Dar daugiau. Tokiuose santykiuose tau belieka reikalauti sekso mažiausiai kelis kartus per savaitę vietoje narkotikų dozės nusiraminimui. Mat, seksas yra vienintelis būdas įsiveržti į ją visa jėga iš nugaros įsivaizduojant, kad pralauži gynybą į jos kompleksuotą sielą. Bet ne iš meilės, o iš susikaupusio pykčio, agresijos, sukilusios iš jos negebėjimo tavęs išklausyti“.
Tokiomis mintimis pasidalijo su manimi man nepažįstamas vyras dar prieš karantiną, kai buvo galima prisėsti bare be jokios prievolės „bendrauti tik laikantis vieno metro atstumo“. Gėriau kavą, o vyras, kuriam galėjo būti apie penkiasdešimt, tiesiog prisėdo šalia. Atkreipiau dėmesį į jo liūdnas akis kiek nederančias prie sėkmingo vyro povyzos. Tamsiai mėlynas Hugo Boss kostiumas idealiai gulė ant atletiško kūno – atrodė lyg ką tik nužengęs iš prašmatnios parduotuvės vitrinos. Pro kiek prasegtus baltus marškinius matėsi įdegusi krūtinė, rankos stiprios ir juslios, net prižiūrėti nagai nekėlė visokių minčių. Matyt pajutęs mano dėmesingą žvilgsnį vyras priverstinai nusišypsojo. Akivaizdu, kad jis kentėjo ir greičiausiai prisėdo šalia manęs ne norėdamas „kabinti“. Bet kas jį žino? Savo gyvenime mačiau ir pakankamai apsimetėlių – nuotykių ieškotojų, kurie puikiai slėpėsi po gerai suvaidinto solidumo, rimtumo kauke. Vis tik šio vyro kūno kalba buvo neutrali, jis nesistaipė, tai kodėl gi nepasišnekučiavus.
– Mielai su jumis pasikalbėsiu, – pasakiau. – Tik perspėju, esu žurnalistė, rašau santykių temomis.
– Pataikiau į dešimtuką, – nusišypsojo nepažįstamasis. – Iš tiesų – norėčiau pasikalbėti su žmogumi, į kurį neturiu jokių emocinių ar verslo interesų, išlieti dūšią, taip sakant. Tik su sąlyga, kad likčiau anonimas, jeigu nuspręsite ką nors rašyti.
– O gal geriau būtų atvirauti kunigui arba kitam vyrui? – šyptelėjau.
– Į bažnyčią kol kas nevaikštau, dar laikas neatėjo. Be to, kunigai turbūt kalbėtų dogmomis, man tai netinka. O atvirauti su kitais pavojinga, nes žmonės Lietuvoje dažnai vyro norą išsikalbėti supranta kaip silpnumą. Jis sukelia jiems susierzinimą, ypač moterims. Tiesa, girtam atleidžiama, bet blaivaus vyro noras išsikalbėti laužo „vyras turi būti kietas“ stereotipą. O su giliai glūdinčiais stereotipais nepakovosi.
– Ar jūs kartais ne psichologas? – paklausiau, nes jo įžvalgumas, gebėjimas dėstyti mintis bylojo apie gebėjimą bendrauti ir analizuoti.
– Jeigu būčiau psichologas savo antrą pusę būčiau seniai metęs, nors ir skaudančia širdimi. Ji gera motina ir žmona – aišku, jeigu susitaikysi su mintimi, kad taip ir liksi neišgirstas iki jos arba mano „grabo lentos“, kaip sakoma. Ilgainiui pradedu manyti, kad jos nenorėjimas įsiklausyti ir nuoširdžiai kalbėtis yra elementarios pagarbos man stoka. Net zekai kalėjimo kamerose įdėmiai vienas kitą išklauso taip rodydami vienas kitam pagarbą. Jeigu tu niekam neįdomus, tavęs nepaiso, nenori bendrauti, išeina, jog jau senai patekai į gaidžių kastą. Būti negerbiamam skaudu, tai kerta per pasitikėjimą savimi. Mano intuicija man pataria bėgti nuo tokio žmogaus kuo toliau, bet yra vaikai, o aš geras, atsakingas vyras.
