Itin gerai parengti samdiniai, pasamdyti paremti generolą Chalifą Haftarą jam siekiant perimti Tripolio kontrolę, Libijoje vykstančiame kare virto didžiausią baimę keliančia jėga.
Todėl, kai buvo gautas įsakymas žygiuoti į pietus link priešo pozicijų, grupė kovotojų susirinko aptarti, kaip galėtų pabėgti.
Tikslas buvo Tarhuna – griūvantis vienos gatvės miestelis, esantis už 60 kilometrų į pietus nuo sostinės Tripolio. Kai pernai balandį ėmėsi operacijos, siekdamas perimti sostinės kontrolę iš Turkijos remiamos Nacionalinės susitarimo vyriausybės (NSV), du nedidelius nusileidimo takus turintis mažai žinomas užkampis Ch. Haftarui virto svarbia tiekimo linija.
Jeigu tas miestelis būtų perimtas, išdavikas generolas prarastų paskutines pozicijas vakarinėje Libijos dalyje, o tai reikštų, kad NSV laimėtų karą. Tačiau problema ta, kad kelią pastojo Maskvos samdiniai.
„Mes planavome pabėgti. Mes bijojome rusų dėl jų taiklumo. Jie neįtikėtinai profesionaliai naudojasi artilerija, – su gėda akyse pasakojo vienas vyriausybės kovotojas . – Mūsų pagrindinis tikslas buvo išgyventi. Tiesiog sunku nupasakoti tą baimės jausmą.“
Tačiau NSV kovotojams dar net neišvykus iš Tripolio internete pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose buvo užfiksuota, kaip rusų kovotojai sunkvežimiais ir krovininiais lėktuvais atsitraukia nuo fronto linijų. Kai vyriausybės kovotojai atvyko į Tarhuną, samdinių jau nebuvo nė kvapo.
„Tai buvo Ch. Haftaro kortų namelio griūties pradžia, – sakė vienas NSV karininkas Tripolyje, turėdamas omeny birželio 5 d. Ch. Haftaro prarastą miestelį. – Tai buvo pagrindinis veiksnys, privertęs Ch. Haftaro pajėgas atsitraukti iš šių vietų.“
Ch. Haftaro vadovaujamos pajėgos, skubiai atsitraukiančios šimtus kilometrų žemyn pakrante nuo Tripolio, neigia, kad iš jų pusės pasitraukė užsienio kovotojai. Interviu „The Independent“ jų vadai ne kartą atmetė tokias kalbas kaip „propagandą“ ir „melą, kurį skleidžia NSV ir teroristai“.
Tačiau JT tyrėjai įsitikinę, kad mažiausiai 1200 rusų buvo pasamdyti miglotų Rusijos privačių karinių kompanijų, tokių kaip „Wagner“, kad padėtų Ch. Haftarui laimėti karą prieš NSV.
Todėl Tripolyje netyla kalbos, kodėl šimtai jų tokiu svarbiu momentu pasitraukė. Sklinda gandų, kad paskutinę minutę Ankara ir Maskva susitarė leisti samdiniams palikti fronto liniją sveikiems, – taip siekiama užkirsti kelią potencialiai mirtinai dviejų galingų pasaulio valstybių konfrontacijai.
„Atsižvelgiant į Ch. Haftaro karių nuotaikas, pasitraukimas paskatino mus manyti, kad tikrai buvo kažkoks susitarimas, – sakė vienas siras samdinys, kovojantis NSV pusėje. – Pasipriešinimas, kurio sulaukėme visais frontais, dingo pernakt.“
Žlugusio Ch. Haftaro mėginimo perimti Tripolį lemiamas epizodas puikiai iliustruoja, kaip samdiniai lemia pergales ir pralaimėjimus naujausiame bjauraus pilietinio karo Libijoje etape. Dėl turtingų užsieniečių globėjų ir tūstančių samdomų karių abejose pusėse sukarintų grupuočių susišaudymai gana greitai išsirutuliojo į naujausią pasaulinį karą per trečiąsias šalis.
