Prieš keletą metų buvo skelbti duomenys: statistinis Lietuvos gyventojas per metus išgeria maždaug 50–60 litrų mineralinio vandens. Statistinis prancūzas, italas ar vokietis – maždaug tris–keturis kartus daugiau. Nors: gero mineralinio vandens mums galėtų pavydėti bet kas Europoje. Antras „nors“: kainos požiūriu mineralinis vanduo palyginti su vynu ir kava yra nebrangus malonumas. Ir trečias „nors“: vandenį gerti sveika.
Čiaupo žmonės gali nurimti: mes čia kalbame apie mineralinį. Apie varguolių ir ligonių šampaną. Štai taip paradoksaliai šį produktą man apibūdino žinomas Pjemonto vyndarys: „Pasiekiau devintąją dešimtį, gydytojas nebeleidžia gerti vyno. Bet žaidžiu tuos pačius vyno žaidimus: derinu prie maisto, derinu prie sezono, renkuosi pagal regionus, pilstau į prabangias taures. Ką? Mineralinį vandenį.“
Pakalbėkime apie mūsų požiūrį į mineralinį. Kodėl mažai geriame? Net šiomis dienomis, nors svilina sicilietiškas karštis, bet toliau kliuksi, banguoja latės, spritzai, smučiai, ryškiai spalvoti, nelabai skysti skysčiai. Arba geriausiu atveju – šakelėmis, uogelėmis, žievelėmis ir kitais žaisliukais papuoštas stalo vanduo.
Mineralinis vanduo pralaimi spalvotiems ir nelabai skystiems, nes viešpatauja keturi sovietmečiu kvepiantys „ne“. Negražus. Neskanus. Nebrangus. Neįdomus. Aptarkime juos.
Vanduo negali būti gražus, nes jis yra vanduo. Todėl sovietiniai gazuoto vandens automatai turėjo opciją „su sirupu“, – toks vanduo buvo kelis kartus brangesnis, saldesnis, spalvotas ir gerokai stipriau geriamas negu gazuotas be spalvos, be skonio ir beveik nemokamas.
Atsivėrus uždarytam pasauliui kažkas nuvyko į Turkiją ir pamatė vandenį su plūduriuojančiomis citrinomis. Gražu! Taip prasidėjo pagražinto vandens era, ji iki šiol tęsiasi. Ąsočių vandenyse siautėja geometrija, barokas, spalvų magija. Vienas prabangus Vilniaus restoranas kažkada net spalvotas (gyvas) žuvytes paleido su perspėjimu klientams: „Negerti! Grožėtis!“
Pasiekėme tokią vandens vartojimo fazę, kai restoranų padavėjai tampa vandens dekoratoriais. Feisbuke netgi mačiau skelbimą kviečiantį į vandens dekoravimo kursus. Visa tai formuoja kliento estetinį suvokimą tam tikra kryptimi. Kryptis yra ši: indas su vandeniu be jokių dekoracijų yra iššūkis. Bjauri provokacija. Vandens indas su citrinų „šašlyku“ suvertu ant iešmelio? Šitą mes jau matėme. Nebeįdomu.
Prigimtinė vandens nuodėmė – be skonio. Skonis turi būti skanus. Ir dėl jo ginčytis draudžiama. Todėl jeigu prie kiaulienos karbonado atneša vandenį su raugintų mangų arba rožių žiedlapių mirkalu reikia nesiginčyti: reikia valgyti ir užsigerti.
Užsisakydamas ąsotį su vandeniu niekada nežinai, kur tave nuvairuos kavinės ar restorano vandens skonio gerintojai. Garnyrą prie kotleto pasirinkti galima, o štai vandens skonio stiprikliai į valgiaraštį paprastai neįrašomi. Fantazijos į meniu nesurašysi!