– Nuo kuklumo nemirsite, – pastebėjau.
– Ne. Ir šiaip, esu genijus, – žavingai nusišypsojo.
Jis tai pasakė su švelnia, vos girdima saviironija. Pradeda koketuoti? – pagalvojau ir man visai patiko. Linksmai nusijuokiau. Paklausiau, ar jis savo žmonai taip pat sakosi esąs genijus. Atsakė, kad taip, bet ši, skirtingai nei aš, ironijos nesupranta – priima už gryną pinigą ir puola piktybiškai, primityviai tyčiotis. Mano pašnekovo nuomone, tai byloja apie jos beviltišką nepasitikėjimą savimi, kurį ji bando paslėpti po cinizmo kauke. Nepilnavertiškumo kompleksas greičiausiai esąs kaltas dėl to, kad visos vyro pastangos būti išgirstam nueina perniek: „Nemokyk manęs“, „Aš pati žinau“, „Man neįdomu“ – tokie atsakymai mano pašnekovą eilinį kartą nuvilia, dar ir dar kartą patvirtindami, jog jo moters didybės manija tėra kaukė – po ja glūdi apgailėtinas kompleksuotas žmogelis.
Suklusau ir savo mintyse jau įsivaizdavau primityvią ir pilką moterytę, jokiu būdu nevertą būti tokio – visais atžvilgiais šaunaus gražuolio-vyro žmona. Nagi, ką gi jis dar papasakos?
Pašnekovas tęsė: „Kartą supykau, įsiutau. Sugriebęs už rankos, nuvedžiau į miegamąjį ir paėmiau ją kriokdamas iš sielos gelmių. Iš nugaros, nes tokia poza visiškai nuasmenina moterį, paverčia ją daiktu, pasitenkinimo įrankiu. Gerai, kad turime nuosavą namą, toli nuo kaimynų, nesigirdi. Žinote, kokia buvo jos reakcija? Visa nušvitusi pasakė, kad jai šis kartas labai labai patiko. Įtariu, kad jai toks agresyvus seksas sukelia stiprias seksualines emocijas. Dar pridūrė: „Jau maniau, kad tapai visišku mėme, nes vis lyg kokia boba nori išsikalbėti. Aš kalbuosi ir atvirauju su draugėmis ir to man visai pakanka. Mums, moterims, šito reikia, o vyrai yra kitokie.“ Su manimi ji nori kalbėtis tik apie reikalus, bet, anot jos, taip ir turi būti. Vyrai yra vyrai ir tuo viskas pasakyta. Jie puikiausiai galį rasti paguodą šnekėdami tarpusavyje – alaus bare ar užmetę meškerę prie ežero. Kai pašnekovas pabandė prieštarauti, išgirdo tą patį, maždaug: neaiškink, aš viską žinau, visi vyrai vienodi.
Įdėmiai klausiausi savo naujojo pažįstamo besistengdama suvokti, kas tai per žmogus. Kodėl jis man, svetimai moteriai, virkauja apie jo nesuprantančią ir neišklausančią, galimai menko intelekto kompleksuotą moterį, kuri, vienok, esanti „gera žmona ir vaikų motina“. Kažkas čia ne taip – nesueina galai, kaip sakoma. Ar tik tas jo „nesiklauso“ reiškia, kad ji, nenaudėlė, jo neklauso, tai yra nesielgia taip, kaip jis nori?
– Ar dažnai smurtaujate prieš savo žmoną? – šviesiai tiesiai paklausiau žiūrėdama jam tiesiai į akis. – Kad naudojate seksualinę prievartą, tai jau aišku, pats ką tik papasakojote. O ar dažnai sakote, kad ji kompleksuota, nevykėlė, ar dažnai barate ją ir niekinate?