Jis visiems laikams pakeitė šalies kraštovaizdį ir nuteikė vienas prieš kitą tokias galingas pasaulio valstybes kaip Turkija, Rusija ir Jungtiniai Arabų Emyratai.
Kaip sakė vienas aukšto rango diplomatas, susijęs su JAV ginklų embargo vykdymo užtikrinimu, „Libija yra naujoji Sirija“, tačiau šį kartą – arčiau Europos slenksčio.
Su konkuruojančia administracija rytuose nominaliai siejamas Ch. Haftaras ilgą laiką atmetė NSV, kaip islamistų grupuočių, tokių kaip Musulmonų brolija, marionetę. Jis ir jo užsienio rėmėjai, įskaitant Egiptą ir JAE, tokias grupuotes laiko teroristais.
Jungtinių Tautų pripažinta, tačiau dažniai prastos reputacijos sukarintų grupių palaikoma NSV yra užsitikrinusi tokių šalių kaip Turkija ir Italija paramą. Jos Ch. Haftarą laiko karo nusikaltėliu, norinčiu tapti karaliumi.
Samdinių kompanijoms, tokioms kaip liūdnai pagarsėjusi Rusijos „Vagner“ grupė, Libija yra tarsi bedugnė piniginė.
Ch. Haftaras pradėjo karą dėl Tripolio praėjusių metų balandį ir greitai užėmė nemažai teritorijų naudodamas galingus bepiločus, naikintuvus ir „Pantsir“ gynybos sistemas, kurias, kaip mano Vakarų diplomatai, suteikė JAE, o vėliau – ir Rusija. Tačiau abi šalys iki šiol neigia, kad yra susijusios su karu.
Sausumoje generolo pajėgas sustiprino samdiniai. Kaip rodo Jungtinių Tautų užsakymu atliktas tyrimas, tarp jų buvo maždaug 1200 rusų ir iki 2000 sirų kovotojų iš teritorijų, kurias kontroliuoja Sirijos režimas. (Paties „The Independent“ atliktas tyrimas rodo, kad sirų buvo arčiau 800.)
Tarptautiniai diplomatai, supažindinti su JT tyrimu, laikraščiui „The Independent“ sakė, kad Ch. Haftarui pranašumo suteikė ir papildomas daugiau nei 2000 Sudano kovotojų kontingentas. Daugelis šių karių atvyko pernai lapkritį, kai buvo užfiksuotas tikras samdymo bumas.
Tačiau viskas pasikeitė, kai Turkija oficialiai įsitraukė į antpuolį, kuriam Turkijos parlamentas pritarė sausį, nors tai pažeidė ginklų embargą.
„Vienas iš dalykų, kuriuos Turkija padarė oficialiai įsitraukusi į konfliktą Libijoje, buvo ginkluotės pagerinimas. Jie tarsi perkėlė Libiją į visai kitą lygį“, – „The Independent“ sakė „Max Security“ vyriausiojo žvalgybos pareigūno pavaduotojas Odedas Berkowitzas.
Ankara ne tik pasiuntė kelis šimtus savo karių, bet ir pristatė „Bayraktar TB2“ bepiločių, „Korkut“ oro gynybos sistemų ir, kaip nurodo Vakarų kariniai stebėtojai, mažiausiai tris „Gabya“ klasės fregatas, – taip sukūrė gyvybiškai svarbų oro gynybos burbulą, skirtą apsaugot Tripolį ir kaimyninę Misratą.
JT tyrėjai skaičiuoja, kad Ankara pasamdė net 3000 Turkijos remiamų Sirijos kovotojų, jog šie atvyktų į Libijos fronto liniją.
Sirai kovotojai Libijoje sakė, kad tikrasis skaičius yra artimesnis 6000, nes per pastaruosius du mėnesius imta samdyti gerokai daugiau žmonių.
