Jei vertinsime pagal ekonominį lygmenį, dabar patys geriausi laikai, kokius teko gyventi mūsų tautai ir ta gerovė tik gerėja. Tik spėk imti visas įmanomas gėrybės.
Nereikia net vienos vietos atplėšti nuo kėdės – užtenka žinoti, kaip ir kur pildyti įvairias įmanomas paraiškas ir, kol laikas, rinktis gėrybes.
„Parašiau paraišką paramai, pagal kurią bus skatinama mano ekonominė veikla. Jei atsakymas bus teigiamas, už septynis tūkstančius eurų pirksiu foto įrangą. Reikia atsinaujinti seną. Gerai, kad nereikės dirbti ir vargti, kol ji atsipirks. Tiesiog gausiu gerą aparatūrą veltui. Didinti darbų kiekio nenoriu – tai trukdytų džiaugtis gyvenimu, nes jau galiu savo sodyboje komfortiškai gyventi iš įvairių paramų ir pašalpų“, – porina bičiulis.
Kitas bičiulis irgi tyliai rymo ir žvelgia į tolį – ieško įkvėpimo. Kadangi yra meno kūrėjas, gauna po 600 eurų per mėnesį iš mokesčių mokėtojų kišenės, kad tik jo aistra meninei kūrybai nenurimtų.
„Paimk čekį, jei pirksi kokią sofą. Gavau paramą iš valstybės, reikia išgryninti“, – dėsto pažįstamas verslininkas.
Ir jie teisūs. Šiuolaikinėje visuomenėje yra tiek įvairiausių galimybių, kad tik spėk jas rinkti. Turi įregistravęs ūkį (įvairių popierių ir regalijų turėjimas mūsų visuomenėje tapo ypatingai svarbiu, netgi privalomu sėkmingam ir turtingam nelabai ką veikiančiam žmogui) ir jau gali kreiptis 16 tūkst. eurų lengvatinei paramai ūkio plėtrai gauti. Kas dar nesuprato, aiškinu ant pirštų.
Kadangi leidžiama pirkti ne tik naujausią techniką iš salonų, lietuvaičiai greitai suprato, kaip galima lėšas įsisavinti. Tiesiog reikia vykti pas kaimyną su gaiviais gėrimais ir ant laužo kepamais šašlykais iš lenkiškos kiaulaitės bei pasiūlyti sandėrį – perrašyti traktoriuką. Traktoriukas dislokacijos vietos nekeis. Niekas jo seno ir pavargusio be reikalo ir nevarinės. Tiesiog atitinkami dokumentai keliaus į atitinkamas institucijas, o eurai iš atitinkamų institucijų keliaus į atitinkamas sąskaitas.
Tačiau, jei pradėsite piktinti „iš kur tokie lietuviai“, tai iš karto sakau, kad tai ne lietuviška problema. Dar daugiau, papildomos išmokos ir paramos, kurios žmogų iš dalies patraukia iš darbo rinkos, bet leidžia jam oriai gyventi, pasaulinė tendencija. Tik pandemija ją paspartino. Beje, pas mus šis modelis buvo labai plačiai taikomas, kai įstojome į ES.
Smulkūs ūkininkai, kurie be vargo ir vaikščiojimo aplink karvę neturėjo perspektyvų pragyventi iš savo veiklos, gavo paramą už tai, kad pasitrauktų iš rinkos ir nebegamintų pieno, kurio ir taip buvo per daug. Jiems išmokos mokėtos keletą metų ir leido pakeisti šį sektorių – iškilti pramoniniams ūkiams, kurie gali iš savo veiklos gyventi kaip iš verslo.
Dar vienas aspektas, apie kurį mažai kas kalba, tai ketvirtoji pramoninė revoliucija, kai darbo rankų reikia vis mažiau, o pinigų, kurie nesusieti su jokiomis materialinėmis vertybėmis (teorija, kad valiuta turi būti susieta su realiomis aukso atsargomis jau seniai liko istorijos vadovėliuose) kiekiai milžiniški ir kaip juos tinkamai įdarbinti jau niekas nežino. Kada nors tai kirs kitu lazdos galu, bet dabar galime džiaugtis dirbtine gerove ir mėginti išlaikyti žmonių pajamas jiems suteikiant vis mažiau darbo.
Kur nuves ši tendencija niekas nežino, tačiau, kaip visada, laimės tie, kurie sugeba pirmi įšokti į traukinį ir atidžiai nagrinėja įvairių fondų ir paramos įstaigų tvarką bei skelbiamus konkursus.
Laikai pasikeitė. Konkuruoti su žmonėmis, kurie įrangą ir dalį pajamų gauna tiesiog šiaip nepavyks. Net jei nori daug dirbti ir taip gerinti savo šeimos gerovę, liksi nekonkurencingas, nes niekada nepasiūlysi tokios kainos, kaip žmonės, kurie pajamas ir įrangą gavo veltui ir bet koks papildomas darbas jiems tai ne įrangos amortizacija, o malonūs kišenpinigiai prie ir taip stabilių pajamų.
Gerai ar blogai tokia ketvirtoji pramonės revoliucija parodys laikas. Kol kas tiesiog verta pasistengti neiškristi iš traukinio.