Mano žavusis pašnekovas kiek pasimetė, bet netrukus atsakė: „Kai išveda iš kantrybės. Juk kiek galima, jau dešimt metų kaip ji nesikeičia, patikėkite, nusibodo. Ir seksualinės ar kitos prievartos nenaudoju, ne taip supratote“.
Kai sužinojau, kad jo žmona jaunesnė už jį 18 metų, tapo aišku, kad ji niekada nesuaugs. Bent jau ji neturi jokių šansų pasiekti savo žaviojo vyro išminties aukštumų jam dar gyvam esant. Paklausiau jo, ar jis tai suprantąs ir kodėl vedė tokią jauną merginą (jai buvo tik 22-eji, o jam – 40-imt), kai galėjo sėkmingai gyventi su savo bendraamže – tuomet gal būtų mažiau bendravimo problemų, bent jau nekiltų noras nuolat priekaištauti antrai pusei dėl nenuovokumo.
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vos ją pamatęs suvokiau, kad noriu būti kartu. Dariau viską, kad laimėčiau jos širdį. – kalbėjo mano pašnekovas.
– Meilė? Žinote, su ta meile, pasirodo, reikia elgtis gana atsargiai. Juk niekada nežinai, ar ji pasirodo iš už kampo kaip išganymas, ar kaip bausmė…Kūdikį myli be jokių reikalavimų. Jam augant, auga ir reikalavimai, nes meilė be jokių reikalavimų išugdo infantilą įsitikinusį, kad niekada neklysta. Žmogus be iššūkių neišsiugdo pasitikėjimo savimi. Panašiai ir mūsų šeimoje – dėl pasitikėjimo savimi trūkumo ir baimės tą trūkumą parodyti, kaip ir esu sakęs, mano žmona susirgo didybės manija. Nenoras išklausyti manęs – savo vyro paverčia kasdienį gyvenimą pragaru. O gal greičiau beprotnamiu. Paprastai taip elgiasi vidutinybės. Ir kai tai vidutinybei pavyksta paversti ir savo artimą vidutinybe, ji jaučiasi atlikusi didingą veiksmą. Tokia yra didybės manijos anatomija.
Mano pašnekovo piešiamas žmonos portretas darėsi vis sodresnis – ji pasirodo besanti ne tik kompleksuota nevykėlė, absoliučiai nepaisanti savo vyro, bet ir maniakė, pavertusi šeiminį gyvenimą durnynu. Maža to, ji, bestija, kėsinasi paversti vidutinybe ir šitą žavų vyriškį su Hugo Boss kostiumu ir plaukuota krūtine boluojančia iš po prasegtų baltų marškinių.
Pagaliau suradęs mane – savęs vertą pašnekovę ir išklausytoją naujasis pažįstamas liejosi toliau:
„Vienu žodžiu, liaudiškai šnekant, nenoras tavęs išgirsti užknisa, naikina meilę lyg lėti nuodai. Neišgirstas žmogus jaučiasi niekuo, nors gali tikrai būti... genijus (nusijuokia). Supraskite, nekalbu apie norą valdyti žmoną, nepakenčiu silpnų moterų. Mano žmona yra stiprus žmogus, nevykėlės juos niekaip nepavadinsi. Tai tiesiog negebėjimas išklausyti iki galo, kad po to sukurti savo įsivaizduojamą, atitrūkusi nuo tikrovės tavo psichologinį paveikslą. Dešimt metų kovoji, ieškai priešnuodžių, galiausiai gelbėdamas savo sielą trenki durimis ir išeini pas kitą. Ir tos kitos glėbyje pasijunti lyg rojuje. Visai galimas daiktas, kad ta kita patyrė tą patį „esi niekas“ skausmą. Ir staiga puoli į vienas kito glėbį, jokiais būdais ne iš nugaros, nes nori matyti vienas kitą, priglusti prie vienas kito, pajusti vienas kitą, jokiais būdais neužsimerkti, žiūrėti vienas kitam į akis. Galiausiai pasieki ne vietinį, kūno apačioje orgazmėlį, bet smūgį tiesiai į smegenis, sprogimą nuo kurio apsąli, pakyli, plasnoji. Tavo sėkla veržiasi lauk lyg viską deginanti lava. Ta kita moteris laikosi į tave įsikibusi, plačiai išplėtusi akis, atvira burna, iš kurios pasigirsta seniai tavo ausų pamiršta palaimos aimana…“.