Tačiau Turkijos pasamdytų sirų nuotaikos prastos, sakė vienas jų, Abu Ahmedas. „Kai kurie taip nori grįžti namo, kad persišauna koją, kad tik būtų išskraidinti“, – pasakojo buvęs sukilėlis.
Kaip ir dauguma sirų, jis tai žino, nes pats 27 metų vyras sutiko kovoti Libijoje tik todėl, kad manė, jog iš čia bus paprasta įšokti į migrantų laivą, plaukiantį į Europą.
„Pasirodo, viskas nėra taip paprasta, – su nusivylimu balse sakė jis. – Visi ilgai čia esantys sirai pataria: niekuo nepasitikėk ir tiesiog mėgink grįžti namo. Čia, Libijoje, jie mus laiko pinigų maišais. Libiai mūsų nekenčia ir visai nepasitiki. Mes tiesiog norime grįžti namo.“
Rusai samdiniai pirmiausia pasirodė Rytų Libijoje 2018 metais, kur remontavo karines mašinas. Dauguma, įskaitant ir JT tyrėjus, kalbėdami apie juos pirštu beda į „Vagner“.
Nepriklausomas ekspertas Neilas Haueris, daug žinantis apie šią grupę, sakė, kad „Vagner“ iš tiesų yra bendrinė frazė, vartojama kalbant apie „neaiškias ginkluotas privačias karines kompanijas“, kurios atsirado per pastaruosius kelerius metus ir yra siejamos su Rusijos gynybos ministerija.
„Vagner“ buvo įkurta 2014 metais per Rusijos karą su Ukraina. Pirmieji jos kariai Sirijoje dislokuoti po dvejų metų. Tačiau sparnus jai apkarpė 2018 metų vasarį, kai Sirijoje įvyko susišaudymas su amerikiečių pajėgomis, o tai supykdė Kremlių, sakė N. Haueris ir tarptautiniai diplomatai.
JT tyrėjai sako, kad kartu su „Vagner“ Libijoje buvo dislokuota ir daug mažesnių privačių karinių kompanijų. Kad ir kad būtų atsakingas už rusų kovotojų samdymą, jie iš pradžių Libijos fronto linijose atsirado rugsėjį, teigia tarptautiniai diplomatai.
Skelbiama, kad po atsitraukimo kovos laukuose aplink Tripolį buvo rasta rusiškų tapatybės kortelių ir asmeninių daiktų. Kažkuriuo metu Rusija dislokavo Libijoje ir savo karines pajėgas, veikiausiai į patariamąsias pozicijas.
BBC atliktas tyrimas atskleidė, kad pirmasis Rusijos pasamdytas karys žuvo Libijoje vasarį. 27 metų karys vėliau gausiai policijos prižiūrėtų laidotuvių metu buvo palaidotas savo gimtajame mieste Rusijoje.
Rusijos gynybos ministerija į „The Independent“ prašymą pakomentuoti situaciją neatsakė.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visuomet kategoriškai neigė, kad Rusija siunčia kovotojus ir įrangą į Libiją. Sausį paklaustas apie „Vagner“, jis atsakė, kad jeigu Libijoje yra rusų, jie neatstovauja Rusijos valstybei.
Tačiau vienas Vakarų diplomatas pasakė taip: daug saugiau pasiųsti tokią grupę, kaip „Vagner“, negu dislokuoti savo kariuomenę. „Tam reikia daug strateginio planavimo už mažiau rublių.“
Jam pritaria ir JAV karinių pajėgų Afrikoje vadavietė, kuri laikraščiui „The Independent“ patvirtino, kad Rusija yra pasiuntusi į Džufrą – Ch. Haftaro pagrindinę oro bazę Libijos centrinėje dalyje – 14 „MiG-29“ naikintuvų ir „Su-24“ šturmo lėktuvų.
„Rusija samdo valstybės finansuojamus samdinius mažiausiai šešiolikoje Afrikos šalių, kad nuslėptų Maskvos tiesioginį vaidmenį ir turėtų galimybę pagrįstai tai neigti“, – sakė vadavietės atstovas.