Prieš maždaug 25 metus buvau nenuorama penkiolikmetė paauglė, kuriai visa gyvenimo prasmė buvo meilė. Kartą pamačiau filmą „Rudens legendos“ su Bradu Pittu ir beviltiškai jį įsimylėjau.
Po kiek laiko mano gera draugė nusipirko kažkokį žurnalą, atvertė Martyno Starkaus nuotrauką ir sako: „Pažiūrėk, koks į Bradą Pittą panašus.“
Ir tikrai tuo metu Martynas buvo nusikirpęs savo ilgą kasą, pasišviesinęs plaukus, toks mėlynakis, gražus – beveik Bradas Pittas. Tuomet viskas prasidėjo...
Klausiau visų Martyno vedamų radijo laidų, rašiau laiškus, žurnaluose rijau interviu su juo, slapčia tempdavau laidinį telefoną iš tėvų kambario į savąjį, kad galėčiau prisiskambinti į jo vedamas laidas.
Paskui apsimesdavau, kad negirdžiu tėvo dūsavimų, kai jis žiūrėdavo į eilinę telefono sąskaitą (tarpmiestiniai skambučiai tuomet daug kainuodavo).
Kartą mama pas juvelyrą užsakė porą komplektų auksinių papuošalų man ir sesei: po žiedelį, po pakabuką ant kaklo ir po auskarų porą. Bus dukroms pasipuošti, atsiminti.
Nešiojau tą žiedelį kurį laiką, o tada užsinorėjau, kad Martynas turėtų kažką mano, kas jam galbūt primintų apie mane. Įdėjau savo auksinį žiedą į degtukų dėžutę ir išsiunčiau į radijo stotį jam.
Kai Vilniuje vykdavo koks nors įdomesnis koncertas, tėvai leisdavo vykti su sese ar drauge, nes turėjome tetą, pas kurią būdavo galima apsistoti. Teta gyveno Justiniškių pradžioje, visai netoli nuo Spaudos rūmų, o juose buvo įsikūrusi radijo stotis, kur dirbo Martynas.
Pamenu, sėdime su drauge pas tetą, klausome Martyno vedamos laidos, ir staiga kilo mintis – juk laida netrukus baigsis, galime eiti jo patykoti prie Spaudos rūmų. Su teta pavyko susitarti, išėjome.
Visai netrukus po vidurnakčio Martynas iš tiesų pasirodė. Ramiai ir lėtai jis patraukė Viršuliškių link. Mes, dvi kvėpavimą sulaikiusios medžiotojos, besislapstydamos už stovinčių automobilių, už medžių ir krūmų, sekėme Martyną iki pat devynaukščio namo laiptinės, kurioje jis dingo.
Kas toliau? Nepulsi gi iš paskos, nedrąsu. Nutarėme, kad viena atsistos vienoje namo pusėje, kita – kitoje, o tada žiūrėsime, kur užsidegs šviesa lange.
Užsidegė septintame aukšte. Laiptais užkiūtinome tyliai iki septinto aukšto, priglaudėme ausis prie durų, tyliai ėmė sklisti truputį „aštresnė“ muzika. Taip, viskas aišku, jis čia.
Paskambinti į duris neįstengėme, nes adrenalino buvo ir taip jau daug, nusprendėme, kad niekur jis nedings, pasipuošime, susišukuosime, ateisime kitą dieną.
O tuščiomis gi neisi. Nupirkome „Motorhead“ (jo mylimos grupės) marškinėlius, šokoladą ir jau dienos šviesoje (pasipuošusios ir susišukavusios) išėjome vėl į Viršuliškes.
Prie durų stypsojome bent pusvalandį, nes nėjo sukaupti drąsos ir pakelti pirštą prie durų skambučio. Nėjo patikėti, kad tokia tolima ir nepasiekiame meilė vos už vienų durų. Paskambinau. Tyla. Dar kartą. Tyla. Palengvėjo.
Tuomet paskambinau į gretimas duris. Atidarė miela pagyvenusi ponia, kuri paliudijo, jog tikrai jos kaimynystėje gyvena Martynas. Ji mielai sutiko perduoti mūsų atneštas dovanas jam.
Anuomet vykdavo smagūs radijo organizuoti renginiai, į kuriuos bet kokia kaina stengdavausi patekti. Be abejo, Martynas Starkus visuomet dalyvaudavo juose.
Kiek laimės būdavo netyčia Palangoje susitikti, pažiūrėti iš tolo ar išdrįsti prieiti arčiau ir nusifotografuoti.
Net mažos detalės tarsi priartindavo mane prie jo, pakurstydavo jausmus ir vaizduotę. Tiek ir užteko.
Gal po kokių metų vėl būdama Vilniuje nupirkau tortą, vežiau jį troleibusu per pusę miesto, paskambinau radijo stoties administratorei, paprašiau, kad ji nusileistų, paimtų tortą ir perduotų Martynui. Jis tuomet vedė laidą studijoje.
Kadangi man jau buvo šešiolika metų, bandžiau būti santūresnė (sunkiai sekėsi), todėl neprašiau jo paties nusileisti, nes giliai širdyje vis tiek kuklinausi ir drąsi galėjau būti tik per atstumą.
Martynas Starkus netrukus galėjo atsikvėpti lengviau, nes vieną dieną supratau, kad jau įsimylėjau Marijoną Mikutavičių.
Bet vis dėlto, Martynai, gal kartais ta degtukų dėžutė su auksiniu žiedu dar kažkur netyčia guli pas tamstą? :)
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.