„Visas mano gyvenimas – tai muzika, dainos, kelionės. Nuo pat mažens labai mėgau dainuoti, deklamuoti eilėraščius. Kartais eilėraščius paversdavau dainomis – pritaikydavau liaudiškos dainos motyvus. Ypatingai mėgau koncertuoti, ypač tada, kai susirinkdavo daugiau klausytojų, – pasakoja Nijolė. – Kai susirinkdavo svečiai, mane užkeldavo ant kėdutės, o aš su malonumu atlikdavau programą – neprašoma. Šioje srityje rodžiau didelę iniciatyvą.“
80-metį mininti estrados dainininkė sako, jog teko nueiti ilgą kūrybinį kelią – nors jis buvo vingiuotas, tačiau tikslas visada buvo vienas.
„Tuomet dainavau mokykloje, muzikos mokytojas mane paskatino stoti į tuometinį Šiaulių muzikos technikumą. Baigusi jį dirbau pagal paskyrimą – tais laikais tai buvo būtina. Vėliau prisijungiau prie Šiaulių estradinio kolektyvo. Galiu teigti, jog tuomet prasidėjo mano kūrybinis kelias, – prisimena estrados primadona N. Ščiukaitė. – Po poros metų mūsų visą kolektyvą pakvietė dirbti į Filharmoniją. Pavadino mus „Nemuno žiburiais“. Dar po kiek laiko atsidūriau Juozo Tiškaus vadovaujamame bigbende, vėliau jis tapo estrados ansambliu. Su šiuo ansambliu nuėjau labai ilgą kūrybinį kelią.“
Nijolė ėmė įrašinėti dainas, jas grojo radijo stotys, buvo išleista ne viena muzikinė plokštelė. Ilgos kelionės ir sėkmingai įveikti dainų konkursai skirtingose pasaulio šalyse moteriai padėjo pajusti gyvenimo pilnatvę ir suteikė didelį džiaugsmą.
„Turėjome pasisekimą Maskvoje – mus kvietė į tarptautines estrados programas. Vieni žymiausių – „Auksinis ruduo“ ir „Draugų melodijos“. Buvo kviečiami atlikėjai iš socialistinių šalių, o mūsų ansamblis jiems visiems akomponuodavo. Dainuodavome ir patys, – sako Nijolė Ščiukaitė ir teigia, jog tuomet išvažinėjo kone visus didžiuosius Rusijos miestus. – Turbūt nėra vietos, kurioje būtume nebuvę. Lietuvoje buvome reti svečiai. Gastrolės trukdavo ir po tris mėnesius – keli mėnesiai, praleisti Azijoje, Kaukaze, Urale, prie Baikalo. Važinėjome po pasaulį su lietuviška daina.“
1974-iais N. Ščiukaitė pelnė LSSRS nusipelniusios artistės vardą ir dainavo tarptautiniame festivalyje „Sopotas“.
„O dar po poros metų atstovavau Lietuvą festivalyje „Bratislavos lyra“. Ne kartą buvau pripažinta geriausia dainininke. 1993-iais man buvo įteikta Antano Šabaniausko premija, o 1996-iais buvau apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu, – garbingais pasiekimais dalijasi 80-ojo jubiliejaus sulaukusi moteris. – Prasmė, vidinė šilumas ir savitumas – štai kas man visada rūpėjo. Visada norėjau, kad mano atliekamos dainos būtų prasmingos. Norėjosi žmonėms kažką pasakyti, ne vien tik padainuoti pagal gražiai skambančią melodiją. Man labai patikdavo baladės, daug jų esu sudainavusi.“
Nors estrados dainininkė daug laiko praleisdavo ne Lietuvoje ir atlikdavo rusų kompozitorių sukurtas dainas, jos sudainuotų dainų archyve – ir žinomiausi lietuvių kompozitorių kūriniai.
„Raudonikio „Raudona rožė“ ir „Krantų gėlė“ – šias dainas sudainavau pirmoji. Jas visi žino ir šiandien, – džiaugiasi didžiąją gyvenimo dalį scenoje praleidusi N. Ščiukaitė. – O visą kūrybinį gyvenimo kelią nuėjau su Juozu Tiškumi. Jis buvo „Estradinių melodijų“ vadovas. Taip pat jis buvo mano gyvenimo draugas, visada jį gerbiau ir mylėjau. Myliu ir dabar, nors jau keturiolika metų Juozo nebėra su manimi.“
Apie mylimą vyrą jautriai kalbanti Nijolė prisipažįsta, jog J. Tiškaus mirtis įtakojo jos kūrybinės ir koncertinės veiklos pabaigą.
„Kai Juozas mirė, nebegalėjau eiti į sceną – pabaigiau savo kūrybinę ir koncertinę veiklą. Be jo buvo labai sunku dainuoti, daina nebeskambėjo taip, kaip anksčiau. Kaip aš juokiuosi – užlūžo gerklėje, tikriausiai, – Delfi pasakoja estrados primadona. – Tiesa, vėliau dar kurį laiką dirbau B. Dvariono muzikos mokykloje, buvau dainavimo mokytoja. Su vaikais iš viso dirbau 16 metų. Šis kūrybinis darbas taip pat buvo labai gražus. Aiškinau jiems ne tik tai, kaip reikia kvėpuoti, tačiau ir kaip perteikti tekstą, kaip įsijausti į dainą ir ją suprasti.“
Pasak N. Ščiukaitės, vaikai norėdavo dainuoti anglų kalba, tačiau ji visuomet skiepijo meilę lietuvių kalbai.
„Tačiau laikui bėgant ėmė varginti nugaros, sąnarių skausmai, todėl palikau mokytojos darbą. Dabar aš vos galiu vaikščioti – niekur nebeišeinu. Deja, bet yra kaip yra, – atsidūsta gyvenimą muzikai ir kūrybai pašventusi Nijolė. – Gyvenu koronaviruso sąlygomis jau du metus. Tačiau visą gyvenimą labai daug važinėjau, labai daug keliavau – visada pasiilgdavau namų. Grįžti į namus po gastrolių būdavo didžiausia šventė. Savo namus myliu ir dabar – visiškai nesijaučiu suvargusi. Man gera juose. Dabar čia visas mano pasaulis.“
Susisiekus su viena geriausių estrados dainininkių Lietuvoje, ši prisipažino, jog visą dieną netyla telefonas – draugai ir kolegos sveikina Nijolę garbingo jubiliejaus proga.
„Turiu daug draugų – jie mane lanko, susiskambiname. Nesiskundžiu. Tiesa, sveikatos norėtųsi turėti šiek tiek daugiau. Gyvenu septintame aukšte – atsiveria puikūs vaizdai. Stebiu visus metų laikus iš aukštai. Kai atsikėliau į šį butą, buvau jauna – po langais augantys beržai buvo ką tik pasodinti. O dabar man jie septintame aukšte šakomis moja, – juokiasi N. Ščiukaitė. – O vienatvės aš nebijau, man ji visai nebaisi. Aš labai gerai jaučiuosi viena.“
