Jei tiksliau, netoliaregiais kaimiečiais, kurie moka tik iš pykčio kratyti skiauterėm. Prezidentas su jais kalbasi iš aukšto ir šimtu procentų įsitikinęs, kad yra labai gražus, pamokomai klausdamas, kur jie buvo prieš dešimt metų.
Kadangi po memorandumais pavardės surašytos įskaitomai, gaidžiais Nausėda bus išvadinęs Adamkų, V. Landsbergį, Nobelio premijos laureatę Aleksijevič, Vilniaus universiteto rektorių ir dar per šimtą garsių rašytojų, filosofų, istorikų, tapytojų ir politikų.
Tarp kurių – šitą būtina ypač pabrėžti – yra ne tik opozicinių konservatorių ir liberalų, kaip melagingai aiškina dvaro politologai, bet ir Karbauskio valstiečių (Tomilinas, Kepenis, Kirkutis, Miliūtė, Vingrienė) bei socialdemokratų pavardžių.
Visi jie – gaidžiai, tik Nausėda – tikras vyras?
Tą pačią dieną V. Landsbergis, prisimindamas okupacijos 80-metį ir lygindamas situaciją po Astravo paleidimo, Nausėdą ir Skvernelį prilygino 1940-ųjų išdavikams: „Netrukus gali atsiverti tas pats. Tada Skverneliui atitektų generolo Vitkausko vaidmuo, Nausėdai – Paleckio.“
Galima iki nukritimo svarstyti, kiek čia yra atsako į „skiauterių kratymą“ ir kiek realios nuojautos, bet nepaneigsi fakto, kad V. Landsbergis nė vieno ankstesnio Prezidento, net Brazausko, kuriam epitetų negailėjo, nėra prilyginęs J. Paleckiui.
O Nausėdą prilygino. Gal kad Brazauskas, kad ir koks jis buvo, po Maišiagalos memorandumo, kuriuo Latvijai buvo atidavęs naftingą Baltijos šelfą, pripažino kaltę ir iš klaidos išėjo, o Nausėda Astravo reikalu stojo į jam jau įprastą suicidinę Rūpintojėlio pozą, leisdamas energetikos ministrui Vaičiūnui laisvai kolaboruoti su Latvijos-Rusijos-Baltarusijos bloku.
Ar iš tikrųjų Lietuva tokia neįgali su „vietinės reikšmės memorandumais“, kaip vaizduoja Prezidentas? Nieko nebelieka, kaip tik sutikti su Astravo aptarnavimu per Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir 4 elektros perdavimo linijas į Latviją?
Lietuvos situacija yra išties šūdina, ir politkorektiškesnio žodžio jai geriau neieškoti.
Tai, kad Astravo paleidimo nepavyks sustabdyti, parodė ir gyventojų apklausa. Prezidentas ja gali drąsiai remtis toliau pašiepinėdamas vietinius. Tačiau kiek Lietuvos žmonių apskritai žino visą Astravo problematiką? Kiek jų, įskaitant apklausos rengėjus, suvokia, kad ant svarstyklių lėkštės – ne tik Astravo paleidimas, o kur kas daugiau?
Jei 1-ojo Astravo reaktoriaus paleidimo sustabdyti nebeįmanoma, ar Lietuvai jau vienodai, kiek Astrave bus reaktorių – vienas, du, visi trys?
Ar valdžia piliečiams suteikė informacijos bent apie tai, kad atiduodama Astravui Kruonio pajėgumus ir leisdama naudotis elektros linijomis į Latviją, Lietuva prisidėtų prie Astravo finansavimo ir jo tolesnės plėtros, taigi dar didesnio pavojaus laipsnio?
Ar paaiškinta, kad kolaboravimas su Astravu gali kalti Lietuvai antru galu – Lenkija uždarys „LitPol Link“ vartus į Europos energetinę sistemą? O tai gresia amžiams likti Rusijos energetikos sistemoje.
Kiek žmonių žino, kad Lietuva 5 m. jau atidėjo elektros tinklų sinchronizaciją su Europa, ir kad ta sinchronizacija išvis gali tapti chimera, jei politikai ir diplomatija bus tokie pat pasyvūs, kaip per pastaruosius metus, kai Vilnius ėmė plaukti Latvijos ir Rusijos energokonkordato farvateriu?
Dėl Prezidento ir Vyriausybės neveiklumo Lietuva, turėdama visus kozirius izoliuoti Astravo jėgainę, pati atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės spaudžia Rusijos veikiama Latvija, iš kitos – Lenkija, kuri gali užkalti „LitPol Link“ vartus, kad neįsileistų Astravo elektros.
Lukašenka paleis atominę jėgainę be būtino jai avarinio rezervo, ir tai kelia baisų pavojų tiek Lietuvai, tiek dar kelioms šalims, įskaitant Baltarusiją. Kuri neturi tiek būtinų elektros jungčių su Rusija, kad galėtų iš jos tikėtis rezervo.
Tai pripažino ir „Belenergo“ vyr. inžinierius Bobrovas: „Sudėtingiausias periodas laukia tada, kai bus įjungtas pirmasis blokas. Kad neištiktų avarija, šį režimą reikės palaikyti naudojantis visos Baltarusijos elektros sistemos rezervu. Pirmasis atominės jėgainės blokas, kaip ir antrasis, bus paleisti anksčiau nei bus įjungti nauji rezervo pajėgumai, kurių statyba vėluoja.“
Žiūrim, ką turim?
