Mes vaikystėje dažnai dviračiais varydavome anapus rūbežiaus. Vyresnės kartos žmonės pamena milicijos postą, buvusį antrame kilometre nuo senosios perkėlos. Mes miškeliu, arčiau kopų, tyliai prasistumdavome dviračius ir mindavome iki vadinamų laivų kapinių, Alksnynės, Juodkrantės. Ten, kur nors įsitaisę ant akmenų, žvejodavome. Retai kada grįždavome be laimikio.
Tiesa, kartais milicijos darbuotojai mus pagaudavo, bet ką jie galėdavo padaryti mums, vaikams. Juk mes – ne kokie diversantai. Daugiausia tai išsukdavo iš dviračių padangų ventilius ir dviratį tekdavo parsistumti.
Pasiūlė važiuoti į Afriką
Tuos tolimus laikus prisiminiau stovėdamas Olandijos uoste. Atvežiau šaldytą mėsą, skirtą Afrikai, bet dėl kažkokių priežasčių jau visą parą stoviu vietoje. Tikriausiai afrikiečiai dar neišalko. Biuro darbuotojas visai rimtai pasakė, kad tvarko muitinės dokumentus ir gali tekti pačiam važiuoti.
Na, aš ne naujokas trasoje, tai manęs labai nenustebinsi tokiais rimtais pasakymais, bet sėdint mašinoje priėjo kolega. Priėjęs vietoje „labas“ ar „kaip taus sekasi“, tiesiai šviesiai paklausė: „Kiek tau moka?“
O aš jam atgal: „Kolega, varome į Kongą ir daug gausime.“
Jis nelabai suprato. Kokį Kongą, perklausė.
„Į tikrą Kongo Demokratine Respubliką. Dar nuo vakar vakaro stoviu ir laukiu, kol muitinės dokumentus sutvarkys“, – atsakiau.
Kolega visai sutriko. Aš jam net važtarašti pakišau.
„O bl*n, o ką mokės?“ – vėl paklausė tradicinio vairų klausimo, taip ir nesuvokęs, kur tas Kongas.
„Tiksliai nežinau. Bet kol kas liepė sėdėti čia ir pratintis prie karščio“, – toliau tęsiau aš.
„Taip, čia šiandien karšta, bet kiek turi mokėti, kad važiuotum i kažkokį Kongą?“ – nerimo kolega.
„Ne į kažkokį, o tikrą, esantį viduryje Afrikos“, – variau toliau.
„Nu aš ir už 100 eurų dienai nevažiuočiau, – papurtė galvą ir tęsė tardymą. – Tai kiek tau moka, jei ne paslaptis?“
Dažniausias vairuotojų klausimas
Daugelis vairuotojų patvirtins, kad labai dažnai susitikus kolegų pirmas klausimas : „Kiek tau moka?“
Manau, tai tas pats, kas klausti moters, kiek jai metų. Net nebežinai, ką sakyti. Pasakysi, bet jei jam pasirodys per daug, išvadins šefo draugu, jei per mažai – išvadins tuo, kuris numuša kainą ir vergauja.
Kad kolega nurimtų atsakiau: „Jei gyvas grįšiu, gausiu maišą pinigų ir du maišus bananų.“
„Aš už tiek nevažiuočiau“, – numojo ranka ir nuėjo, o aš likau toliau pratintis prie karščio.
Genialus sprendimas
Nuo tokių temperatūrų svyravimo atsiranda slogos, kosuliai, o šiais koronaviruso laikais kosėti labai pavojinga – gali izoliuoti. Aš labiau linkęs stovėti atidarytais langais ir kvėpuoti grynu, nors ir karštu oru.
Šalia stovi kolega tuščiu šaldytuvu, tai įsirengė dušą. Visai nieko. Patogu, savas kampas ir nereikia bijoti svetimų virusų.
Pastatai bakelį su vandeniu prieš saulę ir jau po kelių valandų turi šilto vandens. Tai – puikus sprendimas, kai nėra šalia dušo, o jei ir yra vieši, tai jie dažnokai būna nepatrauklus. Jei vanduo vėsus, jis puikiai atvėsins per karščius. Šis būdas paprastas ir veiksmingas!
Termometras – iki 44 laipsnių
Pagalvokite patys, jei vieną-dvi bendras kabinas per dieną aplanko dešimtys žmonių. Juos prižiūri, tvarko, bet dažnai švarą tenka palaikyti patiems vairuotojas, o jų pasitaiko įvairių. Ne kiekvienas nuo mažens pripratintas po savęs susitvarkyti, tai po tokio nevalos labai nesmagu užeiti.
Vieni išsimaudę sutvarko kaip savo namuose, kiti palieka viską, kas nuo kūno nubėgo ir nesubėgo į nuotekas.
Su vienais puikiai pabendrauji ir nereikia apie Afriką muilo burbulų pūsti, o kiti kaip policininkai prašo paso.
Berašydamas pajutau, kaip pirštai pradėjo kibti prie kompiuterio klavišų. Pažiūrėjau, kokia temperatūra. Oho. Prieš pora valandų buvo 40, o dabar – jau 44. Ne mes einame į Afriką, o Afrika ateina pas mus.
Keletą dienų tokio vis kylančio karščio – užsigrūdinsiu, įdegsiu ir be problemų pats nuvažiuosiu į Kongą, dar ir dušą galima bus įsirengti. Juk kas tikras vairas, tas ir Afrikoje nepražus.