Nors kavinėje nebuvo karšta, pajutau, kad mane išmušė prakaitas – jaučiausi apgauta ir baisiai nusivylusi savo naujuoju pažįstamu – tai jis, pasirodo, svetimauja! Įtikėjęs tuo, kad jo žmona yra kompleksuota kvaiša, didybės manija serganti vidutinybė, tas pižonas barškina meilužes ir dar su pasimėgavimu giriasi man, pirmąkart gyvenime sutiktam žmogui. Nežinau, kaip jums, bet man iš visų neištikimybės pateisinimų pats šlykščiausias yra šitas modelis – kai sau ir kitiems įrodinėjama, kad žmona yra šiokia ir anokia, tiesiog blogio įsikūnijimas ir ji tiesiog per kvaila, kad būtų verta ištikimybės.
Laikiausi už baro stalviršio krašto, kad nepaleisčiau vyno taurės į šitą išsipusčiusį pižoną. Esu moderni moteris, tikrai ne davatka, bet tokie tiesmuki paatviravimai apie neištikimybę man pasirodė koktūs. Prisiminusi būdą kaip nuraminti save teisingai kvėpuojant, giliai įkvėpiau ir iškvėpiau skaičiuodama iki penkių – taip net kelis kartus. Kai tyla tarp mūsų ėmė spengte spengti paklausiau vyro, ar jis taip sprendžia ar ruošiasi spręsti savo problemą – nueidamas pas kitą moterį. O gal dėl vaikų bandys susitaikyti su esama padėtimi, su savo žmonos nenoru jo išklausyti (ar klausyti) kuris, kaip supratau, kelia nuolatinę nesantaiką jų šeimoje.
Jis atsakė, kad tikrai nepretenduoja užimti psichologo pozicijos savo namuose. Jo žiniomis patys psichologai neretai nemoka spręsti savo šeimos problemų – jie patys skiriasi, būna neištikimi ir kenčia ne mažiau už kitus žmones. Viena yra profesionalus bendravimas darbe, kur turi susikaupti, atsikratyti savęs ir būti kiek įmanoma nešališkam ir visai kas kita santykiai namuose, kur būti objektyviam praktiškai neįmanoma. Be to, tas dirbtinai sukurtas psichologinis atstumas neišvengiamai neigiamai paveiktų poros intymų gyvenimą.
Bet pala pala, sakau aš, tas jūsų intymusis gyvenimas ir taip jau nėra tobulas – sakykite ką norite, bet prievartauti savo nuosavą žmoną tikrai nėra normalu ir visai nesvarbu, jog vėliau paaiškėjo, kad jai tas kažkiek patiko. Lygiai taip pat nėra normalu svetimauti, ką bent jau mintyse jūs darote su dideliu pasimėgavimu.
Kaip ten bebūtų, aš pati tikrai nenorėčiau tokio gyvenimo – kad mano nuosavas vyras į mane žvelgtų iš aukšto, iš savo įsivaizduojamos ar net realios intelektualinės aukštybės bokšto – kaip į kokią nepilnavertę būtybę, o gal net Vasaros g. 5 ligonę. Karts nuo karto grubiai užpuolęs nusitemptų į lovą, o atsiradus progai slapta nusprūstų į kitos moters lovą gaudyti „orgazmo smegenyse“. Kam man toks amžinai viskuo nepatenkintas „psichologas“, jau geriau gyvenčiau su paprastu sodininku, kuris mylėtų mane tokią, kokia esu. Mylėtų ir nesiimtų auklėti.