Fantazija gali būti nuosaiki: vandenyje – kadagio šakelė, mėtų lapeliai, ramunėlių žiedai. Arba radikalesnė: vandenyje – agurkai, pomidoriukai, aitriosios paprikos. Gali būti ir neribota fantazija, tarkime: „derinys Nr. 7: obuolys + agurkas + pankolis + žalioji citrina“. Vanduo? Jeigu atsargiai pilsite iš šio fantazijos akvariumo, – kažkiek skysčio stiklinėn gal ir nuvarvės. Tik kažin ar tai bus vanduo.
Kita vandens problema – nebrangus. Tai, kas beveik nieko nekainuoja – nevertinga. Pigaus lietuviško vandens vertės didinimas ispaniškais pankoliais, kiniškomis citrinomis, itališkomis bergamotėmis, Senegalo kokosais yra lėtas, tačiau neišvengiamas gastronominės globalizacijos procesas. Ir jis kainuoja!
„Delfi“ portalas ne kartą rašė apie stebuklus, kai litras stalo vandens pasiekia, o kartais ir viršija dviejų eurų, pusės alaus bokalo ribą. Ir nieko! Kai kas piktinasi, o kiti moka, nes nemokamas vanduo nebent Romoje arba Paryžiuje pasitaiko. Taigi, pigaus vandens problema restorane po truputį sprendžiama.
Ir galiausia: vanduo nėra įdomus! Įdomumui kenkia visos aukščiau išvardintos priežastys – beskonis (tiems, kas nejaučia skonio), bespalvis, pigus. Prisipažinsiu: kai „Vytautas“ pavarė mineralinį „Po sekso“ pagalvojau, – na, dabar kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas ten, Kaune, prie Vytauto bažnyčios vartosi. Jis suteikė Birštono mineraliniam vandeniui kunigaikščio vardą, o mes čia, taip sakant, iki nuodėmės nusivažiavome.
Bet paskui pakeičiau nuomonę: Birštonas žino, ką daro. Bando atitraukti publikos dėmesį nuo ąsočių su Senegalo kokosais, bando sudominti lietuvišku mineraliniu vandeniu, kuris berods netgi kryžiuočių ordino didžiajam magistrui rūpėjo.
Nieko nepadarysi, mūsų tokia publika – be rinkodaros pagalbos nevalgo, negeria. Grįžtu prie to, ką man sakė senyvas Pjemonto vyndarys. Mineralinis vanduo – tai nebrangūs, bet įdomūs skonio eksperimentai. Skonio lavinimas, edukacija mažiems ir dideliems. Atjunkyti vaiką nuo tirpiojo pankolių arbatos gėrimo, nuo pasiflorų glotnučio, nuo bananų nektaro ir pripratinti prie lengvos mineralizacijos vandens yra sudėtingesnis dalykas negu tėčiui ar mamai baigti vyno someljė kursą.
Čiaupo fanai man pasakys, kad gerai ir čiaupo vanduo. Gerai, nieko nesakau. Tačiau netgi tuo atveju jeigu vamzdžiai nesurūdiję, filtrai nauji ir brangūs, toks vanduo yra viso labo „techninis“ – tinka ir grindims plauti, ir arbatai plikyti ir praustis duše. Mineralinis, kaip ir vynas, reikalauja išmanymo ir pasirinkimo kantrybės. Mineralizacija, kietumas, temperatūra, derinimas su maistu yra pažinimo vargas. Arba pažinimo džiaugsmas.
Čiaupo fanai man pasakys, kad mineralinis pilstomas į plastiko butelius, kurie kenkia sveikatai ir gamtai. Gal ir kenkia, bet kenkia labiau Italijoje, – ten mineralinis plastike kaista iki 50 laipsnių ne retkarčiais, o visą vasarą. Kenkia gamtai? Vėlgi – labiau Pietų Europoje, ne Lietuvoje, nes Pietų Europa neturi idealiai veikiančio lietuviško taromatų tinklo.
Vasara. Joninės. Karšta.
Svaiginkimės mineraliniu!