ne pavienių vyriausybių prisiimamų skolų.
Paskutinė vakarienė
Naujajam Euro grupės pirmininkui teks arba vėl paversti grupę svarbia, arba įkalti į jos karstą paskutinį vinį. Pesimistai mano, kad grupė ilgai neišsilaikys. „Laikui bėgant Euro grupei lemta iširti“, – pareiškė vienas Europos Komisijos pareigūnas. Ją lengvai būtų galima įterpti į kitas, aiškų teisinį pagrindą turinčias ES institucijas. Tačiau su tuo sutinka ne visi. Senbuviai dažnai primena, kad tūkstantmečio pradžioje, kai dar nebuvo prasidėjęs po finansinės krizės sekęs problemų dešimtmetis, Euro grupės susitikimai taip pat buvo ignoruojami. Galbūt grupės aukso amžius vėl ateis. Jei bus atveriami euro zonos pagalbos fondai, finansų ministrai mielai vėl įkiš nosį į savo kolegų išlaidas. Be to, dabartinis ES vadovų noras drąsiai žengti link integracijos gali būti trumpalaikis, tad finansų ministrams gali prireikti vėl grįžti prie savo keisto susitikimo ir paslaptingų jame vykstančių susitarimų.
Kiti turi radikalesnių pasiūlymų, kaip užtikrinti, kad Euro grupė išliks svarbi. Po nuošalyje praleisto dešimtmečio Europos federalistai vėl įsidrąsino. Pasak ekspertų organizacijos „European Policy Centre“ atstovo Andrew Duffo, jei grupės pirmininku taptų ne finansų ministras, o Europos Komisijos narys, būtų sukurtas de facto ES iždas. Turint omenyje, kad Europos Komisija greičiausiai bus atsakinga už krizei skirtus 750 mlrd. eurų, būtų protinga pirmininku paskirti tokį žmogų kaip buvęs Italijos ministras pirmininkas ir už ekonomiką atsakingas Europos Komisijos narys Paolo Gentiloni. Tačiau dabartiniai grupės nariai tokia idėja nesižavi. Finansų ministrams labiau patiktų žmogus, kuris pats rizikuoja savo kailiu. Juk galų gale visi ES pinigai ateina iš šalių sostinių. Tačiau jei nebus imamasi tokių veiksmų, Euro grupei gali tekti prisiimti kuklesnį vaidmenį. Gal ne taip jau blogai ir sukurti paprasčiausią klubą norintiems kartu papietauti?