Spaudoje matome vis daugiau verslo bendruomenės atstovų komentarų, jog politikai ignoravo dar pandemijos pradžioje jų teiktus efektyvius siūlymus, kurie būtų užtikrinę didesnę galimybę sumažinti žalą šalies ekonomikai ir išsaugoti daugiau darbo vietų. Stebėtojais šioje interesų kovoje tapo visuomenė, kurioje, atrodo, vis labiau įsivyrauja pasitikėjimo tiek politikais, tiek verslu, krizė.
Ši situacija iškėlė jau tris dešimtmečius Lietuvoje egzistuojančią problemą. Verslo atstovai ją įvardija kaip klasikinį dramos trikampį tarp visuomenės, politikų ir verslo. Jau pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais prasidėjusi interesų ir politinės galios kova tarp valstybinio ir privataus sektoriaus, prisidėjo prie neigiamo požiūrio į verslininkus formavimosi. Pasitelkiant viešųjų ryšių akcijas, manipuliuojant visuomene, pateikiant klaidinančius faktus, įtampa tarp šių dviejų sektorių augo visą nepriklausomybės laikotarpį.
Apie būtiną nuoseklų, atvirą bendradarbiavimą bei sisteminį jo trūkumą kalba ir pastarąjį dešimtmetį tarptautinius tyrimus vykdžiusios organizacijos. Išvada viena – tvariai valstybės raidai yra būtinas privataus sektoriaus įtraukimas.
2004 m. priėmę sprendimą tapti ES nariais, pamažu integravomės į pasaulio, kuriame jau yra įsibėgėjusi ketvirtoji pramonės revoliucija, rinką. Jei norime išvengti ilgalaikių neigiamų padarinių, turime suvokti, jog nebeturime laiko įgyvendinti parodomųjų reformų. Siekdami pozityvios, tvarios ateities, esame priversti atsisakyti visuomenėje įsivyravusių stigmų ir permąstyti pilietinės visuomenės, privataus sektoriaus ir valdžios vaidmenis.
Vienas iš pavyzdžių – karantinas. Žiniasklaidoje ne kartą šmėžavo teiginiai, jog krizė parodė tikruosius mūsų veidus. Ir štai atsirado skeptikų, kurie teigė, jog žinomiausi Lietuvos verslininkai žengė puikų strateginį žingsnį ir pasinaudojo galimybe reabilituotis visuomenės akyse teikdami finansinę pagalbą medikams bei kitoms organizacijoms.
Nepaneigsime fakto, jog jie buvo vieni pirmųjų, kurie ėmėsi iniciatyvos, rinko lėšas ar bendromis pastangomis tiekė būtiniausius reikmenis į Lietuvą. Šalia verslo lyderių stojo visuomeninės bei nevyriausybinės organizacijos, savanoriai, neformaliojo švietimo įstaigos, ir kt.
Žinoma, yra ir tokių verslininkų, įmonių, organizacijų, kurios šiuo metu įrodė, jog negalime laikyti jų skaidrumo etalonais. Džiugu, jog jie buvo išimtis, o ne taisyklė ir plačioji visuomenė gavo progą pažvelgti į naujausiais verslo standartais veikiančias, lyderiaujančias įmones ne vien kaip į pelno siekiančias organizacijas.
Konstruktyvaus dialogo ir bendradarbiavimo tarp politikų ir verslo atstovų trūkumas yra itin aktuali problema regionams, kurių vis mažėjantį pulsą palaiko pramonės įmonės. Mūsų šalyje egzistuoja dideli skirtumai tarp regionų, todėl tinkamai nukreiptos tiek nacionalinės, tiek globalios ekonomikos ir technologinių pokyčių skatinamos užsienio investicijos gali prisidėti prie regionų ekonominio lygio augimo.
Kalbame ne vien apie darbo vietas, bet ir infrastruktūrą, kuri yra sukuriama dėl investicinių projektų. Šioje srityje svarbus vaidmuo atitenka ne vien vietinių savivaldų politikams, bet ir nacionalinei valdžiai, kuri, suvokdama esamą padėtį, turėtų priimti strateginius sprendimus valstybės lygiu.
Patirtis, sukaupta dirbant investicijų konsultante valstybiniame ir privačiame sektoriuje, leidžia dalintis įžvalgomis, jog bendradarbiavimas, kai suinteresuotos šalys supranta, kad gali daryti teigiamą įtaką viena kitos labui – įmanomas. Dabar jį stabdo ne vien sudėtingi biurokratiniai procesai, atsakingų institucijų vangumas skatinant verslo plėtrą regionuose, bet ir jau minėti konfliktai, kenkiantys šalių santykiams.
Jei norime keisti situaciją, būtina inicijuoti įstatymų pataisas, skatinančias geresnį regionų finansavimą, paramą smulkiųjų ūkių, mažų ir vidutinių gamyklų regionuose įsikūrimui, mažinti biurokratines kliūtis verslui bei skatinti lengvatines paskolas, paramą gamybai ir pardavimams. Procedūrinės problemos tampa rimtu, kartais net kritiniu trikdžiu kalbant apie tarptautinių investicijų į Lietuvą pritraukimą. Šios investicijos ne tik skatintų mūsų matomumą tarptautinėse rinkose, bet ir padėtų kurti naujas darbo vietas, sukurtų galimybę žmonėms likti savo šalyje, savo gimtajame mieste.
Valdžios atstovų rankose – galimybė priimti visuomenei svarbius sprendimus. Verslas įgauna vis didesnį socialinį vaidmenį bei turi neribotus išteklius, kurie gali būti naudojami įvairių sektorių plėtrai tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje arenoje. Iki šiol neradau atsakymo į klausimą, kuo gali būti naudingas piliečių, valdžios ir verslo supriešinimas, tačiau žinau, jog interesų, ambicijų, politinių intrigų sūkuryje žūsta galimybės. Na, o mūsų, Lietuvos piliečių, rankose – pilietinė pareiga ir atsakomybė rinktis savo atstovus, kurie sieks realių pokyčių, būtinų Lietuvos augimui.