– Ačiū jums už atvirumą, – galiausiai pasakiau savo pašnekovui. – Deja, negaliu jums nieko patarti. Pirmiausia dėl to, kad išklausiau tik jūsų nuomonę, tik vienos pusės versiją. Neišklausiusi kitos pusės – jūsų žmonos – neturiu teisės vertinti ar daryti kokias nors rimtesnes išvadas. Ne kartą jaučiausi galinti patarti kitiems, bet šiuo atveju aš esu bejėgė.
Nežinau, kokį kelią pasirinko to vyro žmona. Turbūt – dėl vaikų – ji taip pat pasirinko nieko nekeisti. Turbūt ji ieško džiaugsmo kitur – draugių apsuptyje ar užsiimdama mėgstamais hobiais. Bet kokiu atveju jos nuomonės nežinau.
– Ar šiandien galite pasakyti, kad ją mylite, kad ji jums gyvybiškai svarbi? – klausiu savo pašnekovo nesiruošdama nieko vynioti į vatą. Laikas bėgo, seniai išgėriau net du puodelius kavos ir nebeketinau čia ilgiau užtrukti, juolab, kad mano naujasis pašnekovas mano akyse jau buvo praradęs savo žavesį ir paslaptingumo aureolę. Tai buvo žmogus savo viduje ganėtinai susijaukęs ir nei Hugo Boss, nei žavinga plaukuota krūtinė jam ne ką tepadėjo.
– Taip, myliu ją ir be jos negaliu gyventi. – atsakė vyras sunkiai atsidusęs. – Jei būčiau galėjęs, turbūt seniai būčiau išsiskyręs – aš jau toks, prievarta manęs nepriversi. Ačiū jums, kad išklausėte. Patariu jums: išklausykite savo vyrą bent penkias minutes, jo kas antrą minutę nepertraukusi, nes toks elgesys žemina. Nesakykite jam, kad viską žinote ir kad jis turi penkiasdešimt ydų, o jūs tik vieną. Galu gale ta vienintelė jūsų yda tampa didesne už tas penkiasdešimt jo ydų kartu paėmus.
Pritariamai linksėjau neketindama ginčytis ar ką nors įrodinėti. Šitas vyras akivaizdžiai norėjo tik išsikalbėti, na, o aš išgirdau dar vieną – savaip įdomią – šeimos santykių istoriją, kurią galėjau čia aprašyti. Abu likome patenkinti mūsų pokalbiu. Ką dar galėjau tam vyrui pasakyti?
Gal: žmogau, mylėk ir vertink savo jauną žmoną, kad tavo pretenzijos ir priekaištai nepastūmėtų jos į kito glėbį. Neauklėk jos ir nesistenk pakeisti, priimk ją tokią, kokia ji yra – su visomis ydomis ir trūkumais, kad ir koks tobulas ar net genijus prieš ją besijaustum. Meilė yra aukščiau visko – visada tai teigiau ir visada tą teigsiu. Jokie, net patys teisingiausi pokalbiai, neatstos nuostabaus jausmo, kad ši, būtent ši moteris yra tavo kūnas ir kraujas, nors gal kartais elgiasi kvailai, neapgalvotai, gal kartais daro nesąmones. Bet būtent ši, o ne kita moteris yra tavo dalis, tavo pasirinkimas, lyg veidrodis puikiai atspindintis tavo esybės poreikius.
Nieko nebesakiau, nes žinojau, kad jis tikrai perskaitys mano rašinį. Pakilau nuo staliuko ir mandagiai padėkojusi atsisveikinau su savo žaviuoju pašnekovu – paradoksas, bet norėjosi kuo greičiau pasprukti nuo jo ir įsilieti į laukinį miesto džiunglių gyvenimą. Be to, netrukus turėjau susitikti su mano nuosavu vyru. Tiesą sakant, labiausiai – kaip visada – išsiilgau jo buvimo šalia, palaikymo ir apsikabinimų.