Be būtino elektros rezervo saugus Astravas neįmanomas. Tai, kad Astravas, vos tik pradėjęs veikti, bus pakabintas ant Marusios plauko, žino ir Baltarusija. Ko tikisi batka? Juk tikrai informuotas, kad Lietuvos įstatymai draudžia suteikti Kruonį kaip rezervą Astravui.
Lukašenka tikisi, kad BRELL žiede Lietuvai nepavyks izoliuoti Kruonio nuo Astravo. Kitaip sakant, Lukašenka būtiną Astravui rezervą iš anksto planuoja vogti iš Lietuvos.
Atominis banditizmas in action. Kaip gelbėtis?
Tik jau ne ministro Vaičiūno metodika, suteikiančia Latvijai teisę prekiauti Astravo elektra. Tai būtų atviras bendrininkavimas su vagimis iš atominio banditizmo gaujos. Jei Lietuva turėtų Prezidentą, seniai būtų sušaukta Valstybės gynimo taryba, kurioje ministras būtų apkaltintas nacionalinių interesų išdavyste ir bent jau nušalintas nuo derybų su Latvija.
Astravo elektros perteklius gresia kitu Černobyliu. Negana to, atviras kelias Minsko ir Maskvos šantažui: arba duodate mums Kruonį, arba Astravas sprogs. Jei Lietuva turėtų Prezidentą ir Vyriausybę, 2 iš 4 per Lietuvą iš Baltarusijos į Latviją einančių elektros linijų jau būtų uždarytos.
Remontui. Kaip „Družba“ naftotiekis. Ir tada Astravas pakimba ore. Net Lukašenka pagalvotų, ar verta įjungti pragaro mašiną. Turim ne gelbėti Latviją, kaip aiškina energetikos ministras, o palikti Latviją vieną Rusijos energetikos sistemoje, nes Ryga čia veikia kaip išdavikė.
Taip negalima, galim būti apkaltinti energetiniu chuliganizmu, tirta bailiai iš „Litgrid“, Seimo daugumos, Vyriausybės ir Prezidentūros. O kodėl ne? Ar Baltarusija derino su Lietuva Astravo jėgainės statybos faktą ir vietą? Tai kad ne.
O jei taip, jei Lukašenka užsiima atominiu banditizmu, tokiu atveju visi ginklai konvenciniai. Klausimas šiandien skamba taip: ar leisime Lukašenkai vogti Kruonio pajėgumus? Kaip apsaugosime šį Lietuvos valstybės turtą? Ar išvis saugosim?
Visiems būtų buvę geriau, jei savo metiniame pranešime, užuot išvadinęs Astravo priešininkus gaidžiais, to būtų paklausęs Prezidentas.
Viena yra vaizduoti Rūpintojėlį, teisuoliškai klausinėjant, kur jūs buvote prieš dešimt metų. Visai kas kita – nulipti nuo pakelės kryžiaus ir valstybiškai paklausti, kodėl Lietuva kaip valstybė smuko taip, kad nei valdininkija, nei diplomatija laiku nei pateikė politikams, nei signalizavo visuomenei apie tikrąją Astravo problematiką?
Kodėl Lietuva, turėdama visus kozirius derybose su Latvija dėl Astravo elektros nepirkimo, staiga pasidavė Rygos šantažui be kozirių?
Turbūt galima klausti ir kiečiau. Kas už tai paėmė? Kiek pažadėta už Lietuvos kapituliaciją dėl Astravo? Kodėl aukščiausio lygio korupcijos akivaizdoje tyli VSD ir STT?
Prieš 17 m. Lietuva į vienus vartus laimėjo dvikovą su Rusija dėl karinio ir kitokio tranzito. Tai padarė valdininkija ir diplomatija. Kodėl dabar gaunam į kaulus nuo Latvijos ir batkos?
Kokią įtaką valdininkijos paralyžiui turėjo faktas, kad dabar valdininkui, jei tik jis iškart atsakytų į raštą, t.y. imtųsi iškart tarnauti tautai, STT įjungiamas korupcijos skaitiklis? Valdininkas priverstas tą raštą iš pradžių siųsti įvertinti STT. Popierius tikrinamas ar tik ne tris savaites. Apmusyja interpretacijomis. Ar ne čia ieškoti bendro valstybės paralyžiaus ištakų?
Politikai – pusiau beraščiai. Valdininkija dirba STT, kuri pokalbių jau klausosi ir įrašinėja net Seimo rūmuose (sic!). Diplomatija dirba emigrantų mokyklėlėms ir mokyklėlėse. Dirbti Lietuvai nebėr kam. O tie, kurie valstybę pabando gelbėti be atlygio, Prezidento išvadinami gaidžiais.
Gerovės valstybė su tokiomis dvipūdėmis ant kojų ir Astravo girnapuse ant kaklo? Makabriškas vaizdelis. O juk netruks ateiti laikas, kai kitas Prezidentas gali paklausti tikro vyro Nausėdos, o kur jis buvo 2020-aisiais, kai galėjo užkirsti kelią antrajam ir trečiajam Astravo reaktoriams, bet tik gyrė Vaičiūną? Nebent išsipildys V.Landsbergio pranašystė.